Lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavimo, vykusio praėjusį šeštadienį, darbotvarkėje buvo tik vienas klausimas: Aplinkos ministerijos siūlomos valstybinių miškų sistemos reformos aptarimas.
Matant, kad į šį forumą atvyko Aplinkos ministras, viceministras, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, LR Seimo nariai ir europarlamentaras V. Mazuronis, buvo galima daryti dvi išvadas: pirma, klausimas labai svarbus; antra, kadangi pakviesti visi suinteresuotieji – bus galima aptarti ir suderinti pozicijas. Kitaip tariant – įvyks dialogas. Juk, kaip teigia filosofijos daktaras doc. M. Gutauskas, analizuojantis dialogo fenomeną, dialogas – tai geriausia susikalbėjimo ir konfliktų sprendimo forma, o jo prielaida ir sąlyga – atvirumas, pagarba kitai pusei ir pasiruošimas suspenduoti savo nuomonę, kad būtų rastas kompromisas.
Kitaip tariant, dialogo metu pusės teigia savo argumentus, tačiau girdi ir įsiklauso ir į priešingos pusės nuomonę. Ar pavyko dialogas tarp miškininkų ir Aplinkos ministerijos, o jei nepavyko, tai kodėl?
Išankstinė ir privaloma sąlyga siekiant sutarimo yra gerbti priešingą pusę. Pavadinus kažką „korumpuotu“, „vagimi“, „švaistūnu“ ir pan., išties sunku tikėtis ir naivu laukti palankios taip išvadintojo reakcijos. O juk įvairių straipsnių, pasipylusių žiniasklaidoje prieš pat Aplinkos ministerijos miškų sistemos reformos matmenų paskelbimą, autoriai nesirinko epitetų ir visą miškininkų visuomenę „apdergė” ir apipylė purvais.
Kyla įtarimai, kad tai yra būtent Aplinkos ministerijos pasirinktos strategijos ir taktikos dalis, siekiant įbauginti miškininkus, priversti juos suglausti ausis, nunarinti akis ir tyliai žiūrint į žemę, pasakyti: „Kaip ponams patogiau…“ Išties, prasta strategija ir taktika demokratinėje valstybėje. Pirminė sąlyga dialogui nebuvo išlaikyta, juk kaip minėta, atvirumas ir pagarba yra privaloma prielaida rezultatyviam dialogui. Gerbiamas M. Norbutas, baigęs filologijos ir semiotikos studijas, kaip niekas kitas turėjo tai žinoti.
Kita į akis krentanti aplinkybė yra akivaizdžiai matomas Aplinkos ministerijos bandymas skaldyti miškininkų bendruomenę. Supratus, kad galbūt nėra gerai visus be išimties miškininkus menkinti, tonas buvo šiek tiek pakeistas. Eiguliai ir girininkai, ministerijos nuomone, tapo „geriečiais“, o štai urėdai, buhalterės, vyr. miškininkai, inžinieriai, medelynų vadovai ir kiti specialistai – „blogiečiais“.
Visiškai nepagalvota apie tai, kad siunčiama labai prasta žinia miškų mokslą studijuojantiems studentams, jauniems specialistams, atėjusiems dirbti būtent į eigulių ar girininkų pareigas: daryti karjeros miškų sistemoje negalima ir netgi draudžiama – tapsi „blogiečiu“. Ir apskritai, polemika žiniasklaidoje, kalbant ne apie reformų esmę ir prasmę, o tik vadinant „blogiečius“ įvairiais epitetais ir demonstruojant visišką nelankstumą, skaldo jau ne tik miškininkų, bet ir visą visuomenę. O tai jau asmenų, dalyvaujančių valstybės valdyme, atsakomybės už savo veiksmus nesuvokimas.
