Dar nebuvo nė vienų diskusijų tarp kandidatų į Vilniaus merus, kuruose nebūtų daug kalbama apie Vilniaus centralizuotą šilumos ūkį. Ir vedančių partijų lyderių pasiūlymai kaip sumažinti vilniečių išlaidas šildymui tiesą sakant – varo į neviltį.
Iš esmės visi jų pasiūlymai susideda iš trijų dalių:
PIRMA – atsikratyti privataus šilumos tinklų operatoriaus (arba naudojant konservatorių žodžius – „Peržengti Rubikoną“)
ANTRA – užtikrinti konkurenciją tarp nepriklausomų šilumos gamintojų (arba kaip sako konservatoriai – „įgyvendinti III energetikos paketą šilumos ūkyje“ – šiek tiek juokingas išsireiškimas, kai žinai kas iš tikro vadinama III energetikos paketu)
TREČIA – greičiau pereiti nuo gamtinių dujų prie biokuro vartojimo
Planui pereiti prie biokuro vartojimo neturiu jokių priekaištų. Apie tai jau kalbam kokį dešimtmetį, politikai čia nepasako nieko naujo. Tuo tarpu pirmieji du pasiūlymai Iš principo – neturi jokio turinio. Jie nėra blogi, visa bėda tik ta, kad jų įgyvendinimas pats savaime nieko nepakeistų.
Politikai giria Kauno patirtį, lygindami ją su Vilniaus patirtimi, net nesivargindami pažiūrėti į tai – kokios yra šilumos kainos Vilniuje ir Kaune. Kol tai dar nepavirto valstybės paslaptimi – informuoju, kad tiek sausį, tiek vasarį vilniečiai už suvartotą kilovatvalandę mokėjo mažiau, nei kauniečiai. Klaipėdiečiai moka dar mažiau, bet skirtumas tik keli procentai.
Tai žinoma nereiškia, kad Vilniuje yra viskas gerai ir šiluma negali būti pigesnė. Gali. Bet aklai imti pavyzdį iš Kauno – neperspektyvu.
Taip, didžiąją praeitų metų dalį šilumos kaina dėl konkurencijos tarp nepriklausomų gamintojų, Kaune šiluma kainavo mažiau, nei Vilniuje. Bet šilumos vartotojams iš to naudos buvo mažai, kadangi per šešis šiltuosius mėnesius vartotojai nuperka tik apie 10% šilumos. Tai kas iš to, kad šiltuoju metu šiluma Kaune yra pigesnė, jei tuo metu tos šilumos vartotojams beveik nereikia. O tik orams atšalus ir šilumos poreikiams užaugus – tokia kokia dabar yra konkurencija baigiasi ir šilumą visi nepriklausomi gamintojai pardavinėja už tokią kainą, kiek kainuoja ją pagaminti pačiam šilumos tiekėjui – paprastai deginant gamtines dujas.
Ir toliau augant nepriklausomų gamintojų kiekiui, nelabai kas pasikeistų. Net jei nepriklausomi gamintojai, naudojantys kurui biokurą, pagamintų 80% visos šilumos, apie ką savo kalbose sako p. M.Majauskas, konkurencija Vilniuje vyktų tik nepilnus 8 mėnesius, o per juos vartotojai suvartotų tik nepilną trečdalį per metus nuperkamos šilumos. Likusius 4 šalčiausius mėnesius du trečdalius šilumos vartotojai pirktų šilumą ne už konkurencinę kainą, o už tokią kainą, kuri būtų, jei visą šilumą gamintų tas pats monopolistas – šilumos tiekėjas. Keturis mėnesius per metus šilumos poreikis būtų didesnis, nei visų nepriklausomų gamintojų gebėjimas pagaminti šilumos – konkurencijos nebeliktų.
