Sparčiai mažėjantis gyventojų skaičius, darbo jėgos ir įmonių trūkumas – didžiausios Ignalinos rajono problemos, kurias šioje kadencijoje pasirengęs spręsti vicemeras Vaidotas Židanavičius. Kas galėtų tapti Ignalinos rajono jaunystės eliksyru? Apie tai – pokalbyje su Lietuvos žaliųjų partijos nariu, Ignalinos rajono vicemeru.
– Kuo dabar gyvena Ignalinos rajonas, kokias matote aktualiausias problemas ir iššūkius?
– 15 metų dirbdamas vienoje skandinavų įmonėje vadovavau keturiolikai regionų, paskui dar ketverius metus dirbau teisininkų kontoroje, administracijos direktoriaus pareigose. Tuo metu į Ignaliną, savo tėviškę, atvažiuodavau tik trumpam, aplankydavau artimuosius, susitikdavau su draugais, atsigerdavau kavos, pabendraudavau su vietiniais. Tada atrodydavo viskas švaru, gražu, tvarkinga, visi laimingi. Bet kai atėjau į politiką, o tai įvyko visai neseniai, tai, kaip matau situaciją, pasikeitė kardinaliai.
Šiandien Ignalina iš 60 savivaldybių kone pati seniausia šalyje. Tai reiškia, kad rajono gyventojų amžiaus vidurkis kone didžiausias Lietuvoje, jame gyvena mažai jaunimo ir daug senolių. Ignalinos rajone 2005 m. gyveno 25 tūkst. gyventojų. Dabar – tik 14 tūkst., remiantis gyventojų surašymo duomenimis. Pagal ligoninių kasų duomenis, gyventojų dar mažiau – tik 12,5 tūkst. Sumažėjo kone per pusę nei prieš du dešimtmečius!
Pagal 2023 m. duomenis, Ignalinos rajone gimė 48 vaikai, mirė 306 žmonės. Skaičiai kalba patys už save. Ir pats susitikdamas su bendruomene šiuos skaičius paminiu. Gyventojams gali atrodyti, kad kaimynai sveiki gyvi ir viskas gerai, bet statistika kelia susirūpinimą.
Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl mums sunku į rajoną pritraukti naujus verslus. Kviečiame įvairius verslininkus, bet mus stabdo darbo jėgos trūkumas. Surinkti 50–60 darbingo amžiaus vyrų ir moterų darosi labai sudėtinga. Kas turi darbus, tie ir taip dirba. O kas čia darbo nerado, išvyko į Vilnių, Kauną ar emigravo.
– Kaip būtų įmanoma pritraukti jaunų žmonių į Ignalinos rajoną?
– Atrodys kaip užburtas ratas, bet faktas, kad turime toliau dirbti stengdamiesi pritraukti dideles įmones – taip būtų sukuriamos darbo vietos.
Imamės įvairių sprendinių, kaip tai vykdyti. Ignalinos rajone jau startavo nemokamų autobusų maršrutai. Tai padeda gyventojams keliauti iš vieno miestelio į kitą, susirasti darbą ir grįžti namo autobusu. Tai ne tik atšviežina darbo rinką, bet yra ir ekologiškesnis sprendimas, mat kitaip tiems žmonėms tektų transportą organizuotis patiems, o tai ne visiems įmanoma, o taip pat ir taršu.
Pavyzdžiui, naudodamasis šia galimybe Didžiasalio, kuris nutolęs nuo Ignalinos apie 35 km, gyventojas per mėnesį sutaupo apie 150 eurų. Maršrutus pritaikome prie gyventojų poreikių, kad jiems autobusu būtų patogu keliauti tarp namų ir darbovietės.
– Kokius dar pokyčius vykdote rajone?
– Šiuo metu vienas svarbiausių darbų yra tai, kad nuo balandžio 1-os dienos planuojame sujungti Ignalinos ligoninę ir polikliniką. Taip iš ligonių kasų gautume apie 1 milijoną eurų. Tokio apjungimo reikia, mat gyventojų skaičius mažėja, taigi šiuo sprendimu siekiame kiek įmanoma išlaikyti ir netgi išplėsti medicinines paslaugas.
Ignalinos rajone lankėsi ir sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, kuris pritarė, kad šis žingsnis žengtas laiku ir vietoje. O Ignalinos rajono savivaldybė gaus papildomą finansavimą, kuris bus panaudotas įrangos atnaujinimui, dienos chirurgijos skyriaus atidarymui. Galiu pasidžiaugti, kad jau yra atidarytas geriatrijos skyrius, į kurį senoliai gavę šeimos gydytojo siuntimą gali atvykti įvairioms procedūroms – ir pasimasažuoti, pasinaudoti sūkurinėmis voniomis, druskų kambariais. Be to, atidarytas ir naujas psichikos centras.
Ignalinos rajone turime 14 geltonųjų autobusiukų, kurie yra pagyvenę, sakyčiau, senjorai. Jie genda, darosi sudėtinga rajono vaikus pristatyti į mūsų tris mokyklas. Kreipiausi į švietimo, mokslo ir sporto ministrą bei viceministrą, gavau atsakymą, kad bus perkami nauji autobusiukai, ir tikimės, kad bent vienas atkeliaus į Ignaliną. Sudėtinga atvežti moksleivius, kai genda autobusiukai. O jie genda, mat rajone tikrai yra nemažai kaimo kelių. Vidutiniškai vaikas, kuriam reikia geltonojo autobusiuko paslaugų, nuo gimnazijos gyvena 25–30 kilometrų atstumu. Dėl kiekvieno vaiko autobusiukas važiuoja žvyrkeliais, kol jį atveža į mokyklą ir po mokyklos vėl nuveža. Per dieną tie autobusiukai nuvažiuoja apie 2000 kilometrų.
Rajone yra dar viena opi problema, kurią bandome spręsti, tiesa, kol kas sunkiai. Turime dvi didesnes gyvenvietes rajone – Dūkštą ir Didžiasalį, abiejuose gyvena apie tūkstantį gyventojų. Tačiau abiejuose nėra nė vienos vaistinės. Labai apmaudu, kad žmonės neturi galimybės nusipirkti reikalingų vaistų. Vykdome derybas su privačių vaistinių tinklų savininkais, labai tikimės, kad pavyks prisivilioti. Gali tekti daryti nuolaidų ar siūlyti kompensacijas, tačiau labai tikimės, kad gyventojai greitu metu turės vaistinę, kuri bus mažesniu nei 25 ar 30 kilometrų atstumu.
Dar vienas opus klausimas – ankstesnės kadencijos įvykdytas Ignalinoje autobusų parko, vandentiekio ir butų ūkio apjungimas, atliktas siekiant taupyti lėšas. Manau, kad buvo padaryta klaida, kadangi strateginės įmonės, kurios rūpinasi vandeniu ar šiluma, jų jungti ar jas reorganizuoti tiesiog negalima. Nuostolingas vandentiekis nutempė žemyn sujungtas įmones. Dabar tenka po truputį traukti šią apjungtą įmonę iš duobės.
– Ignalinos rajonas įsikūręs šalies pakraštyje, įsikūręs gana toli nuo didžiųjų Lietuvos miestų, tačiau dažnai lankomas dėl gamtos, ypač ežerų. Kokių turite planų gerinti susisiekimą su Ignalina?
– Asmeniškai kreipiausi į Susisiekimo ministeriją dėl kelio Ignalina–Palūšė. Tai mūsų reprezentacinis kelias, jis buvo tikrai ganėtinai apgailėtinos būsenos, vietomis ir nepravažiuojamas. Jį sugadino daugybė sunkvežimių, kurie važiuodavo į Baltarusijos pasienį ir iš jo.
Kelis kartus važiavau į Lietuvos automobilių kelių direkciją, ir į ministeriją, buvome pasikvietę ir ministrą Marių Skuodį pamatyti tą kelią. Ir galiu pasidžiaugti, kad nemažą šio kelio dalį jau išasfaltavome.
Dėl susisiekimo ir patys gyventojai turi prašymą – labai nori traukinio maršruto Vilnius–Ignalina–Daugpilis. Tai gana nostalgiškas noras. Seniau Ignalinos gyventojai dažnai važiuodavo į Daugpilį apsipirkti pigesnių prekių – nuo žuvies iki galanterijos. Deriname klausimą su Lietuvos geležinkeliais ir Susisiekimo ministerija, kad kuo anksčiau būtų atidarytas šis maršrutas.
– Kokią Ignaliną norėtumėte matyti, pavyzdžiui, 2050-aisiais?
