Žalioji politika nėra vien politinė ideologija, tai – platesnė pasaulėžiūra, kuri formavosi atsiradus pirmosioms mūsų civilizacijos apraiškoms.
Susirūpinimas dėl neigiamos žmogaus veiklos įtakos gamtai, jį supančiai aplinkai atsirado dar iki moderniosios aplinkosaugos koncepcijos. Tai pradėjo senovės Graikijos, Romos bei Kinijos mąstytojai. Vėlesniųjų laikų mąstytojai suformulavo „septintos kartos“ principą – tai ekologinė koncepcija, raginanti dabartinę kartą gyventi darniai ir dirbti septintos kartos po savęs naudai. Taip pat ugdė kiekvieno asmeninę atsakomybę už savo moralinius pasirinkimus.
Filosofinės aplinkos saugojimo šaknys pastebimos ir nušvitimo mąstytojų gretose, jas puoselėjo Jean-Jacques Rousseau Prancūzijoje, vėliau – autorius ir gamtininkas Henry David Thoreau Amerikoje.
Šiuolaikinė aplinkos apsauga prasidėjo XIX a. pabaigoje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai buvo atsakas į pramonės revoliuciją, paskatinusią nežabotą ekonominę plėtrą ir supančios aplinkos tausojimo ignoravimą. Taip susiformavo Žaliosios politikos platforma, kurią matome šiandien. Ji remiasi žmogaus vis didėjančiomis žiniomis apie žmogaus veiklos pasekmes aplinkai ir ekologinėmis idėjomis.
Politinėje istorijoje ekologija bei aplinkosauga dažniausiai buvo identifikuojama dešinės krypties partijose. Tačiau septintajame dešimtmetyje, išaugus aplinkosaugą, žmogaus teises, liberalizmą bei socialinę demokratiją palaikančių judėjimų įtakai, Žalioji politika apjungė jų tikslus ir iškilo kaip nauja politinė jėga.
Žaliųjų idėjų materializacija prasidėjo 1972 metais, kai Hobarte, Australijoje, viešame susirinkime buvo įsteigta pirmoji „žalioji“ partija pasaulyje – „Jungtinė Tazmanijos grupė“, paskui susiformavo Naujojoje Zelandijoje „Vertybių partija“, kuri tapo pirmąja visą šalį apėmusia Žaliąja partija, kovojusia dėl vietų parlamente.
1973 m. pirmoji Žaliųjų partija atsirado ir Europoje. Ja tapo Jungtinės Karalystės „Ekologijos partija“.
Visoje Europoje šiuo metu veikia virš 30 Žaliųjų partijų.
Viena žinomiausių iš jų – tai Vokietijos Žalieji, kurios nariai tapo pirmieji Europoje išrinkti nacionaliniu lygmeniu. Prie Vokietijos partijos sėkmės ir žinomumo nemažai prisidėjo ir spaudos atstovai, kurie nuolat rašė apie Žaliųjų veiklą tokioje industrializuotoje valstybėje. Vokietijos Žalieji, savo veiklą pradėję kaip pilietinių grupių ir kampanijų koalicija, pirmuose rinkimuose dalyvavo tik 1980 metais, kadangi tradicinės partijos neskubėjo atstovauti jų interesų. Didžiausias jų nuopelnas – po 1979 m. Euro rinkimų surengta konferencija, kurioje buvo pristatyti „keturi Žaliųjų partijų ramsčiai“ (ekologinė išmintis, socialinis teisingumas, dalyvaujamoji demokratija bei politika be smurto), kuriems kaip vienijantiems bei partijos pagrindą sudarantiems pritarė visos koalicijoje dalyvavusios narės. Šis principas greitai išplito ir buvo imtas naudoti daugelio Žaliųjų partijų visame pasaulyje. Beje, jie pirmieji suformulavo terminą „Žalioji partija“, o simboliu pasirinko saulėgrąžą. 1983 m. Vokietijoje Žalieji iškovojo 27 vietas Bundestage.
Suomijos „Žalioji lyga“ 1995 m. tapo pirmąja Žaliąja partija Europoje, formavusia ministrų kabinetą, tačiau žiniasklaidos dėmesys vėl atiteko vokiečiams, kartu su socialdemokratais sudariusiems vyriausybę (Raudonųjų-Žaliųjų aljansą), dirbusią 1998-2005 m. Beje, 2001 m. buvo nuspręsta naikinti Vokietijos priklausomybę nuo atominės energetikos, tačiau politikai įsipareigojo palaikyti Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį 2001 m. Afganistano kare. Didelė dalis pasaulio Žaliųjų nepritarė tokiam pasirinkimui, tačiau Vokietijos pavyzdys įrodė, kad Žaliosios partijos gali prieiti prie itin sudėtingų politinių kompromisų.
Šiaurės Amerikoje žaliosios politikos pradininkais tapo kanadiečiai, 1980 m. federaliniuose rinkimuose iškėlę 11 nepriklausomų kandidatų po Small Party (mažosios partijos) vėliava. Dabartinė „Žaliosios Kanados“ partijos lyderė Elizabet May buvo šio žingsnio iniciatorė bei viena iš kandidatuotųjų, kurie svarbiausiu prioritetu pasirinko antiatominės platformos kūrimą. Nors mažoji partija taip ir nebuvo oficialiai įregistruota, jos nariai 1983 m. suformavo Kanados Žaliųjų partiją, kuri sėkmingai veikia iki dabar.
Džiugu paminėti, jog šiuo metu Europos Sąjungos parlamente Žaliųjų frakcija jau kelintą kadenciją iš eilės yra ketvirtoji pagal narių skaičių.