Todėl labai norėtųsi kiek padėti politikams. Tai, kas čia žemiau yra surašyta, iš esmės yra paimta iš Lietuvos Žaliųjų Partijos rinkiminių pasiūlymų, bet jei šias idėjas perims konservatoriai, socialdemokratai, Darbo partija, liberalai ar tvarka ir Teisingumas – žalieji tik džiaugsis. Svarbu ne tai kas tai įgyvendins, bet kad tai būtų įgyvendinta. Lygiai taip pat, kaip žalieji visiškai nesijaudina, kad Vyriausybė savo rankomis bando įgyvendinti dar 2012 metų pabaigoje Lietuvos žaliųjų Partijos pateiktą pasiūlymą statyti biokuro kogeneracines elektrines, tam panaudojant ES struktūrinių fondų paramos lėšas.
Svarbu ne šiaip padidinti konkurenciją šilumos gamyboje, svarbu tą konkurenciją sukonstruoti taip, kad ji realiai sumažintų vartotojų sąnaudas šildymui. Vilniuje jau turbūt bus kokie penki metai kaip nuolat kalbama apie Grigiškių atvejį, kai politikai aiškina, kad dėl to, kad Grigiškių popieriaus fabrike pagaminta šiluma nėra priimama į Vilniaus šilumos tinklus, yra brangios šilumos Vilniuje priežastis. Ne, kolegos, taip tikrai nėra.
Visų pirma – niekas Grigiškių fabrikui jau labai ilgai netrukdo tiekti šilumos į Vilniaus šilumos tinklus. Įmonė turi visus leidimus tai daryti tiek iš Vilniaus savivaldybės, tiek iš „Vilniaus energijos“ ir priežasties – kodėl ta šiluma vis dar nėra tiekiama vilniečiams klausti, matyt, reikėtų gamyklos vadovų. Bet net jei ir tuos kelis procentus nuo Vilniaus šilumos poreikių užtikrintume šiluma iš Grigiškių – tai nesumažintų vilniečių išlaidų šildymui nė dešimtąja procento dalimi…Dėl paprastos priežasties – pagal dabartinius įstatymus Grigiškės šilumą Vilniui pardavinėtų beveik už tą pačią kainą, kiek kainuoja tą šilumą pagaminti „Vilniaus energijos“ elektrinėse…
Ką iš tikro reikėtų padaryti – tai konkurenciją tarp nepriklausomų šilumos gamintojų užtikrinti taip, kad nepriklausomi gamintojai konkuruotų dėl ilgalaikių šilumos poreikių. Pavyzdžiui – paskelbti konkursą užtikrinti bazinį Vilniaus šilumos poreikį pavyzdžiui penkiems metams. Bazinis šilumos poreikis kaip šilumos rinka būtų atiduodama tam šilumos gamintojui, kuris pasiūlytų palankiausias sąlygas. Tai galėtų būti pavyzdžiui šilumos kainos formulė, rodančią kainos priklausomybę nuo biokuro kainos biržoje. Šilumos gamintojas savo įsipareigojimus turėtų užtikrinti finansine garantija, kuri būtų panaudojama šilumos kainos mažinimui, jei gamintojas nevykdytų savo įsipareigojimų.
Analogiškai konkursą organizuoti galima būtų ir dėl bazinio šilumos tiekimo šildymo sezono metu. Taip pat – konkursą pikiniams šilumos poreikiams padengti ir šilumos poreikių svyravimams balansuoti.
Konkursuose galėtų dalyvauti ne tik esami šilumos gamintojai, bet ir įmonės, kurios dar tik planuoja investuoti į šilumos gamybą, naudojant biokurą. Tai ne tik leistų sumažinti šilumos kainą vartotojams ištisus metus, bet ir sudarytų didesnį investicijų į biokuro katilines bei elektrines apibrėžtumą. Laimi konkursą ir užsitikrini šilumos rinką penkiems metams. Esant tokioms sąlygoms investuotojai gautų paskolas geresnėmis sąlygomis, kadangi sumažėtų veiklos rizika. O geresnės paskolos sąlygos tai ir galimybės pateikti geresnį pasiūlymą – mažesnes šilumos kainas.