– Ignalinos miesto Strigailiškio ir Palūšės kaimų dalių teritorijoms šiuo metu yra suteiktas kurortinės teritorijos statusas. Tikiu, kad ateityje ir kurortų miestų pyragas galėtų būti padalintas ir kiek plačiau, ne tik Druskininkams, Birštonui ir pajūriui. Gal tektų ir Ignalinai?
Ignalinoje matyti ir didesnį SPA viešbutį. Buvome susitikę su vienu verslininku, kuriam, atrodo, idėja labai patiko. Laukiame atsakymo. Tikimės, kad ateityje turėsime tokį kompleksą, kuris galėtų priimti apie 100–120 svečių.
Beje, šalia jau minėto kelio Ignalina–Palūšė planuojame daryti platų gražų taką dviračiams ir pėstiesiems, su poilsio zonomis, su saulės baterijomis maitinamu apšvietimu. Jau ruošiame ir deriname projektą.
Be to, Ignalinos paplūdimyje planuojame atidaryti mėlynojo turizmo zoną. Nuošaliau nuo miesto bus įrengtos estrados, bus sutvarkyta pakrantė, siūlomos kitos įtraukiančios veiklos. Tikiu, kad tai taps traukos objektu.
Nepamirškime ir to, kad Ignalina vienu rodikliu yra nepavejama – mieste renovuota 100 proc. daugiabučių ir viešųjų įstaigų pastatų. Tai didelis mūsų pranašumas. Kaip kraštas su 200 ežerų, tikrai turime daug potencialo.
Esu įsitikinęs, kad ateityje Ignalinos rajonas atjaunės ir suklestės. Matau, kad verslas domisi rajonu, tik reikia atgaivinti darbo jėgos galimybes. Tai, kad esame Lietuvos pakraštyje, netoli Baltarusijos sienos, mums nepadeda. Jei būtume kur arčiau šalies centro, darbuotojų galima būtų ieškoti didesniuose miestuose ar šalia jų. O dabar, situacija tokia, kad netoli esantys Zarasai – irgi senstantis miestas, o taip pat netoliese esantis Visaginas pats nuo mūsų „nusiurbia“ gyventojų, mat ten atlyginimai didesni ir įmonės stambesnės.
Esame jauna komanda, turime daug motyvacijos ir noro Ignaliną vesti į priekį, kuriant įmones, pritraukiant verslininkus.
– Minėjote nemažai problemų, su kuriomis susiduria Ignalinos rajonas. Paminėčiau ir dar vieną, aplinkosauginę. Praėjusių metų pabaigoje paskelbtame savivaldybių aplinkosaugos reitinge Ignalinos rajonas, deja, apačioje. Šiemet jis 53-as. Ką būtų galima padaryti, kad Ignalina šiame reitinge šoktų į viršų?
– Kaip ir minėjau, daug dirbame, kad pritrauktume įmones į rajoną. Tačiau tikrai ne bet kokia kaina. Mūsų prioritetai – poveikio aplinkai vertinimas ir visuomenės sveikatos vertinimai. Negalime pulti statyti bet kokias įmones, turime išsaugoti savo gražų kraštą.
– Turite teisinį išsilavinimą. Ar tai praverčia vicemero pareigose?
– Tikrai taip, daug mano kasdienių darbų susiję su teise. Dažnai tenka vadovautis įvairiais reglamentais, taip pat ir pasikonsultuoti su buvusiais kolegomis teisininkais.
– Kuo mėgstate užsiimti po darbų savivaldybėje?
– Po darbų namo grįžtu su šūsnimi dokumentų ir kompiuteriu. Pavakarieniauju ir sėdžiu prie darbo stalo, toliau ruošiu projektus, atsakinėju į gyventojų klausimus. Laisvalaikiui nedaug laiko lieka.
O kai jo randu, mėgstu žvejoti, pasivaikščioti po mišką, grybauti, uogauti. Buvimas gamtoje iš galvos išpučia problemas.
– Jeigu mėgstate grybauti, žvejoti, vaikščioti gamtoje, turbūt esate apkeliavęs kone visą Ignalinos rajoną. Kokia jūsų mėgstamiausia rajono vieta?
– Mėgstamiausia vieta rajone – turbūt Palūšė.
O taip pat dažnai apsilankau šeimos sodyboje, įsikūrusioje netoli ežero. Kai nuvažiuoju ten po darbo, mėgstu vaikščioti basomis po žolę. Taip susijungiu su Žeme ir atsijungiu nuo problemų.
– Ačiū už pokalbį.
