Ar visuomenei žinomas faktas, kad XXI a. Lietuvoje – valstybėje, kuri garsėja geriamo vandens ištekliais, 30 proc. žmonių geria nesaugų ir galimai užterštą vandenį, o iki 50 proc. šachtinio tipo šulinių yra netinkami naudojimui? Tokie ir panašūs šokiruojantys duomenys paaiškėjo Jonavoje vykusioje konferencijoje dėl afrikinio kiaulių maro židinio likvidacijos ir galimų situacijos pasekmių.
Situacija dėl afrikinio kiaulių maro (AKM) yra ekstremali, jau apėmusi pusę Lietuvos ir kenkianti kiaulininkystei kaip ūkio šakai. Aišku ir tai, kad šis virusas paprastai ir lengvai nepraeis, jo protrūkiai kartosis, rasis vis naujų židinių, todėl nesuprantama, kodėl Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) palikta kovoti su šia problema viena.
Konferencijoje išryškėjo dar vienas reikšmingas faktas – Geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos tik derina galimas gyvūnų gaišenų laidojimo vietas, tačiau neturi jokių galių nei kontroliuoti, nei daryti įtaką pačiam laidojimo procesui. Pavyzdžiui, 2012 m. šios tarnybos rekomendacijose, pateiktose nelaimę patyrusiam kiaulininkystės ūkiui „Beržų kompleksas“, buvo nurodyta užkasimo vietoje įrengti hidroizoliacinį sluoksnį, sintetinę, vandeniui nelaidžią medžiagą, kad teršalai nepasklistų gruntiniame vandenyje. Tačiau šiemet, laidojant beveik 24 tūkst. kiaulių, komplekso teritorijoje jokia sintetinė danga patiesta nebuvo. Pavojus užteršti paviršinius gruntinius vandenis, kuriuos ir naudoja atvirųjų šulinių turėtojai, yra labai didelis. Kas prisiims atsakomybę už tai? Geologijos tarnyba, kuri neturi įgaliojimų kontroliuoti proceso? Nes, matyt, tikrai ne tie, kurie sukūrė tokį funkcijų pasidalijimą.
Ne mažesnį (o gal net ir didesnį) pavojų tokios gruntinio vandens taršos galimybei sudaro dešimtmečiais netvarkomi srutų ir mėšlo rinktuvai. Iš tiesų, tai niekaip nuo sąlyčio su išore (pavyzdžiu, laukiniais gyvūnais) neapsaugoti didžiuliai srutų ir mėšlo baseinai, darantys neigiamą įtaką aplinkiniam gruntiniam vandeniui. Netvarką asmeniniuose žmonių ūkiuose bei perteklinį trąšų naudojimą žemės ūkyje taip pat galima nurodyti kaip priežastis, lemiančias, kad beveik pusėje šulinių vanduo yra netinkamas naudoti. Nors tręšimo normos reglamentuojamos įstatymu, realiai kontrolė neegzistuoja, o dėl šios priežasties vyksta aplinkai ypač kenksmingi procesai – pavyzdžiui, nenatūrali eutrofikacija, kuri ilgainiui skatina augalų ir nuo jų priklausančių gyvūnų nykimą. Galiausiai, juk besikaupiantys nitratai ir nitritai – beskoniai, bekvapiai, bespalviai žmonių sveikatos priešai – ypač pavojingi kūdikiams ir mažiems vaikams.
Išties apmaudu ir apgailėtina, kad tokia tema reikia kalbėti XXI amžiuje. Ypač žinant, kad 2013 m. – 2017 m. ES paramos laikotarpyje virš 3 milijardų litų buvo išleista vandens nuotekų šalinimo gerinimui Lietuvoje. Akivaizdu, kad vien savivaldybių pastangų ir vietinių teisės aktų nepakanka, Aplinkos ministerijos, tiesiogiai atsakingos už šios problemos sprendimą, delsimas yra nedovanotinas. Pastaruoju metu teko girdėti, kad ministerija siuntinėja raštus savivaldybėms, reikalaudama grąžinti ES paramos lėšas dėl nepasiektų vandens tiekimo gerinimo projektų rezultatų, tačiau ar toks turėtų būti ministerijos elgesys – darantis žalą savivaldybėms ir visai valstybei? Manau, kad reikia skubių sprendimų, kaip daugiau gyventojų būstų prijungti prie centralizuotai tiekiamo geriamo vandens sistemų, taip tausojant žmonių sveikatą ir pasiekiant projekte numatytus tikslus.
Grįžtant prie AKM ir kitų pastaruoju metu vykusių ekstremalų situacijų (kanalizacijos avarija Vilniuje, didžiulis gaisras Radviliškyje, afrikinio kiaulių maro atvejis Jonavoje), matome, kad Lietuvoje neveikia jokia centrinė ekstremalių situacijų valdymo žinyba, grupė ar pan. Kiekvienam tokiam ekstremaliam atvejui bandoma atskirai parinkti suvaldymo metodiką, technologijas, rasti specialistus. Kaip jau minėjau, pagal numatytą reglamentavimą tai paliekama savivaldybės ir nelaimę patyrusios įmonės atsakomybei. Koks to rezultatas? Maksimali žala gamtai: visą parą tekančios fekalijos į Nerį, užterštas gruntinis vanduo, degimo produktais apsinuodiję žmonės bei gamta…
Negi reikės dar vienos nelaimės, kol susirūpinsime tinkamo pasirengimo ekstremalių situacijų suvaldymui užtikrinimu. Vienas iš daugelio pavyzdžių – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento finansavimas, kuris toks nepakankamas, kad gelbėtojai net neturėtų reikiamų priemonių susidoroti su gaisru, plintančiu, pavyzdžiui, dangoraižio 25 aukšte, o kaip parodė ne senas atsitikimas Vištytyje – dėl užgesusio keturiasdešimties metų senumo gaisrinio automobilio variklio – net negali privažiuoti prie gaisravietės.
Centrinės ekstremalių situacijų suvaldymo žinybos, su atitinkamais resursais, technika, technologijomis, iš anksto paruoštais ekstremalių situacijų suvaldymo ir pasekmių likvidavimo planais, įsteigimas – tai užduotis, kurią vėluojame įvykdyti dešimtis metų.
Lietuvos žaliųjų partijos įsitikinimu, visuomet galima rasti visoms pusėms – tiek gamtai, tiek žmonėms – tinkantį sprendimą. Tik reikia jo ieškoti. Todėl ir šioje situacijoje, savivaldybė privalo pasirūpinti vietos gyventojais bei užtikrinti bent elementariausius žmogaus būviui reikalingus resursus, kuriais gyventojai galėtų naudotis saugiai. Jonavos atveju, jei vandens šulinius galima išvalyti, jie privalo būti išvalyti. Jei to negalima padaryti arba šuliniai apskritai negali funkcionuoti, net ir labiausiai nutolusiems gyventojams turi būti sudarytos sąlygos prisijungti prie vandentiekio sistemos. Trumpai tariant, savivaldybė turi nedelsiant rasti būdą kaip apsaugoti žmones nuo nuodijimosi užterštu vandeniu.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
Dešimtmečius netvarkomi srutų baseinai UAB „Beržų kompleksas” Jonavoje