Konkurse dėl šilumos rinkos turėtų vienodomis sąlygomis dalyvauti ir pats šilumos tiekėjas. Ir jei šilumos tiekėjas pasinaudoja savo geresnėmis sąlygomis, susijusiomis su tuo, kad jis jau turi visą esamą infrastruktūrą ir gali pasiūlyti šilumą pigiau, nei investuotojai, kuriems reikia investuoti į „žalią lauką“, tai jis ir gauna teisę toliau gaminti šilumą. O jei šilumos tiekėjas yra toks apsileidęs, kad negali pasiūlyti vartotojams šilumos už kainą, kurią galėtų šilumą pardavinėti geresnius sprendimus ar geresnį finansavimą turintis privatininkas, šilumos tiekėjui liktų tik eksploatuoti vamzdynus ir galbūt – katilus, reikalingus tik šalčiausiu metų laiku. Tokiu būdu visiškai atkristų klausimas – kokio dydžio turėtų būti miestas, kad jame turėtų būti konkurencija tarp nepriklausomų šilumos gamintojų.
Labai sumažėtų darbo ir kainų reguliatoriui. Jam liktų reguliuoti tik paslaugų, kurios yra monopolinės, kainą. Tai šilumos perdavimas ir paskirstymas, šilumos sąskaitų išrašymas, galbūt – šilumos gamybos rezervo užtikrinimas.
Blogoji naujiena yra ta, kad, norint tai įgyvendinti, reikėtų keisti Šilumos ūkio įstatymą. Vien savivaldybės iniciatyvos čia nepakaktų.
Kalbant apie tai, kas geriau – privatus šilumos tinklų operatorius ir savivaldybei priklausanti įmonė, eksploatuojanti šilumos tinklus, reikėtų visų pirma atsisakyti kai kurių stereotipų ir įvertinti visas aplinkybes – kodėl tam tikrais atvejais privataus operatoriaus modelis pasiteisino, o tam tikrais atvejais – ne. Tikrai yra atvejų, kai privatūs šilumos tiekėjai pasinaudoja esamomis valstybinio reguliavimo spragomis ir vietoje to, kad investuotų į projektus, kurie galėtų sumažinti šilumos kainą vartotojams, tiesiog susirenka didesnius pelnus iš veiklos, nežiūrėdami į ilgalaikę šios veiklos perspektyvą.
Bet lygiai taip pat yra nemažai atvejų, kai savivaldybei priklausantis šilumos tiekėjas tiesiog nieko nedaro šilumos gamybos ir tiekimo savikainai sumažinti, nes neturi tam nei pakankamų žinių, nei kapitalo, nei galimybių pasiskolinti, nei galų gale – noro. Labai dažnai šilumos kainos nuomojamose šilumos tinkluose yra aukštos ne dėl privataus operatoriaus veiklos ar neveiklos, bet būtent dėl politikų kišimosi – pavyzdžiui skirstant ES struktūrinių fondų lėšas, sukuriant tokią paramos teikimo sistemą, kuri minimizuotų privataus operatoriaus galimybes ja pasinaudoti. Arba pavyzdžiui – savivaldybės tarybai piktybiškai netvirtinant šilumos tiekėjo parengtų investicinių planų. Ne dėl to, kad jie blogi, o dėl to, kad jiems pritaria politiniai oponentai. Kaip tai atsitiko pavyzdžiui Vilniuje 2010 metais.
Keistokai atrodo daugumos partijų rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą deklaruojamas siekis nutraukti sutartį su privačiu šilumos tinklų operatoriumi. Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutartis baigiasi 2017 metų vasarį. Taigi, teiginys, kad sutartis bus nutraukta yra tolygus teiginiui, kad partijai laimėjus kovo 1-os dienos rinkimus, ateis pavasaris. Pavasaris ateis bet kuriuo atveju, o šilumos tinklų nuomos sutartis irgi baigsis bet kuriuo atveju, visai nepaisant kokia bus naujos miesto tarybos sudėtis. O jei kas kalba apie iniciatyvą vienašališkai nutraukti sutartį likus metams iki sutarties pabaigos, tai nevyniojant žodžių į vatą, galiu pasakyti, kad tai būtų didžiausia kvailystė geriausiu atveju arba piktavališkas veiksmas prieš vilniečius blogiausiu atveju.