Aš Miškininkų sąjungos suvažiavime išgirdau štai ką: valstybiniai miškininkai pasiruošę pokyčiams ir valstybinių miškų sistemos tobulinimui. Jau praėjusiais metais buvo sudaryta speciali komisija, kuri nagrinėjo įvairius valdymo sistemos modelius ir suformulavo tam tikrus pasiūlymus. Tačiau yra visiškai aišku, kad į profesionalų nuomonę net nebuvo pažvelgta, diskusijų nebuvo, ir visas šis darbas yra metamas į šiukšlių dėžę.
Darosi išties įdomu – ar filologai ir istorikai šioje valstybėje žino geriau, kaip tvarkytis su valstybiniais miškais? Sprendžiant iš daromų elementarių vadybos klaidų – matyt, tikrai ne.
Gerbiami „reformatoriai”, ar jūs suprantate, kad ir toliau miške turės dirbti atitinkamą išsilavinimą ir žinias turintys žmonės, kurie privalės žvelgti į mišką ne tik kaip į ūkininkavimo objektą, bet ir kaip į Lietuvos valstybės pasididžiavimą, didžiausią turtą ir tautiečių atgaivos sielai šaltinį? O gal jūs manote, kad miške turėtų darbuotis teisininkai, prekybininkai ar santechnikai (tikrai nieko blogo prieš šias profesijas neturiu, ir pats turiu teisinį išsilavinimą).
Niekada asmeniškai neteigiau, kokia turi būti šios reformos kryptis ir kiek urėdijų turi likti, nes žinau, kad nepakankamai išmanau šią sritį. Todėl nesuprantu, kai taip daro kiti. Ir kaip po tokio susipriešinimo jie žada toliau vadovauti miškininkų bendruomenei?
Dieve, apsaugok nuo drąsaus neišmanėlio…
Lyginant valstybinės miškų sistemos ir kitų valstybės valdomų įmonių rodiklius, į akis krenta, kad tie rodikliai nėra blogiausi, atvirkščiai – 2016 metais visos urėdijos dirbo pelningai, gauta apie 160 mln. pajamų, sumokėta apie 70 mln. mokesčių į valstybės biudžetą, normalizuoto grynojo pelno marža keletą metų iš eilės yra aukštesnė nei tarkim energetikos ar susisiekimo įmonių.
Medienos prekyba vyksta elektroninėje AMEPS biržoje, t. y. skaidriai, miškininkai atlieka įvairias socialines ir švietimo funkcijas, prižiūri kelius, renka šiukšles, bendrauja su moksleiviais, puoselėja tradicijas ir t.t. Be abejo, kaip ir kitose srityse, pasitaiko šaukštas deguto – pavienis korupcijos atvejis, neskaidrus pirkimas ar pan. Kaip žinia, to purvo yra visur ir valstybinės miškų sistemos gebėjimas naikinti ydas ir valytis yra pirmaeilis uždavinys. Lygiai taip pat, kaip ir ministerijų, savivaldybių, kitų valstybės įmonių ir institucijų. Šiuo atžvilgiu, valstybiniai miškai nei geresni, nei blogesni už kitus.
Tai kam tada naudinga tokia reformos eiga? Matyt, tiems, kurie turėtų naudos iš Lietuvos miškininkų stuburo sulaužymo, jų teisės reikšti nuomonę panaikinimo, įvairių pirkimų ir pardavimų centralizavimo, procesų ir „teisės į teisybę“ monopolizavimo. Esu įsitikinęs, kad ši istorija toli gražu nebaigta ir bėgantis laikas bei reformos eiga išryškins jos „didvyrius“. Ne paslaptis, kad šios reformos iniciatoriai turi patirtį rezgant tam tikras intrigas ir skaldant žaliųjų bendruomenę, todėl, matyt, nereikia stebėtis, kad vienas pirmųjų Lietuvos žaliųjų judėjimo narių R. Braziulis pasiūlė kai kam ir atsistatydinti. Valstybės tolesniam tobulinimui tokie „skaldyk ir valdyk“ įgūdžiai yra tikrai mažiausiai reikalingi.
„Kas nežino tiesos, tas kvailys. Bet kas žino ir ją vadina melu, tasai yra nusikaltėlis” (B. Brechtas)
