Straipsnių nerašau jau kurį laiką. Paskutinį komentarą savaitraščiui „Atgimimas“ parašiau prieš maždaug ketverius metus. Nesiruošiau tapti etatine komentatore, todėl pajutusi, kad nebeturiu ką daugiau pasakyti, ramiai atsisveikinau su šiuo ritualu. Įsikarščiavus diskusijoms apie naujos atominės elektrinės statybas, nebegaliu savo argumentų išlaikyti privačiame diskurse, ypač kai matau kaip atominės elektrinės tema bereikalingai priešina žmones, kurie siekia to pačio tikslo – Lietuvos energetinės nepriklausomybės.
Labai apmaudu, kuomet atominės elektrinės advokatai be jokio gilesnio tyrinėjimo kaip atominės elektrinės priešininkai suvokia energetinę nepriklausomybę, klijuoja tokias etiketes kaip „Rusijos interesų gynėjai“ ir demagogiškai manipuliuoja tokia jautria emocija kaip patriotizmas. Tai ne tik neetiška, bet ir griauna trapius demokratijos pamatus, kuriuos – aš tikiu – Ministras Pirmininkas ir jo kabinetas manosi puoselėjantys.
Vardan skaidrumo, nors ir nebūtina viešai deklaruoti savo politinių simpatijų, pasakysiu, kad esu labiau Andriaus Kubiliaus palaikytoja. Deklaruoju tai atvirai, kad skaitytojas suprastų, kad mano kritika dėl pasirinktos energetinės politikos nėra reiškiama per antipatijų šiam politikui prizmę. Yra politikų, kuriems jaučiu alergiją, ir Andrius Kubilius nėra vienas iš jų. Paprastais žodžiais tariant, jis man patinka.
Tačiau nesu viena iš tokių žmonių, kurie aklai gali pritarti visiems mėgstamo politiko sprendimams. Politiko charizma ir jo priimami sprendimai turėtų būti vertinami atskirai. Dažnai pagaunu save svarstant, kad man nepatinka koks nors politikas, tačiau pritariu kokiai nors jo nuomonei. Ir atvirkščiai, galiu nepritarti kokiai nors patinkančio politiko nuomonei. Manau tai normalu ir viliuosi, kad taip mano ir kiti. Jei kas manytų priešingai, patarčiau pasimokyti atskirti žmogų nuo jo nuomonių, kurios nėra statiškos ir gali kisti.
Gal tai ir naivu, bet aš tikiu, kad Ministras Pirmininkas su savo komanda nėra statiškos būtybės ir savo nuomonę gali pakeisti, jei tik skirtų atitinkamo dėmesio įsiklausyti kaip atominės elektrinės priešininkai suvokia Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Galbūt vietoj įsivaizduojamų priešų jis įgytų stiprių sąjungininkų? Papildomai, atvirais klausimais ir įsiklausymu pagrįstas dialogas galbūt padėtų sustiprinti trūkinėjančius šalies demokratijos pamatus? Dialogas yra pamatinė demokratijos puoselėjimo priemonė. Be dialogo nėra demokratijos.
O dabar apie atomines elektrines. Yra prirašyta labai daug straipsnių šia tema. Nesikartosiu. Pasakysiu paprastai. Tai monstrai. Ir aš jų bijau. Pasaulis jų turi pakankamai, ir naujų aš nenoriu. Nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse, nei pasaulyje. Atominės elektrinės yra brangios ir kelia didžiulę ekologinę grėsmę. Nereikia laukti ypatingų nelaimių – kiekvieną dieną jos spinduliuoja žmogaus sveikatai pavojingą radiacijos kiekį. Pasaulis ieško būdų kaip pereiti prie uždaro ciklo gamybos proceso, kuris atitinka tvarumo principus. Atominės energijos gamyba neatitinka uždaro ciklo principo, ji yra linijinė. Nesuvokiant esminių ir pamatinių tvarumo principų, labai daug energijos iššvaistoma smulkmeniškoms diskusijoms, tad nenuostabu, kad daug politikų pasimeta kaip ežiukai rūke ir padeda lygybės ženklą tarp nuosavos atominės elektrinės ir Lietuvos energetinės nepriklausomybės. Deja, tai tik iliuzija.
Tikroji Lietuvos energetinė nepriklausomybė – tai įvairių vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. Kaip rašo energetikos guru, žurnalo „Time“ įvardintas vienu iš 100 įtakingiausių pasaulio žmonių, Rocky Mountain instituto įkūrėjas Amory Lovins naujausioje knygoje apie energetiką „Reinventing fire“, ateitis priklauso toms šalims, kurios sugebės įsisavinti atsinaujinančius energijos šaltinius ir tokiu būdu transformuoti savo ekonomikas. Energija gaunama iš naftos, anglies ir atomo turi per daug paslėptų kaštų, sukelia per daug problemų, ir tos šalys, kurios bandys kurti savo gerovę ant šių energijos rūšių pamatų neišvengiamai pralaimės.
