Mokytojų streiko fone švietimo ir mokslo ministrės atstatydinimas neatrodo netikėtas. Tuo tarpu aplinkos ministro pašalinimas iš posto daliai visuomenės, gerai nesusipažinusiai su situacija aplinkos apsaugos sistemoje, reikalauja platesnio paaiškinimo. Juolab, jog S. Skvernelis pranešdamas apie sprendimą teigė, kad negali įvardinti, kad jis dirbo blogai.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu, kad valdant „valstiečiams-žaliesiems” kyla visuomenės nepasitenkinimas būtent aplinkosaugos sritimi. Reikalas tas, kad „žaliųjų” nei šioje Seimo kadencijos daugumoje, nei Vyriausybėje, deja, nė kvapo. „Valstiečiai” atliko gudrų rinkiminių technologijų manevrą ir į savo organizacijos pavadinimą įtraukė žodį „žalieji” vien tam, kad pritrauktų ekologija susirūpinusių miesto gyventojų balsus ir taip išplėstų savo vien regionuose ir kaimiškose teritorijose susitelkusį elektoratą.
Atsakingai pareiškiu, jog Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir Lietuvos žaliųjų partija yra dvi nesusijusios organizacijos ir sąjungos tarp jų niekuomet nebuvo. Dar vienas gudrus „valstiečių” ėjimas buvo kalbėti apie darną ir profesionalumą savo programoje, tačiau nesilaikyti nė vieno iš šių principų vystant politiką yra ir buvo ciniškiausia veidmainystė, kokią iki šiol esame matę. K. Navicko vadovaujama ministerija nuvylė visus turinčius sąsajų su aplinkos apsauga. Ir štai kodėl:
Nebuvo sprendžiamas neigiamas intensyvios žemdirbystės poveikio aplinkai klausimas, vandens telkinių taršos rodikliai mušė rekordus.
Norisi priminti, kad praėjusią žiemą, nepaisant to, jog žemė buvo smarkiai įmirkusi, žemės ūkio ir aplinkos ministrai priėmė sprendimą pratęsti žemės tręšimo sezoną. Tai ūkininkams leido atsikratyti mėšlu ir srutomis, kurios tapo ne trąša dirvožemiui, o taršos šaltiniu paviršiniams vandenims. Ir tai ne vienintelis kartas kai aplinkos ministras nuolaidžiavo ūkininkams.
Tiek Lietuvos upių, tiek Baltijos jūros tarša muša rekordus. 2016-2017 metais nitratų (judrių, su trąšų naudojimu labai susijusių junginių, tiesiogiai atsakingų už vandens telkinių eutrofikaciją, uždumblėjimą, dažnus žuvų dusimo atvejus) kiekiai neatitiko geros būklės kriterijų pusėje Lietuvos upių (stulbinanti ir pati augimo tendencija: lyginant su 2010 m., kai geros būklės kriterijų neatitiko tik penktadalis stebimų upių).
Monitoringą vykdanti Aplinkos apsaugos agentūra atkreipia dėmesį, kad nitratų koncentracijos 3-4 kartus didesnės būtent ten, kur šalia upių baseinų vykdoma intensyvi žemės ūkio veikla. Tuo pačiu auga ir į Kuršių marias bei Baltijos jūrą upėmis atplukdomas teršalų kiekis – nuo 2013 m. iki 2016 m. taršos bendruoju azotu apkrova tenkanti Centrinei Baltijos jūrai iš Lietuvos vandens telkinių išaugo net 46%. 2016-2017 metais šis kiekis dvigubai viršija šalies įsipareigotą iki 2021 m. pasiekti tikslą pagal Helsinkio konvenciją. Tačiau nieko, kad ši situacija keistųsi, nebuvo padaryta.
Padidinta metinė miškų kirtimo norma, sukiršinta miškininkų bendruomenė, įaudrinta visuomenė dėl (ne)saugomų teritorijų.
