Virginija Vingrienė
Gruodžio 10 d. šeštadienio popietę Druskininkų miško muziejuje „Girios aidas“ vyko naujos knygos „Miškas ir fauna“ pristatymas ir dokumentinio filmo „Į amžinybę“ („Into Eternity“) apie branduolinių atliekų laidojimą peržiūra. Į renginį pakvietė Lietuvos žaliųjų sąjūdžio Druskininkų skyrius kartu su Druskininkų miškų urėdija ir Druskininkų fotomenininkų klubu.
Knygos sumanytojai ir autoriai dr. Antanas Lankelis, Saulius Adomavičius ir Audrius Norkūnas supažindina visuomenę, ypač jauną skaitytoją, su miško ekosistema, čia prieglobstį randančiais gyvais organizmais, jų buveinėmis, unikalumu ir svarba gamtai bei visų mūsų gyvenimui. Pristatydamas knygą A.Lankelis džiaugėsi jos atsiradimu, dėkojo padėjusiems dailininkui Andriui Mosiejui ir fotografui Jonui Bilinskui. Trumpi informatyvūs straipsneliai gausiai iliustruoti piešiniais ir fotonuotraukomis. A. Mosiejus papasakojo apie savo naujas netikėtas patirtis apylinkių miškuose ir ypatingo požiūrio reikalaujantį piešimą gamtos pažinimo tematika. Ornitologo-fotomenininko ir gamtos mylėtojo J. Bilinsko pasišventimo dėka galime pamatyti išskirtinių unikalių gamtos vaizdų, susipažinti su itin retai sutinkamais miškų sparnuočiais – kurtiniais, tetervinais, juodaisiais gandrais ir katastrofiškai nykstančiais išskirtinio grožio žalvarniais. Visus paminėtus paukščius vargiai pamatytumėm patys. Kaip sakė fotografijų autorius, net ir nepatartina stengtis jų ieškoti, nes būdami baikštūs, jie pamatę žmogų traukiasi iš esamų buveinių. Fotomenininkas moksleiviams ir kitiems susirinkusiesiems pristatė savo unikalių kadrų ir idėjų kilmę, apgailestaudamas, kad jam vaikystėje labai trūko informacinės medžiagos šia tema.
Svarbu iš kartos į kartą perduoti suvokimą, jog miškas tai ne vien tik mediena ir komercinė nauda, o žymiai daugiau ir plačiau. Tai visų mūsų gyvenimas. Mes juk teesame tik tos pačios gamtos dalelė, o ne jos valdytojai.
Antroji renginio dalis susijusi su pastarosiomis dienomis itin dažnai eskaluojama tema – branduolinės energetikos problematika. Filmą apie branduolinių atliekų laidojimą pristatė visuomeninės aplinkosauginės organizacijos „Atgaja“ narys kaunietis Linas Vainius. 
Kaip žinia, atominių elektrinių radioaktyvių atliekų skilimo procesas užtrunka ištisą amžinybę – 100 000 metų ir neišvengimai turės įtakos tiek gamtos, tiek žmonių gyvenimams. Todėl tiek vykstant pačiam jėgainės darbui, tiek ir uždarius ją, iškyla dilema kaip saugiai palaidoti panaudotas branduolinio kuro kasetes. Svarbiausia – nepakenkti ne tik šiandienos visuomenei, bet ir po mūsų gyvensiančioms kartoms. Visa tai detaliai aptariama Danų režisieriaus Michael Madsen dokumentinėje kino juostoje „Į amžinybę“.
Filmo siužetas vaizdžiai perteikia giluminį branduolinių atliekų laidojimo projektą, vykdomą atokiame Suomijos Onkalo regione ant Baltijos jūros kranto. Branduolinio kuro kasečių laidojimo vieta ruošiama monolitinėje uolienoje išsprogdinant į gylį vedančius tunelius. Saugyklose bus sustatomi konteineriai su radioaktyviomis atliekomis, užbetonuojant juos ir paliekant ilgiems šimtmečiams iki visiško suskilimo. Tačiau ar tai tikrai saugu, apsaugota nuo požeminio vandens prasisunkimo ir atlaikys gamtos bei žmogaus sukeltas katastrofas, – labai abejotina. Filme nuolat užduodamas esminis klausimas, kaip perduoti informaciją tolimos ateities kartoms apie čia paslėptas mirtinai pavojingas medžiagas. Blogiausia, kad šiandien niekas negali garantuoti ar po daugelio tūkstančių metų visuomenė atpažins mūsų paliktus pavojaus ženklus ir supras šiandien vartojamų pasaulio kalbų žodžius. Juk esminiai pokyčiai įvyksta net vieno šimtmečio laikotarpyje, nekalbant apie tūkstantmetį ar daugelį tūkstančių metų. Šiandien archeologai radę mūsų protėvių paliktus piešinius ant uolų negali atsakyti kas jais iš tiesų pasakyta. Negalime būti tikri ar visuomenė po keleto tūkstančių metų suvoks ir apie buvusį branduolinio kuro naudojimą, nors mirtinas radiacijos poveikis nuo to neišnyks. Lietuvos situacija šioje srityje aplamai nepavydėtina, nes mes net tokių uolienų, kaip Suomijoje neturime. 
Peržiūrą lydėjo aktyvi dalyvių diskusija. Anot L.Vainiaus, atomines elektrines statančiųjų ir branduolinį kurą laidojančiųjų viltys yra ateities kartos, kurios galbūt kada nors sukurs tobulesnius radioaktyvių atliekų panaudojimo ir visiško nukenksminimo būdus. Tačiau šiandien to neturime ir neaišku ar kada nors turėsime. Juk praėjus 60 metų nuo Ignalinos AE statybų pradžios, saugaus atliekų laidojimo klausimas taip ir neišspręstas.
Gaila, bet kai kalba eina apie pinigus bei šios dienos energijos poreikio patenkinimą, apie ateitį ir pasekmes galvojama mažiausiai. Tačiau, nežinant, kaip išspręsti problemą, gal geriau nesirinkti neaiškių ir nepasvertai rizikingų technologijų? Juo labiau, kad prie Visagino atominės elektrinės projekto prisidėjus Latvijai ir Estijai, Lietuvai atiteks tik trečdalis pagamintos energijos, o atliekų problema pasiliks tik mums vieniems. Tuo tarpu turime puikią galimybę plėtoti energijos gavybą iš saulės, vėjo, vandens, biomasės, kas ne tik saugu, bet dar ir sukurs žymiai daugiau darbo vietų.
Filmo pabaigoje pristatyta Lietuvos žaliųjų sąjūdžio ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos organizuojama piliečių iniciatyva teikti Seimui svarstyti referendumo įstatymo pataisą. Siūloma įstatymą papildyti punktu, reikalaujančiu prieš statant Lietuvoje atominę elektrinę atsiklausti visuomenės nuomonės – surengti referendumą. Šiai iniciatyvai būtina surinkti 50 000 piliečių parašų per ribotą dviejų mėnesių laikotarpį. Tam reikalingi organizaciniai pajėgumai ir visuomenės pagalba. Dalis renginio dalyvių nutarė prisijungti prie šios iniciatyvos ne tik pasirašydami, bet ir padėdami rinkti parašus.
Tarsi simboliška renginio kulminacija, kieme virš pušų pasirodė unikalus gamtos reiškinys – mėnulio užtemimas. Jį profesionaliai meniškai užfiksavo fotomenininkas Jonas Bilinskas.
