Jeigu dar nežinojote, Lietuva jau daugiau nei pusmetį yra antra supergalybė pasaulyje. Ne, tai tikrai ne pokštas. Tai yra teiginiai mūsų užsienio politiką vedančių parlamentarų. Pavyzdžiui, toks gerbiamas, valdančius atstovaujantis ir žiniasklaidoje užsienio reikalus intensyviai komentuojantis konservatorius Matas Maldeikis jau daugiau nei pusę metų tvirtina, kad „Lietuva laimėjo prekybos karą su Kinija”. Jeigu mes laimėjome karą, tai suprantama, kad Kinija turi kuo greičiau pasislinkti ir užleisti mums savo supervalstybės vietą. Beliko tik vienas klausimas, ką daryti su tais 1,4 mrld. kinų? Pasigailėti ar …? Pasak to paties veikėjo, „tik laiko klausimas, kada išvysime JAV ir likusių Vakarų karinį konfliktą su Kinija”. Spėju, kad konservatoriai rinksis geriau reikalą užbaigti dabar. Tik kur juos reiks palaidoti?
Antraeiliai klausimai
Tai rimtesnis klausimas, nei kodėl infliacija Lietuvoje yra didžiausia Baltijos šalyse, kodėl užsienio investicijos vienam žmogui Lietuvoje yra mažiausios iš Baltijos šalių ir jų augimas sustojęs, arba kur dingo beveik 2 mrld. eurų Honkongo (o tai yra viena iš Kinijos Liaudies Respublikos specialiųjų administracinių teritorijų) investicijų Lietuvoje.
Kodėl laimėjus ekonominį karą mūsų priklausomybė nuo Kinijos tik auga, nes auga prekybos balanso minusas (kuris dabar yra apie 2 mlrd. eurų per metus)? Kodėl būdami laimėtojais mes, pasak verslininkų, apmokame papildomą 7 proc. mokestį įvairiems užsienio tarpininkams, kad gamybai reikalingi komponentai ir medžiagos atkeliautų per kitas šalis?
Savaime suprantama, tai yra mažareikšmiai ir antraeiliai klausimai, palyginus su svarbiausiais, kaip pavyzdžiui, kokiu būdu apsaugoti lietuvius nuo smegenų išplovimo panaudojant „TikTok’ą“. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas jau išsiruošė kasdien tikrinti valstybės tarnautojų asmeninius telefonus, kad kačiukus, pokštus ar paauglių šokius žiūrėtų tik ten, kur konservatoriai leidžia. Reikia tikrai pasidžiaugti, kad valstybė bus apsaugota nuo tiktokinių kačiukų.
Lietuvą suskaldęs klausimas
Jeigu be sarkazmo, nuo 1990 m. Lietuvos užsienio politikoje dar nebuvo tokio visuomenę skaldančio klausimo kaip Kinijos. Tas susikaldymas įvyko būtent tuomet, kai keletas užsienio politiką formuojančių konservatorių nusprendė atidaryti Lietuvoje Taivano atstovybę ne Taipėjaus vardu, kaip yra kitur pasaulyje, o Taivano.
Kaip paaiškėjo, šis veiksmas nebuvo suderintas ar išdiskutuotas ne tik kad su opozicinėmis partijomis, bet ir su už užsienio politikos vykdymą tiesiogiai atsakingu Prezidentu. Atstovybės tokiu pavadinimu Taivanas neturi jokioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus nepripažintą mažą valstybę Afrikoje – Somalilande, kurį patį pasaulyje yra pripažinęs tik vienas Taivanas.
Suprantama, kad po tokio veiksmo Lietuvos užsienio reikalų ministras sulaukė tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje ir turėjo galimybę pasirodyti daugybėje interviu siužetų. Tačiau Lietuva iškart sulaukė šalto dušo prasidėjus Kinijos atsakomiesiems veiksmams, apie kuriuos daugkart buvo įspėta, nes tai buvo esminės Kinijos užsienio politiko raudonos linijos peržengimas. Kinijos reakcija buvo diplomatinių santykių, investicijų ir bendrų projektų su Lietuva nutraukimas, importo iš Lietuvos boikotas ir Lietuvos gamintojams reikalingų komponentų eksporto apribojimas.
Šis įvykis gal būtų jau nugulęs į istoriją, nes įvyko prieš beveik dvejus metus. Bet su pasekmėmis ir su šio sprendimo iniciatoriais valdžioje mes gyvename iki šiol. Valdantys politikai mums tuomet teigė, kad Kinija nieko blogo mums negali padaryti, šio dalyko reikia dėl vykdomos „vertybinės politikos”, kad Kinijos praradimus su kaupu kompensuos Taivano investicijos, kad mūsų pavyzdžiu paseks visos kitos valstybės (ir pervadins Taipėjaus atstovybes į Taivano), kad Lietuvoje bus pastatytos puslaidininkių gamyklos, kad iš Kinijos mums nieko nereikia, o prekybą su ja ir jos technologijas pakeisime importu iš kitų demokratinių šalių. Kadangi praėjo jau dveji metai, galima matyti, kas iš tų teiginių buvo tiesa, o kas makaronų kabinimas ant mūsų ausų.
„Vertybių politika” – palaidota
Kalbant apie Kinijos negalėjimą mums padaryti nieko blogo, turbūt jau įsitikinome, kad visgi ji gali. Dar daugiau – Kinija yra kertinis žaidėjas tarptautinėje politikoje, nuo kurios pozicijų gali greitai keistis ne tik mūsų ekonominė, bet ir regiono saugumo situacija.
Tą kaip niekad puikiai supranta ukrainiečiai, vieninteliai realiai guldantys savo galvas už tikrą vertybių politiką. Tačiau jie nepuola atidarinėti Taivano atstovybių ar aštriau kritikuoti Kinijos. Nors nuo JAV pozicijos daug labiau priklauso jų valstybės išlikimas (nei mūsų atveju). Turbūt suprantama, kad jei Kinija pradėtų tiekti Rusijai ginklus ar atlaidžiau žiūrėtų į branduolinių ginklų naudojimą, tai radikaliai pakeistų mūsų regiono saugumo situaciją.
Verta pastebėti, kad mums dar vis bandant suprasti, kas yra ta Lietuvos „vertybinė politika” ir su kuo ji valgoma, 2023 m. rugsėjo 5 d. „Žinių radijo“ laidoje „Ar vertybinė užsienio politika pasiteisino?” M. Maldeikis ėmė ir sugrūdo ją po žeme, nes, jo teigimu, „bet kokia politika yra vertybinė”. Be to, toje pačioje laidoje jis paaiškino tai, kas buvo ir iki tol akivaizdu: visas šis reikalas buvo sukeltas tam, kad Lietuva įrodytų JAV, kokia ištikima yra sąjungininkė pasaulinės galios varžybose, jog iškilus grėsmės akimirkai JAV politikai mūsų neužmirštų.
M. Maldeikio supratimu, visi Lietuvos veiksmai jau pasiteisino, nes mūsų užsienio ministras dažniau nei kiti Baltijos šalių ministrai yra priimamas JAV. Tik keista – kažkodėl kitos valstybės tos naudos įžvelgti nesugeba – Lietuva taip ir liko vienintelė valstybė turinti tokį Taivano atstovybės pavadinimą.
Lietuvos statymas ant JAV
Galima pagirti M. Maldeikį už tokį paprastą paaiškinimą, nes iki tol dvejus metus naudoti žmogaus teisių, demokratijos rėmimo ar ekonominiai argumentai visiškai neatitiko realių Lietuvos veiksmų. Kažkiek galima suprasti tokias nuostatas, nes JAV pozicija yra labai svarbi mūsų saugumui.
Tačiau verta priminti, kad mes visgi gyvename Europoje ir esame Europos Sąjungos dalis, todėl mūsų pagrindiniai partneriai ir pavyzdžiai mums turėtų pirmiausiai būti čia. Tokios šalys kaip Lenkija, Vokietija, Suomija, kitos Baltijos šalys vysto ekonominius ir diplomatinius santykius su Kinija. Ar bent jau jų nenutraukia.
Tuomet lieka klausimas, ar mes, prisiimdami Kinijos ekonominius smūgius, tikimės užtikrinti JAV apsaugą Rusijos invazijos atveju? O mūsų kaimynų tokioje situacijoje JAV negintų? Užėmus ar sugriovus bent vieną mūsų kaimyną sunku suvokti, kaip mūsų regiono saugumo sistema apskritai galėtų egzistuoti toliau. Todėl sunku suprasti, ką Lietuva gautų daugiau negu kitos šalys, nesielgiančios taip, kaip mes.
Tuo pačiu sunku suprasti, kaip mūsų mazochizmas bus apmokėtas JAV MAGA (ang. Make America Great Again) politikų, kurie planuoja ir gali pilnai paimti valdžią JAV jau po metų. Iš jų veiksmų ir retorikos panašu, kad pastarųjų politikų tikslas yra pilietinio karo JAV sukėlimas, paramos Ukrainai eliminavimas, NATO organizacijos išardymas, kitų Vladimiro Putino svajonių išpildymas bei autokratijos įvedimas pačioje JAV.
Manote, kad šitam kontekste bus svarbiau, kad mes užrašėme „Taivanas“ ant kažkokios iškabos Vilniuje? Ar svarbu bus visgi tai, kad mes turime maksimaliai gerus ryšius su artimiausiais kaimynais regione (pvz., Lenkija, Suomija, Vokietija) ir iš ko sustiprinti savo kariuomenę?
Taivano investicijos
Praėjus dvejiems metams nesunku įvertinti ir kiek pasiteisino Taivano investicijų argumentas. Šią savaitę rezultatas buvo apibendrintas Prezidento patarėjos Astos Skaisgirytės: „Iš Taivano galima buvo tikėtis daugiau, kadangi kai taivaniečiai kūrė savo atstovybę, buvo žadamos ir didžiulės investicijos į Lietuvą, ir ekonominės naudos, kol kas jų labai smarkiai nematyti“.
Ta patį tvirtina ir Lietuvos verslininkus atstovaujantis Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narys ir buvęs eksporto klubo vadovas Kęstutis Černeckas. Jo žodžiais „Lietuva čia tikrai nėra laimėjusių pusėje, kaip bebūtų gaila“. Lietuvos banko duomenys taip pat liudija tą patį: paskutinius du ketvirčius (2022 m. IV ketvirtį ir 2023 m. I ketvirtį) Taivano tiesioginės investicijos Lietuvoje sudarė apie tik 7 mln. eurų kas ketvirtį.
Prieš tuos dvejus metus daug buvo kalbama ir apie lustų gamyklas. Buvo žadama, kad Taivanas pasidalins lustų gamybos technologijomis su Lietuva ir statys čia lustų gamyklas. Tai kas įvyko nuo to laiko? Taivanas iš tiesų nusprendė statyti pirmąją lustų gamyklą Europoje, tik ne Lietuvoje, o Vokietijoje, kuri ir toliau glaudžiai bendradarbiauja su Kinija. Tuo tarpu ir JAV mikroschemų gamintoja „Intel” paskelbė apie planus statyti didelį mikroschemų kompleksą Vokietijoje, taip pat gamyklas Airijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje.
Tiesa, metų pradžioje „Teltonikos“ įkūrėjas Arvydas Paukštys pranešė apie 14 mln. eurų technologinio bendradarbiavimo sutarties pasirašymą Taivano Pramonės technologijų tyrimų institutu, kurios pagrindu jis tikisi taivanietiškų lustų gamybą pradėti po 5–6 metų. Galbūt kažkokiais eksperimentiniais kiekiais ir bus pagaminti kokie nors lustai.