Nors miškas – kiekvienam lietuviui tiek istoriškai, tiek emociškai svarbus valstybės turtas, Vyriausybė organizuodama jo valdymą vadovavosi itin siauru, vien tik ekonominę perspektyvą aprėpiančiu, požiūriu. Š. m. rugpjūtį buvo priimtas sprendimas 6 procentais didinti metinę valstybinių miškų kirtimų normą penkmečiui (2019 – 2023 m.), t. y. leidžiamą kirsti valstybės miško plotą padidinti nuo 11 168 ha iki 11 850 ha. Rudenį išryškėjo iki šiol vyravusi spraga teisės aktuose – saugomose teritorijose buvo leidžiama kirsti ūkinės paskirties miškus, visuomenė sužinojo apie galimai neteisėtus kirtimus Labanoro girioje.
Beveik 20 tūkst. žmonių pasirašė peticiją, kurioje reikalaujama atšaukti sprendimą didinti valstybinių miškų kirtimus. Dar 1,5 tūkst. piliečių susitelkė žygyje Labanoro girioje. Per 500 žmonių dar šį savaitgalį susibūrė į eiseną Gedimino prospektu reikalauti, kad būtų stabdomi plyni miškų kirtimai saugomose teritorijose. Akivaizdu, kad visuomenei reikia atsakymų, nuoširdžios lyderystės miškų klausimu, dialogo, tačiau to ministrui padaryti nepavyko. Analogiška situacija nesugebant užmegzti dialogo įvyko ir pernai metais pradėjus vykdyti urėdijų reformą, sujungiant 42 urėdijas į vieną valstybinę įmonę, tačiau, deja, reforma buvo įgyvendinama pasitelkiant juodinimo ir šantažo įrankius, dėl ko miško darbuotojai buvo įbauginti, o miškininko profesijos vardas suterštas.
Nedėta pastangų ambicingesnei kovai su klimato kaita.
2015 m. Paryžiuje 195 pasaulio valstybių pasirašytas klimato kaitos susitarimas reikalauja, kad visos susitarimo šalys narės dėtų maksimalias pastangas mažinant iškastinio kuro vartojimą, keičiant jį atsinaujinančia energetika, tokiu būdu mažinant CO2 ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus. Tai leistų žmonijai toliau siekti pažangos, išlaikyti ir vystyti turimą gyvenimo būdą ir pragyvenimo lygį.
Lietuva yra Paryžiaus susitarimo dalyvė ir jos veikimo kryptis šioje srityje turėtų būti būtent tokia. Deja, konkretūs planai, kaip tai įgyvendinti, šioje Vyriausybėje buvo atidėliojami. Pavyzdžiui, kyla klausimų, kodėl nacionalinį ir integruotą energetikos ir klimato kaitos planą parengti numatyta tik 2019 m. pabaigoje? Kodėl tik 2020 m. antroje pusėje planuojama skatinti priemones, mažinančias aplinkos oro taršą amoniaku? Didžiausią nuostabą kėlė konkretūs rodikliai, kuriais matuojamas numatytų priemonių poveikis: CO2 šiltnamio dujų išmetimus Lietuva ruošiasi ne mažinti, o didinti?! Vyriausybės plane juodu ant balto parašyta – nuo 2016 iki 2020 metų bendras metinis išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis išaugs nuo 21,48 iki 22,36 mln. tonų, o išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose – nuo 14,019 iki 15,46 mln. tonų.
Dvejonių Aplinkos ministerijos ambicingumu kilo ir po to, kai ES valstybėms svarstant siūlymą anksčiau pradėti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimą – ne 2021 m., kaip buvo numatyta iki šiol, o jau 2019 m. – Lietuva buvo 1 iš 2 šalių balsavusių prieš. Kieno kito, jei ne Aplinkos ministro atsakomybė demonstruoti lyderystę kovoje su klimato kaita?
Trūko principingumo atliekų tvarkymo politikoje.