Akivaizdu, kad atominė energija priklauso praeičiai. Dalis žmonių, kurie tai palaiko, tiesiog nespėja žengti koja kojon su laiku. Kitai daliai žmonių atominės elektrinės yra žmonių valdymo įrankis. Jos kelia baimę, o žmones geriausia valdyti per baimės instinktą. Turėti atominę elektrinę ir manyti, kad gyveni demokratiškoje šalyje, yra šizofrenija. Tai yra koncentruotos galios panaudojimo įrankis, kurio turintieji galią negali lengvai atsisakyti, nes galios turėjimas veikia kaip narkotikai. Psichologiškai tai yra sunki priklausomybės forma, neveltui pasaulio korporacijų vadovų tyrimai rodo, kad psichopatų valdžioje yra didžiausia proporcija lyginant su bendrai visuomenei tenkančia psichopatų proporcija.
Sprendimus paprastai priima tie, kurie turi galios. Kuo labiau galia koncentruota, tuo lengviau priimti sprendimus. Paprastai tie sprendimai būna palankūs tiems, kurie tą galią turi. Turintieji galią bet kokiomis pastangomis stengiasi ją išlaikyti pasitelkiant įvairias „tylėjimo kultūros“ konstravimo priemones. Tam yra pasitelkiami „ekspertai“, kurie savo visažiniškumo tonu pritildo tuos, kuriems kyla klausimai, yra manipuliuojama jautria patriotizmo emocija, kas pritildo tuos, kurie tapatina save su patriotais. Yra kuriama iliuzija, kad atominė elektrinė statoma rūpinantis, kad gyventojai turėtų pigią elektrą ir tai pritildo tuos, kurie dar nėra pakankamai informuoti apie atsinaujinančios energetikos perspektyvas.
Atominės elektrinės projektas „suvalgo“ labai daug politikų kūrybinės energijos. Ir ne tik kūrybinės. Jau dabar pasiruošiamieji darbai Lietuvai kainuoja didžiulius pinigus. Tai praradimas atsinaujinančios energetikos vystymui. Taip yra apvagiama Lietuva ir jos ateities kartos. Kūrėjus galima atpažinti pagal jų kūrinius. Tik monstrai gali statyti monstrus.
Atominė elektrinė yra ortodoksiškai suvokiamos galios simbolis. Šalies gerovė tuomet priklauso nuo saujelės žmonių, ir visuomenės kaip visumos vystymasis stringa. Progresyvūs politikai turėtų rūpintis kaip įgalinti žmones ir tolygiau paskirstyti galią, nes tai yra darnaus vystymosi pamatas. Galia turi tendenciją korumpuotis, t.y. ja linkstama piktnaudžiauti. O kuo didesnė galios koncentracija, tuo didesnė piktnaudžiavimo rizika. Tai liga, kuri gimdo vidinius monstrus, kurie paskui išsireiškia išorėje atominių projektų pavidalu. Mes turime puoselėti demokratijos tradicijas ne abstrakčiai, o konkrečiais veiksmais kaip priešnuodį prieš korumpuotumą. Energetika yra ekonominės šalies gerovės pamatas, todėl apmaudu nepadėti teisingų pamatų šioje srityje, įsiskolinti patiems ir įskolinti ateities kartas.
Aš nežinau, kokia yra tikroji atominės elektrinės statymo motyvacija turint omenyje, kad atsinaujinančios energetikos privalumai yra akivaizdūs. „Tai elementaru, Vatsonai“ pasakytų Šerlokas Holmsas. Ar motyvacija gali būti dabar tam skiriami pinigai, kuriais naudojasi siaurų interesų gobšuoliai ir jiems pritariantys bailiai? Neturiu atsakymo. Todėl palaikau Tautos referendumo dėl atominės elektrinės idėją, kuomet rinkimų metu žmonės galėtų pareikšti savo nuomonę dėl atominės elektrinės statymo. Tačiau, kad šis klausimas patektų ant biuletenių referendumo iniciatoriai iki š.m. birželio 27 d. turi surinkti ne mažiau 300 tūkst. parašų. Mano parašas ten tikrai bus. Norintys padėti rinkti parašus, turėtų susisiekti su referendumo iniciatyvine grupe.
Suprantu Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus siekį, kad Lietuvos ekonomikoje cirkuliuotų tie milijardai, kurie ateitų per investicijas į Visagino atominę elektrinę (VAE), tačiau yra ir kitų sričių, į kurias galima pritraukti milijardus ir tuo pačiu prisidėti prie Lietuvos energetinės nepriklausomybės stiprinimo. Klausimas, ar tiek daug dėmesio skiriant VAE ir deryboms su Japonijos įmone „Hitachi“, kitos sritys nelieka podukrų vietoje?
Indrė Kleinaitė, 2012 m. balandžio 2 d., GYVA.LT
