Brangstant dujoms nepaliaujamai augančios šildymo kainos verčia ieškoti alternatyvų. Viena iš jų – didesnis biokuro panaudojimas šiluminei ir elektros energijai gauti. Pigaus atsinaujinančio biokuro ištekliai Lietuvoje dideli ir gali ateityje išspręsti daugelį problemų – tokia pagrindinė vakar Šiauliuose skaityto Lietuvos Biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) prezidento Remigijaus Lapinsko pranešimo mintis.
Perspektyvus kuras
Anot jo, biomasės energetika šalyje turi dideles perspektyvas. Tai puikus ir pigus kuras, kurio įsisavinimui kasmet skiriamas vis didesnis dėmesys. Šiuo metu 45 įmones jungianti LITBIOMA nuo savo susikūrimo jau dešimtį metų puoselėja viziją, kurioje didžioji dalis šalyje suvartojamos energijos pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių.
R. Lapinsko teigimu, siekiant plėsti biomasės naudojimą prieš dvejus metus buvo atsigręžta į agrobiomasę, t. y. gaunamą iš įvairios veiklos žemės ūkyje, kad ir tų pačių šiaudų. Iki tol plačiausiai buvo vartojama mediena. Tačiau dėl atsiradusio didesnio jos poreikio kitose ūkio šakose, pavyzdžiui, drožlių plokščių gamyboje, medienos kaip biokuro savikaina išaugo.
„Kodėl biomasės energetika? – klausia R. Lapinskas ir čia pat atsako: jos turime čia pat, Lietuvoje. Plečiant biomasės panaudojimą būtų sukurta nemažai naujų darbo vietų, o pinigai neiškeliautų svetur, bet liktų Lietuvoje.“ Šalyje turime didžiulį biomasės potencialą, kurios metinis suvartojimas gali prilygti 2 mln. tonų naftos ekvivalento (tne). „Lietuvai įstojus į ES dujų kainos nepaliaujamai kyla, ir tai yra ne komercinė – politinė kaina“, – akcentavo R. Lapinskas.
Vien iš miško galima būtų kasmet gauti 565 tūkstančius, iš žemės ūkio – 840 tūkstančių, iš kelmų, likusių kertant miškus – dar 350 tūkstančių, iš sąvartynų – 200 tūkst. tne energijos. Ir čia toli gražu ne visos sritys, iš kur galima gauti pigaus biokuro. Pasak R. Lapinsko, šiuo metu suvartojama ar eksportuojama vos pusė šalies biokuro išteklių. Be to, Lietuvoje turime apie 160 tūkst. hektarų nenaudojamos žemės (neoficialiais duomenimis, jos esama kur kas daugiau), kurią irgi galima pritaikyti biokuro gamybai.
„Lietuvai pasisekė: esame toje geografinėje platumoje, kurioje biokuro yra apsčiai“, – pabrėžė kalbėtojas.
Biokuro panaudojimas šilumai gaminti bėgant metams auga. Štai 1992 metais jo dalis šilumos gamyboje sudarė vos 1,2 proc., o 2011 m. – jau 22,4 proc. Vis dėlto šita alternatyvi galimybė mūsų šalyje išnaudojama dar toli gražu ne pilnai. Kitas įdomus faktas – Lietuvoje gyventojai šildymui malkų sunaudoja du kartus daugiau negu centralizuoto šildymo įmonės.
Rems sistemos tobulinimą
„Lietuvoje biokuro daug, jis yra puikios kokybės, todėl tinka ne vien tik šilumos, bet ir elektros energijos gamybai, – teigė R.Lapinskas. – Šito didžiulio potencialo įsisavinimui 2011–2020 m. numatyta skirti 1 mlrd. litų. Investicijos atsipirks, nes, žinovų nuomone, kilovatvalandė iš biokuro pagamintos elektros energijos būtų gerokai pigesnė negu gaminant atominėje jėgainėje maždaug 15 centų. Tačiau savų pinigų tam nepakaks: vien biokuro perdirbimo ir logistikos sistemos tobulinimui gali prireikti apie 300 mln. litų ES lėšų.“
Anot jo, reikia žiūrėti, kad biokuro paklausa neviršytų pasiūlos, kitaip ims augti kaina, dėl to biokuras gali prarasti savo patrauklumą vartotojui. Manoma, kad bent kelerius metus biokuro kaina išliks stabili, be žymesnių šuolių.
Dar maždaug 700 mln. litų ES fondų paramos gali prireikti diegiant bei atnaujinant biokuro deginimo įrangą privačiame sektoriuje. Kaip tai bus daroma praktiškai, dar nėra iki galo aišku. R. Lapinsko nuomone, galbūt valstybė gyventojams kompensuos dalį su tuo susijusių išlaidų ir skatins procesą panašiai, kaip savo metu buvo grąžinami PVM pinigai už įsigytą kompiuterį. Šiaip ar taip dalis valstybės paramos turės tiesiogiai pasiekti gyventojus.
„Šildymo technika privačiame sektoriuje yra beviltiškai pasenusi, mažas jos efektyvumas, dėl to sunaudojama daugiau kuro, – tęsia R. Lapinskas. – Privačiuose namuose būtina diegti naują šildymo įrangą, pavyzdžiui, granulinius katilus ir kt.
Dar apie 100 mln. litų ES paramos gali prireikti kuriant bei tobulinant šilumos ir elektros gamybos iš biokuro technologijas.
Į klausimą, ar nebūtų pigiau, jei biokuro gamyba rūpintųsi patys šilumininkai, R. Lapinskas atsakė: „Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Be to, šitaip atsirastų galimybė sukurti vertikalią piramidę ir patys šilumininkai nustatinėtų biokuro kainas, o juk viskas turi būti daroma skaidriai, skelbiant viešus konkursus. Monopolis biokuro sistemoje pats atsirasti negali, nebent to norėtų energetikai. Monopolis atsiranda tuomet, kai nebelieka galimybių laisvai konkuruoti. Todėl šilumos gamyba privalo būti atskirta nuo biokuro tiekimo.“
Tiesioginė nuoroda: http://www.leka.lt/naujienos/rlapinskas-silumai-gaminti-biokuras