„Aš vadovauju ministerijai, kuri, kaip žinia, iš principo yra laikoma kliūtimi verslui, ir labiau laikoma susijusia su draudimais nei kokiu nors pozityvu” – teigia atstatydintas ministras. Ar tik ne čia ir slypi ministro nesėkmių šaknys? Štai ir aiškėja iškreipto požiūrio ir suvokimo klodai. Aplinkos ministerija neturi būti kliūtimi nei verslui, nei gamtai, nei žmonėms. Tačiau būtent tokią rolę ir prisiėmė šio ministro vadovaujama institucija. Prisiminkime, kai už sukčių aferas ir ministerijos klaidas pakuočių atliekų sektoriuje milijoninėmis baudomis buvo baudžiamos galimai niekuo dėtos įmonės. Ministerija ne tik nesugebėjo suformuluoti aiškios krypties atliekų rūšiavimo ir žiedinės ekonomikos diegime, bet ir vengė bet kokios savo atsakomybės.
Mano manymu, Aplinkos ministerija turėtų ieškoti kompromisų, kaip užtikrinti darną tarp verslo, gamtos ir visuomenės. Tačiau panašu, kad šios kadencijos metu ministerijos durys buvo užvertos visiems – tiek verslui, tiek žmonėms. Užmerktomis akimis ir užkimštomis ausimis – štai kaip buvo priiminėjami sprendimai atstatydinto ministro vadovaujamoje institucijoje.
Vienur buvo kalbama labai garsiai ir labai aštriai (pavyzdžiui, miškų valdymo reformos atveju, kai visi miškininkai buvo drabstomi purvais), o kai kuriais atvejais ministerijos balso labai trūko. Pavyzdžiui, sprendžiant atliekų deginimo jėgainių klausimą. Kol Europa siūlė ambicingus komunalinių atliekų tvarkymo tikslus, pasitelkiant žiedinės ekonomikos principus, mes klojome pamatus ne atliekų vengimui, perdirbimui, pakartotiniam panaudojimui, o jų deginimui. Ir čia ministro balsas tik vos vos aidėjo toliuose.
Neišsklaidytas korupcijos šešėlis, vertinant ministro praeitį
Nemažiau svarbu ir tai, kad nors ministras atėjo iš nevyriausybinio sektoriaus, buvo laikomas idėjiniu aplinkosaugininku, ant jo taip pat krito korupcijos šešėlis. Šiais metais buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos valstybės kontrolę, kad ši įvertintų, ar buvusi ministro darbovietė, VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“, teisėtai panaudojo ES struktūrinių paramos fondų ir LR biudžeto lėšų paramą, kuri buvo skirta projekto „Meldinės nendrinukės apsauga formuojant jai tinkamų kertinių buveinių tinklą Lietuvoje“ įgyvendinimui.
Mažo paukštelio, meldinės nendrinukės, išsaugojimui VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ kartu su partneriais iki projekto pabaigos išsidalins 4,1 milijonus eurų. Nuostabą kelia tai, kaip šios lėšos paskirstomos. Pavyzdžiui, projekte numatyta 600 000 eurų skirti biomasės perdirbimo cecho įrengimui, o 250 000 eurų – žemės pirkimui ir kompensacinėms priemonėms. Tuo tarpu specialistai teigia, kad paukščio buveinių išsaugojimui pakaktų ministro įsakymu uždrausti tam tikrose vietose pjauti nendres.
Ir tai tik keletas argumentų. Daug visuomenės pasipiktimo sulaukė vilkų medžioklės kvotos klausimas, nesprendžiama kvapų probema Klaipėdos rajone, Lietuvos miestus užplūdęs medžių kirtimo vajus. K. Navicko ministerija didžiulę lėšų dalį metė į viešinimo projektus, eterio pirkimą televizijose ir interneto portaluose. Tačiau tai vienakryptė komunikacija. Tikram dialogui būtinas ir vienos, ir kitos pusės kalbėjimas ir įsiklausymas į vieni kitus.
Viską sudėliojus į vietas, Premjero sprendimas atstatydinti ne tik švietimo, kultūros, bet ir aplinkos ministrą, visai neatrodo netikėtas. Juolab, kad pastarajam jau buvo iškelta interpeliacija, kurią, matyt, vargais negalais atlaikęs ministras savo kėdėje pratempė dar pusmetį. Žalieji labai apgailestauja, kad iš nevyriausybininkų tarpo atėjęs ministras nepateisino lūkesčių ir tikisi ambicingo, žaliosiosioms idėjoms atsidavusio ir lyderyste pasižyminčio ministro.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
