Tiesą pasakius, gana ilgai galvojau ar verta rašyti šį straipsnį. Turėjau vilties, kad galbūt patys proceso, apie kurį kalbėsiu, dalyviai kaip nors pareikš savo poziciją, o gal tai padarys teisėjų taryba ar Lietuvos teisėjų asociacija, kuri turėtų atstovauti teisėjų interesus, ginti jų nepriklausomumą. Tačiau aplinkui spengia tyla ir nieko išskyrus tylą.
Situacija primena pasaką apie nuogą karalių, kai karalystės gyventojai nedrįso karaliui pasakyti, kad šis yra nuogas, ir visaip gyrė jo neegzistuojančią aprangą. Gal tai kultūringų žmonių normalus elgesys? Manau, kad ne – tai vis dar nelaisvos, valdžios bijančios visuomenės elgesys. Kai kalbama apie vieną svarbiausių demokratinės valstybės funkcionavimo principų – teismų nepriklausomumą, tylėti niekaip negalima, nes nuo to, ar turėsime nepriklausomus teismus, labai priklauso pasitikėjimas mūsų valstybe. Kadangi jokios reakcijos nesigirdi, eilinį kartą atsiverčiau Lietuvos žmonių referendume priimtą Konstituciją ir įsitikinęs, kad kol kas dar niekas nepanaikino 109 straipsnyje įtvirtinto teismų nepriklausomumo principo bei 116 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas iš pareigų gali būti pašalintas tik apkaltos tvarka ir tik LR Seimo, nusprendžiau, kad nutylėjimas, šiuo atveju, nepasitarnaus nei visuomenės, nei teismų sistemos „sveikatai“.
Siekiant išvengti ilgo situacijos aprašinėjimo, tiesiog siūlau į interneto paieškos sistemą įvesti raktinius žodžius „teisėjas Aidukas“ ir perskaityti kelis pasiūlytus straipsnius. O jeigu neturite laiko ar noro to daryti, galite tiesiog patikėti mano žodžiu, kad rasite daug straipsnių apie beveik išaiškintą ne bet ko, bet Aukščiausiojo Teismo teisėjo korupcijos faktą, ir tai, kad teisėjas Aidukas, kuris buvo teisėjų kolegijos, sprendusios kasacinį skundą darbo partijos byloje, pirmininku, yra specialus liudytojas bei, suprask, jau beveik kaltinamasis ir, kad jam pasiūlyta pasitraukti iš užimamų pareigų. Taip pat, aišku, daug medžiagos apie sėkmingą kovą su teismų korupcija ir kelią į „šviesų rytojų“. Dar ten rasite informaciją apie teisėjo sprendimą pasitraukti iš užimamų pareigų, o viena paskutinių žinių bus apie tai, kad jau buvusio teisėjo Aiduko statusas pakeistas į „liudytojo“ ir prokuratūra jokių pretenzijų jam neturi. Tad kas gi atsitiko?
Eilinį kartą Lietuvoje, vadovaujantis kažkokiomis abejotino turinio spec. tarnybų surašytomis pažymomis, teisėjas yra priverčiamas atsistatydinti, o kai paaiškėja, kad jokių, net mažiausių jo kaltės įrodymų nėra, niekas net elementaraus atsiprašymo nepareiškia. Visi sėkmingai apsimeta, kad nieko neįvyko. Tačiau ar tikrai nieko neįvyko? Jeigu tai, kad labai neatsakingai ir be jokių sentimentų buvo sugriauta žmogaus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė teisingumo vykdymui, reputacija, kad visiškai dėl nieko nekaltas žmogus, likus metams iki pensijos, buvo priverstas kaip koks jau beveik nusikaltėlis palikti teisėjo pareigas, kad teismams buvo pasiųsta žinia, jog sprendžiant politiškai jautrias bylas reikia taikyti ne tik įstatymą, bet taip pat ir vertinti politinę aplinką, galima vertinti kaip nereikšmingus faktus, tada tikrai nieko reikšmingo neįvyko. Bet man neatrodo, kad visos įvardintos aplinkybės yra nesvarbios ar mažareikšmės. Atvirkščiai, kalbame apie kertines demokratijos vertybes, apie žmogaus orumą, teisių apsaugą ir gynimą nuo valstybės savivalės. Šie dalykai nėra nesvarbūs demokratijoje. Žmogus ir jo teisės bei autonomija, o ne valdžia turi būti svarbiausi normalioje demokratinėje visuomenėje.
Kyla klausimas, kam tada Konstitucijos 116 straipsnyje yra įtvirtintas apkaltos mechanizmas, jeigu mes žmogų iš esmės priverčiame palikti teisėjo pareigas vadovaudamiesi vien operatyvine informacija, net nepasistengę jos patikrinti. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje jau pakanka kelių straipsnių viešosios informacijos priemonėse ir kokios nors „tarnybų“ pažymos, kad teisėjas būtų sumaišytas su purvais, padarytas beveik nusikaltėliu ir būtų apdergta jo reputacija? Ši istorija rodo, kad intensyviai keliaujame link tokios situacijos. Tai, savo ruožtu, gali reikšti, kad tolstame nuo nepriklausomo teismo, kuris yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės ramsčių.
Bent jau dalis tų, kurie vis nostalgiškai prisimena, kaip „prie ruso buvo geriau“, taip pat turėtų prisiminti, kokie visagaliai buvo partijos sekretoriai ir kaip jie visur galėjo daryti tvarką ir net teisėjams nurodinėdavo. Ar mes Lietuvoje tikrai norime artėti prie panašios situacijos, kai teisėjai turėtų „susiprasti“, kaip turėtų būti sprendžiama viena ar kita aktuali byla? Apsaugok Dieve, nuo tokios „tvarkos“. Tik nepriklausomas teismas gali užtikrinti realią žmogaus apsaugą nuo valdžios, savivalės, apsaugoti jį nuo turtingesnio ir galingesnio, garantuoti įstatymo viršenybę. Taip, teismų sistemoje toli gražu nėra viskas idealu, tačiau tokiais sovietinio tipo „valymais“ mes problemos neišspręsime, o tik pagilinsime. Teisėjų gretas pildys ne savo dvasia nepriklausomi, o „paklusnūs“ teisėjai, kurie prieš priimdami sprendimą kokioje nors garsesnėje byloje įvertins ne tik įstatymo raidę, bet ir tai, „ką valdžia pasakys“. Manau, kad labai sunkiai pavyktų rasti žmogų, neturintį ryšių valdžioje, kuris norėtų, kad jo bylą spręstų toks teisėjas.
Aišku, skaitytojas gali pasakyti, kad teisėjas pats priėmė sprendimą palikti teisėjo pareigas ir kad dūmų be ugnies nebūna. Šiuo atveju vėlgi pasiūlysiu perskaityti internete esančius straipsnius, pamatysite, kad iš esmės teisėjui buvo pateiktas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti, kad buvo sukurta tokia atmosfera, jog kitos išeities žmogui tiesiog nebuvo palikta. Tad kai paaiškėjo, kad visa ši isterija tebuvo verta „riestainio skylės“, gal istorijos dalyviai turėtų atsiprašyti žmogaus, per kurio likimą negailestingai „pervažiavo“ valstybės „volas“ ir ateityje savo veikloje vadovautis Konstitucijoje įtvirtinta įstatymo viršenybės taisykle bei mažiau paisyti politinių nuotaikų, kurios bet kokiu atveju yra labai laikinos.
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius yra Lietuvos žaliųjų partijos Teisės komiteto narys, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius.
