Kaip ne viena Europos Sąjungos valstybė yra sutrikusi nuo teroristinių išpuolių antplūdžio, taip nauja jos narė Lietuva yra parblokšta ir bejėgė nuo vis grėsmingesnių įvykių Astravo atominėje elektrinėje.
Iš tiesų vos ne ranka pasiekiamoje Lietuvos pašonėje riogsos įrenginys daugelį metų (jei ne amžinai) terorizuosiantis Lietuvą ir sostinę Vilnių. Lietuva prieš Rusiją galbūt laimėjo atplukdžiusi į Klaipėdą „Independent“, Rusija prieš Lietuvą laimėjo suorganizuodama atominę jėgainę Astrave.
Pasakyčiau, jog pastaroji yra net keleriopa Rusijos pergalė. Kas Baltarusijoje ateityje bebūtų valdžioje, tarkim, kad netgi kada nors laimėjus dabartinei opozicijai, ir paskutiniam diktatūros Europoje fortpostui tapus pavyzdine demokratija, tarp Lietuvos ir Baltarusijos santykių visada stūksos Astravo AE. Esami ir galimi, kruopščiai slepiami gedimai.
Lietuva piktinsis, rašys diplomatines notas, skųsis tarptautinėms organizacijoms, priiminės rezoliucijas Seime, o kraštutiniu atveju gal net nutraukinės diplomatinius santykius.
Trumpai drūtai – net ir prognozuojant gerus santykius, visiško pasitikėjimo jau niekad nebebus. Užteks, kad kas nors aplinkoje užfiksuos padidėjusį radiacijos lygį. Rusijai tokie Lietuvos ir Baltarusijos monstro šešėlio pritemdyti santykiai yra ir bus naudingi.
Be to, Astravo AE yra ir bus įmonė už septynių slaptumo užraktų. Atvirai sakant, apie priešišką kariuomenę Lietuvos pasienyje galėtum sužinoti kur kas daugiau, negu tai, kas vyksta AE. Lietuvai iškils rimtas uždavinys gauti patikimą informaciją. Dabar apie grėsmingą atsitikimą Astravo AE sužinojome iš Baltarusijos visuomenininkų. (O jeigu ne jie, taip ir liktume nežinioje?) Bet ilgai tai nesitęs.
Reikės savo informacijos. Aktyvi žvalgyba tarp valstybių niekada nėra prisidėjusi prie santykių gerinimo. Trečia – AE yra idealus teroristinis objektas. Norom nenorom dėl prevencijos tektų kreiptis į Baltarusijos ir Rusijos specialiąsias tarnybas. Iš trijų kartų galima spėti, ar tai įmanoma prie dabartinės ir, tikriausiai, būsimos Lietuvos valdžios. ES kolegės šiuo klausimu Lietuvai nepadės, nes su savo problemomis nesusitvarko.
Katalikų kunigas islamistų buvo papjautas Europos širdyje policijai žinomų ir net sekamų asmenų. Nieko negeriau ir su Astravo AE ekonominiu aspektu. Netikiu net įstatymu uždrausti pirkti Astravo AE produkciją. Atsiras Lietuvos valdžia, kuri įstatymą atšauks, pirks ir dar ras tam pateisinimą. Bet kuriuo atveju Astravo AE Lietuvai yra grėsmė, prie kuris atsiradimo ir patys prisidėjome. Visų pirma – dviprasmiška politika atominės energetikos atžvilgiu. Jeigu po savosios AE uždarymo būtume laikęsi vieningos pozicijos , kad atominės energetikos nebevystome, kur kas lengviau butų kovoti prieš iniciatyvą Astrave, ne tik politinėmis priemonėmis, bet ir konsoliduojant visuomenę.
Deja, Lietuva susiskaldė ir pati pakišo A.Lukašenkai 2009 m. vizito metu Lietuvoje frazę: patraukite savąją nuo Baltarusijos sienos. Grubiai, bet nepasakysi, kad be pagrindo.
Lietuva, protestuodama prieš Astravo projektą, taip ir nesurado nei vieningos politinės linijos, nei mokėjo paaiškinti, kokia gi grėsmė kyla, visuomenei. Du kartus į nokdauną pasiuntusi naujos AE statybą savo valstybėje, Lietuva, matyt, vis dar tikėdamasi trečio raundo, apie Astravo AE pradėjo kalbėti tik technologinio saugumo požiūriu.
Po paskutinės, ir kaip specialistai sako, ne vien jau techninės nelaimės, Lietuvos Prezidentė pasakė ne daugiau nei Prancūzijos Prezidentas apie teroristų siautėjimą savo valstybėje ir Europoje: tragedija, laukia sunki kova, stengsimės, imsimės visų priemonių, kad tai nepasikartotų ir t.t.
Dėl Astravo AE prezidentė D.Grybauskaitė užsiminė ir apie turimas savas priemones stabdyti savivalę, ir apie tarptautines organizacijas ir ES narių valstybių pagalbą. Žodžiai gal ką ir įtikina, bet realybė kol kas kita.
Į priekaištus Baltarusija ne menkesne žodžių lavina atsikerta, paneigia, rengia demagogines konferencijas saugumo tema, ir visiškai neatrodo, kad Lietuvos įspėjimų ar pažadų elgtis griežčiau yra kada nors bent kiek paisiusi.
Dar visai neseniai europarlamento narys A.Saudargas labai pesimistiškai vertino Briuselio galimybes paveikti Astravo AE statybą. O kas iš tikrųjų šiuo klausimu yra mūsų sąjungininkai? Palaikyti vieną kitą bendro susirūpinimo pareiškimą pritariančių dar atsiranda, bet pasiryžusių kovoti dėl Astravo AE uždarymo – nė vieno. Liksime vieni. Ką daryti, kai tinkamas laikas griežtai reaguoti jau praleistas?
Tenka apgailestauti, kad milžiniškos potencialios grėsmės objektas vis dar nėra nacionalinis Lietuvos rūpestis numeris vienas. Ateities perspektyvoje tai yra pavojingiau už nuolatos linksniuojamas rusiškas divizijas arti mūsų valstybės teritorijos. Šios bent jau juda ir pasikeitus aplinkybėms gali atsitraukti.
Pastatyta Astravo AE niekur neatsitrauks. Statyba skubinama akyse. Tai politinis sprendimas. Įvyko avarija, kurios, regis, griežta personalo priežiūros sistema nebesugeba paslėpti. Čia ir reikia dėti tašką. Reikia nustoti kalbėti apie technologinį saugumą, bet reikalauti visapusiško avarijos tyrimo, prieš tai stabdant statybas. Lietuvos partijos, kurios vis dar gyvuoja, valdo ir oponuoja bendru pareiškimu turi kreiptis į vyriausybę išsamaus informacinio paaiškinimo neeilinėje Seimo sesijoje. Su tokia pat intencija Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė turi oficialiai kreiptis į Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką.
Ir visa tai turi būti daroma greitai, kol dar vienas Astravo AE agregatas neužkrito ant Lietuvos žmonių galvų.
Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/astravo-monstras-rusijos-pergale-pries-lietuva.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy
