Saviizoliacija ir karantinas stipriai smogė ekonomikai. Su egzistencinėmis problemomis susidūrė nemažai verslų, kurių veiklos modeliai paremti nuolatiniu, kasdieniu pajamų generavimu. Kalbu ne apie sumažėjusius pelnus, bet apie išlikimą ir veiklos tęstinumą ateityje. Ar valstybė išties pakankamai stiprią pagalbos ranką ant uolos krašto pakibusiam verslui?
Gydyti teks ne tik koronavirusu užsikrėtusius šalies gyventojus, bet ir nuo jo nukentėjusį verslą. Jei įmonė negauna pastovių pajamų, kyla pavojus, kad nebus vykdomi įsipareigojimai, bus prarasti ilgai kurti ryšiai, išeis patyrę darbuotojai, neliks investuotojų pasitikėjimo, nukentės įmonių bei jų vadovų reputacija. Visa tai stipriai paveiks tolesnes bet kurios įmonės perspektyvas sėkmingai vystyti veiklą.
Kavinių ir restoranų verslas tiesiogiai priklauso nuo kasdienio kliento. Turimi maisto produktai, žaliavos tampa gendančiu ir nykstančiu aktyvu, jei nepavirsta klientui parduodamais skaniais patiekalais. Tačiau ir už sugedusius, išmestus produktus su tiekėjais reikia atsiskaityti. Kaip ir mokėti nuomos mokestį už patalpas, kuriose klientai laikinai nešurmuliuoja. Reikia mokėti atlyginimą darbuotojams, jokiu būdu neužmiršti mokesčių. O kur dar susikaupę mokėjimai už komunalinius patarnavimus, ryšio sąnaudas, transportavimo kaštus, ūkio priežiūros ir buhalterinės sąnaudos.
Panašiai gyvena viešbučiai, grožio salonai ir kirpyklos, elektronikos, drabužių ir batų parduotuvės bei visas su jais susijęs verslas – skalbyklos, specializuotos logistikos ir transporto bei specialias priemones teikiančios įmonės. Dauguma jų – smulkios, darbuojasi šeimos nariai ar savininkas, padedamas nedidelio samdomų darbuotojų kolektyvo. Tikėtis, kad tokios įmonės bus sukaupusios pakankamą „pagalvę“ priverstinio koronaviruso sukelto neveikimo atvejui – tikrai naivu. Ir deja, ne visas verslas gali būti perkeltas į elektroninę erdvę. Ypač sunkus etapas laukia smulkiųjų prekybininkų. Dauguma jų dirba naudodamiesi verslo liudijimais, tad kyla klausimų, kokias socialines garantijas valstybė suteiks jiems? Ar apie pagalbą jie bus tinkamai informuojami?
Ne ką geresnėje padėtyje koncertų, sporto varžybų ir kitų renginių organizavimo bei bilietų pardavimo verslas. Čia problemos, be jau išvardintų aukščiau – dar gilesnės. Už nevykdomų renginių parduotus bilietus, jei jų neįmanoma perkelti arba klientas nesutinka dalyvauti perkeltame renginyje, pinigus reikia grąžinti. O kaip ir iš ko grąžinti, jei pinigai jau panaudoti „žvaigždės“ honorarui apmokėti, reklamai ir kitiems renginio organizavimo kaštams padengti? Net ir tuščios arenos, koncertų salės ar teatrai reikalauja pinigų jų struktūros išlaikymui ar tinkamai priežiūrai. Bent jau minimalus šildymas, apsauga, darbuotojai. Kalbu ne tik apie privatų šios srities verslą. Valstybinės ar savivaldybių kultūros įstaigos ir teatrai taip pat sprendžia šias problemas.
Atskirai vertėtų aptarti žiniasklaidos atvejį. Apie tai, kad ji dėl koronaviruso galėtų „išeiti atostogų“, nustoti mus informuoti krizės sąlygomis – matyt, negali būti ir kalbos. Juk kaip niekad svarbu teikti objektyvią informaciją, paneigti gandus ar aiškinti elgesio algoritmus, įspėti visuomenę apie pavojus ar besikeičiančią situaciją. Tačiau dėl karantino ir veiklą sustabdžiusių verslo įmonių, reklamos užsakovai tiesiog „žaibiškai“ nutraukė reklamos sutartis. Specialistų vertinimu, reklamos rinka kovo-balandžio mėnesiais krito daugiau kaip 50%. O reklama pastaruoju metu sudarydavo absoliučiai didžiąją dalį, net iki 90-95% žiniasklaidos priemonių pajamų.
Tad žiniasklaida taip pat patenka į tiesiogiai ir labiausiai koronaviruso epidemijos pažeistų veiklų tarpą. O pažeidžiama žiniasklaida – tiesioginis pavojus demokratijai, kurios sėkmė priklauso nuo visuomenei pateikiamos informacijos objektyvumo, laiku padarytų kritiškų įžvalgų ar pagalbos visuomenei, norinčiai iškelti netinkamą ar įstatymus pažeidžiantį valdžios atstovų elgesį. Todėl ekonominės pagalbos priemonės žiniasklaidai, ypač mažesniesiems, regioniniams leidiniams, yra ypatingai reikalingos ir svarbios.
Kokia valstybės pagalba galėtų būti veiksminga koronaviruso sukeltos krizės apimtiems verslams? Atsakymas yra pakankamai paprastas: padėti palaikyti įmonių apyvartines lėšas tokiame lygyje, kuris krizei pasibaigus leistų nedelsiant atkurti veiklą. Tam tiktų bet kokios į šį tikslą nukreiptos priemonės. Svarbiausia, kad jos būtų tikrai apgalvotos, ne imituojančios pagalbą, o ją realiai suteikiančios.
Tarkim, šiam momentui Vyriausybė yra paskelbusi apie penkių milijardų eurų pagalbos paketą ir jo panaudojimo kryptis. Panagrinėjęs įdėmiau, pavyzdžiui, VMI informaciją apie teikiamas konkrečias pagalbos priemones, randi tokius išaiškinimus: „nuo kovo 16 d. iki ekstremalios situacijos pabaigos taikomas atleidimas nuo delspinigių“. Mano vertinimu – gera, tačiau nepakankama priemonė: atleidimas turėtų būti taikomas bent jau papildomo dviejų ar bent mėnesio terminui po ekstremalios situacijos pabaigos. Juk verslui reikia „užsikurti“, sustyguoti veiklą ir vėl pradėti generuoti pajamas. Argi siekdama išsaugoti verslo gyvybingumą valstybė negali atidėti tiek delspinigius, tiek ir su darbo santykiais susijusius mokesčius?
Taip pat labai svarbu aiškiai ir tiksliai reglamentuoti teikiamos pagalbos apimtis ir mastą, neleisti, kad tai priklausytų nuo „individualaus susitarimo kiekvienu atveju“ (tokie žodžiai buvo vartojami valdančiųjų, aiškinant būsimą ekonominę pagalbą), nes taip galimai sudaromos sąlygos korupcijai. Bent jau minimalios pagalbos sąlygos – sumos, terminai, būdai, teisės į paramą sąlygos – turi būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžtos.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