Vilniaus šilumos tinklų nuomotojas yra užsienio kapitalo įmonė, reiškia vienašališkas sutarties nutraukimas automatiškai reiškia tarptautinį arbitražą, o jame reikės stipresnių argumentų, nei Lietuvos Prezidentės citavimas ar partijos rinkiminė programa. Turint mintyje, kad sutartis nutraukta praėjus 14 metų nuo jos pasirašymo ir likus tik vieneriems metams iki jos pabaigos, būtų nesunku prognozuoti arbitražo teismo rezultatą – daugiamilijonines kompensacijas iš Vilniaus miesto biudžeto. Tai reiškia, kad vietoje naujų mokyklų, darželių ar dviračių takų mūsų visų pinigai bus išleisti kompensacijoms sumokėti.
Geriau reikėtų kalbėti apie tai – ką reikės daryti, pasibaigus nuomos sutarčiai. Kol kas daugumas partijų laikosi nuomonės, kad šilumos tinklai turi priklausyti savivaldybės įmonei.
Lietuvos Žaliųjų Partija siūlo kitą variantą – tai energetinio kooperatyvo idėją, kai šilumos tiekimo įmonės akcijos priklauso visiems šilumos vartotojams. Tai reiškia, kad uždirbtas pelnas iš šilumos tiekimo verslo būtų dividendų forma išmokėtas tiems patiems, kurių pinigais tas pelnas buvo suformuotas – šilumos vartotojams. Panašūs planai šiuo metu kuriami Berlyne, kur baigiasi elektros skirstymo tinklų nuomos sutartis su privačiu operatoriumi.
Kuo tokia šilumos tinklų valdymo schema yra patrauklesnė, nei įprastas valdymas per savivaldybės įmonę? Visų pirma – eliminuojama priešprieša tarp vartotojų, norinčių už šilumą mokėti mažiau, ir šilumos tiekimo įmonės, tą šilumą pardavinėjančios. Antra – atsiranda tiesioginė šilumos tiekimo verslo kontrolė, kurią užtikrinti galėtų patys vartotojai, eliminuojama protekcionizmo problema, kai į šilumos tiekėjo įmonę įdarbinami ne geriausi specialistai, o „savi“ žmonės, turintys užnugarį savivaldybėje, savivaldybės įmonės „atiduodamos“ partijoms kaip mokestis už dalyvavimą valdančioje koalicijoje. Šilumos tiekėjas bus nepriklausomas nuo politikų valios, nebeliks tokių atvejų kai įmonės priverčiamos remti savivaldybės mėgstamą krepšinio klubą ar avialinijas.
Valdymas būtų atliekamas per smulkiųjų akcininkų išrinktus atstovus, atskaitingus juos išrinkusiems.
Panašų pasiūlymą, kalbant apie Visagino AE projekto valdymą dar 2012 metais beje buvo iškėlęs tuometinis Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.
Tai bent jau liberalams tokia šilumos tiekimo įmonės valdymo idėja turėtų pasirodyti priimtina…
Vienintelis tokios valdymo schemos trūkumas būtų – problemos, finansuojant šilumos tinklų modernizavimo projektus akcininkų pinigais. Kitą vertus – turint mintyje Vilniaus savivaldybės finansinę padėtį – savivaldybės įmonės valdymo modelis šiuo klausimu – ne ką geresnis.
Tikiuosi, kad šios mintys padės diskusiją apie Vilniaus šilumos ūkį tarp kandidatų į Vilniaus merus nors truputį pakelti į aukštesnį lygį…