Bet galvojant apie lustų pramonę tai labiau panašu į svajonę negu į realų planą, nes vienos gamyklos statyba kainuoja nuo 10 iki 20 mlrd. eurų ir trunka nuo 3 iki 5 metų, jau turint visus kitus reikalingus aspektus paruoštus. T. y. reikiamus specialistus, lėšas statybai, vietą, leidimus ir t. t.
Tačiau blogiausia yra tai, kad galingiausios valstybės tiesiog mušasi, kas daugiau subsidijuos tokių gamyklų statybą, nes visos šiuo metu nori vykdyti lustų gamybą savo teritorijoje. Pavyzdžiui, JAV subsidijoms paskyrė apie 280 mlrd. JAV dolerių pernai patvirtinusi Lustų ir mokslo aktą (angl. CHIPS and Science Act).
Taigi klausimas, ar Ingrida Šimonytė kažkur pastalėje turi pasislėpusi atliekamus bent 10 mlrd. eurų, kad galėtume pabandyti prisivilioti šių technologijų gamintojus? Turbūt suprantame, kad tai nėra realu, tačiau politikams realumo ir nereikia. Įmonės įkūrėjo pasvajojimo užteko, kad politikai kalbėtų apie tuos fabrikus kaip jau pastatytus.
Kinijos pakeitimas
Galiausiai – Kinijos nereikalingumo mums ir jos pakeitimo argumentas. Mūsų importui iš Kinijos ir neigiamam prekybos balansui vis mušant naujus rekordus turbūt suprantame, kad realiu Kinijos rinkos pakeitimu niekas Lietuvoje ir neužsiima. Neužsiima pirmiausiai todėl, kad verslai nori užsidirbti, o gyventojai – sutaupyti.
Antras faktorius yra tai, kad dažnai Kinijos nėra kuo pakeisti. Pavyzdžiui, Kinija iškasa 70 proc. visų retų žemės mineralų, apdirba – 87 proc., o išgrynina – 91 proc.. Pavyzdžiui, Kinija tiekia 94 proc. retų žemės mineralų, naudojamų nuolatinių magnetų gamybai, kurie reikalingi vėjo turbinų ir elektromobilių gamybai. Kinija intensyviai vystė šią pramonės šaką daugiau nei tris dešimtmečius.
Aišku, Europos ir JAV politikai suprato šią priklausomybės nuo Kinijos problemą, tačiau tik dabar pradedama kalbėti, ieškoti būdų vystyti šių mineralų išgavimo ir apdirbimo pramonę savo šalyse. Suprantama, kad ta priklausomybė niekur nedings artimiausius dešimtmečius. Dar blogiau yra tai, kad be šių komponentų nėra įmanoma energetinė transformacija pasaulyje, siekiant bent pabandyti išvengti beprasidedančio klimatinio pragaro.
Tiesiog nebėra laiko kariauti pasaulinių karų ar ekonomiškai bandyti sužlugdyti vienas kitą, užsidarant ekonomikas ir išvystant visas technologijas, rūdų kasyklas, apdirbimus tik savo šalyse. Arba žmonija bendrai keliauja į tą pragarą, arba bendradarbiaujame bandant išsikapstyti iš jo. Kitiems variantams tiesiog nebėra laiko.
Kas išeina?
Tai kas iš viso šito išeina? Nelabai kas. Turime politikus, kurie mus pastatė į situacija kada jie gali puikuotis prieš užsienio žiniasklaidos kameras pasakodami apie „vertybinę politiką”, o mes kasdien gauname apmokėti to puikavimosi sąskaitas. Dar toli gražu neaišku, kokios jos bus, nes Kinijos veiksmai dėliojami vertinant ilgo laikotarpio matymą.
Taip pat turime politikus, kurie nekantriai laukia beprasidedančio pasaulinio karo ir yra tikri, kad Taivano užrašas ant lentelės Vilniuje užtikrins, kad mes būsime to karo laimėtojų gretose. Taigi, tokius juos turime, o kaip tai įvyko ir ką daryti su jais, čia jau klausimas kiekvienam iš mūsų – pamąstyti iki kito rudens…
Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas
