Vertinant žmonių poreikių motyvus, mes dažnai naudojamės Maslow poreikių piramidės modeliu. Maslow įrodinėjo, kad žmogaus poreikių tenkinimas eina pagal tam tikrą seką, pavyzdžiui, kol nepatenkinti tokie fiziologiniai poreikiai kaip troškulys, šitas poreikis žmogui yra svarbesnis negu socialinių (pavyzdžiui, bendravimo) poreikių tenkinimas.
Kol nepatenkintas saugumo poreikis, nėra aktualus savivertės ar tuo labiau aukščiausio lygmens – savęs realizavimo poreikis. Panašiai, matyt, reikėtų vertinti ir visuomenės brandos lygmenį ir motyvaciją, kodėl visuomenės išrinkti politikai daro vienokius ar kitokius sprendimus.
Jei panagrinėtume, kodėl atsinaujinančią energetiką vysto vokiečiai ar skandinavai, pamatytumėm, kad į aukščiausią lygmenį jie iškelia tokias priežastis, kaip poreikis suvaldyti klimato kaitą, poreikis užtikrinti taiką pasaulyje.
Aišku, jie vertina ir kitas priežastis, lygiai taip pat, kaip savęs realizavimo poreikius bandantis asmuo nėra atsiribojęs nei nuo fiziologinių, nei nuo saugumo poreikių. Bet pagrindinis sprendimų motyvas yra būtent toks.
Absoliuti dauguma pasaulio ekspertų sutinka, kad, norint įtilpti į taip vadinamą „anglies dvideginio biudžetą“, tai yra neišmesti daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei galima, norint, kad klimato kaita nepasiektų negrįžtamumo stadijos, pasaulio šalys gali sudeginti ne daugiau, nei ketvirtadalį jau išžvalgytų iškastinių išteklių.
Vadinasi, bet kuriuo atveju iškastiniais ištekliais pagrįstos energetikos atsisakyti reikės. Vokietija savo energetikos pertvarkymo politiką, pereinant nuo anglies, dujų, naftos ir branduolinių technologijų prie atsinaujinančios energetikos pradėjo šio amžiaus pirmaisiais metais, kai žaliosios technologijos dar buvo itin brangios.
Vokietijoje buvo sukurta žalios elektros gamybos rėmimo schema, pirmiesiems saulės ir vėjo energiją panaudojančių elektrai gaminti elektrinių operatoriams buvo pasiūlyta tiekti į tinklą elektrą, mokant jiems itin aukštą elektros kainą 20 metų. Atsiradus tokios elektros poreikiui, susiformavo ir jos pasiūla – vokiečiai pradėjo vystyti tokių technologijų gamybą.
Atsiradus konkurencijai tarp šių gamintojų, technologijos pradėjo pigti, tobulėti. Vėliau statantiems elektrines gamintojams jau pakako ir kur kas mažesnių superkamos elektros kainų. Vokiečiai, galima sakyti, „ant savo pečių“ ištobulino šias technologijas, nors Vokietijos buitiniai vartotojai vis dar moka aukštą elektros energijos kainą investuotojams, vėjo ir saulės elektrines pastačiusiems prieš dešimtmetį.
Danai savo politiką pereiti nuo iškastinio kuro energetikos prie vietinės energijos naudojimo grindė visų pirma poreikiu mažiau priklausyti nuo šalių, eksportuojančių naftą ir dujas. Jiems atrodė nepriimtinas sprendimas mokėti danų uždirbtus pinigus šalims, kurios gautus pinigus naudoja tame tarpe ir agresyviems veiksmams prieš savo kaimynus finansuoti ar slopinti bandymus demokratizuoti šias šalis iš vidaus.
Tokios šalys, kaip Danija ar Vokietija taip pat vertina išorinius kaštus, jos skaičiuoja, kokią įtaką visuomenės saugumui ir sveikatai daro anglies pramonė ar branduolinės elektrinės ir, vertindamos atsinaujinančios energetikos plėtros naudą, skaičiuoja šių išorinių kaštų sumažinimą. Pagrindinį šių šalių motyvą pereiti prie atsinaujinančios energetikos matyt galima pavadinti „teisingumo prieš ateinančias kartas“ principu.
Visai kitokį motyvą vystyti atsinaujinančią energetiką turi tokios šalys, kaip Kinija ar iš dalies – JAV. Kinija ir JAV pastaraisiais metais tapo atsinaujinančios energetikos plėtros lyderėmis pasaulyje, aplenkusios šioje srityje Europos Sąjungą.
Kinijos politikai skatina atsinaujinančios energetikos plėtrą ne dėl poreikio suvaldyti klimato kaitą ar sumažinti išorinius kaštus. Priešingu atveju kinai lygiagrečiai su atsinaujinančios energetikos elektrinėmis tikrai nestatytų pigių žemus saugumo standartus atitinkančių branduolinių elektrinių ir nenuodytų savo pačios piliečių anglies elektrinių sukeliamu smogu didžiuosiuose Kinijos miestuose.
Atsinaujinančią energetiką Kinija ir JAV vysto visų pirma dėl to, kad tai naudinga šalies ekonomikai. Išlaidos importuojamiems ištekliams panaudojamos vietinei energijai generuoti. Pinigai lieka nacionalinėje ekonomikoje, pasiskirsto tarp technologijų gamintojų, statybininkų, darbuotojų. Dalis šių lėšų grįžta į nacionalinį biudžetą mokesčių pavidalu.
Vietinės paklausos paskatintas auga technologijų gamintojų konkurencingumas ir vėliau – technologijų eksportas.
Pavyzdžiui, žaliųjų technologijų eksportas iš Danijos praėjusiais metais beveik penkis kartus viršijo visas subsidijas Danijos energetikoje, kuriomis buvo skatinamas šių technologijų naudojimas šalyje.
Panašų pavyzdį turime ir mes – atsiradus biokurą naudojančių technologijų poreikiui Lietuvoje netrukus vietiniai šių technologijų gamintojai tiek sustiprėjo, kad dabar masiškai eksportuoja savo technologijas į daugelį kitų šalių – Estiją, Baltarusiją, Ukrainą ir net tą pačią Vokietiją. Visa tai padaro mus visus turtingesniais.
Europos Komisijos užsakytoje studijoje, pabaigtoje praėjusių metų pabaigoje, įvertinta, kad iki 2030 metų atsinaujinančios energetikos dalį ES energetikoje padidinus iki 30 proc., Europos Sąjungos BVP papildomai padidėtų maždaug 100 milijardų eurų per metus.
Studijoje buvo vertinti tiek neigiama atsinaujinančios energetikos plėtros įtaka ekonomikai – pavyzdžiui, aukštesnės elektros energijos kainos vartotojams, darbo vietų mažėjimas iškastinės energetikos sektoriuje, tradicinės energetikos kompanijų finansiniai nuostoliai, tiek teigiama įtaka – pridėtinės vertės augimas, technologijų eksporto augimas, elektros kainų rinkoje kritimas.
Įdomu, kad studijoje buvo įvertinta, kokią įtaką atsinaujinančios energetikos plėtra gali padaryti skirtingų ES šalių bendram vidiniam produktui. Ir dar įdomiau, kad didžiausią teigiamą įtaką papildomam BVP augimui padarytų būtent Lietuvai. Tai pagreitintų Lietuvos BVP augimą maždaug 1,2 proc., lyginant su atsinaujinančios energetikos neskatinimo scenarijumi.
Lietuvoje bei kitose rytinėse ES šalyse narėse atsinaujinanti energetika yra vystoma ne siekiant didesnių gyventojų pajamų ir tuo labiau ne siekiant išgelbėti pasaulį, bet tiesiog siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos reikalavimus.
Nes bijamasi ES sankcijų už galimą direktyvinių įsipareigojimų neįgyvendinimą. Gerai, jei atsinaujinančios energetikos plėtra leidžia sumažinti energijos kainas, ką mes matome centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje pereinant nuo brangių gamtinių dujų prie 2-3 kartus pigesnio biokuro.
Bet jei atsinaujinančios energetikos plėtra reiškia bent minimalų elektros kainų padidėjimą vartotojams, dažniausiai tai tampa vieninteliu argumentu atsinaujinančios energetikos plėtros nenaudai. Nepaisant jokių paaiškinimų apie makroekonominę tokios plėtros naudą, teigiamą įtaką biudžetui, technologijų plėtrą, išlaidų importui mažėjimą.
Ypač su didelėmis problemomis susiduriama pastaraisiais metais, kai paaiškėjo, kad 2020 metams nustatytus tikslus atsinaujinančios energetikos plėtrai Lietuva jau pasiekė. Nebeliko to vienintelio skatinančio motyvo kažką daryti. Motyvas, kad geriau yra daugiau uždirbti ir išleisti mažesnę savo pajamų dalį energetikai, nei išleisti mažiau energetikai ir likti su mažomis pajamomis, deja, daugeliui mūsų politikų kol kas nesuvokiamas.
Aišku yra ir šalių, kur situacija dar blogesnė ir atsinaujinanti energetika iš vis beveik nevystoma. Visų pirma – tai Rusija. Dar visai neseniai V.Putinas savimi pasitikėdamas viešai kalbėjo, kad iškastinės energetikos dar mažiausiai 50 metų niekas nepakeis, o dujų ir naftos vartojimas tik augs.
Iš Vokietijos energetikos politikos jis atvirai šaipėsi, o žmones gąsdino vėjo energetikos daroma „itin didele žala“ paukščiams ir kurmiams. Tačiau kuo toliau, tuo V.Putinas, laikydamasis tokios nuomonės, tampa vis vienišesnis pasaulyje. 164 pasaulio šalys yra pasitvirtinusios žemesnius ar aukštesnius atsinaujinančios energetikos plėtros tikslus. Skeptiškų atsinaujinančios energetikos atžvilgiu šalių lieka tik Vidurinėje Azijoje, Centrinėje Afrikoje. Dar Šiaurės Korėja.
Ką reikėtų padaryti, kad visuomenės ir rinkėjų spaudimas sparčiau vystyti atsinaujinančią energetiką mūsų politikams išaugtų?
Aišku, galima prirašyti šimtą tokių straipsnių, bandant auginti žmonių sąmoningumą. Bet žymiai efektyvesnis būdas būtų atsisakyti centralizuoto energetikos valdymo modelio ir kiek galima išplėsti energetiką valdančių asmenų kiekį šalyje.
Tam reikalinga atsinaujinančios energetikos skatinimo sistema fiziniams asmenims, norintiems įsirengti, pavyzdžiui, nedideles saulės elektrines ant savo namų stogų. Reikia skatinti energetinių kooperatyvų steigimą, kai nedidelės gyventojų bendruomenės stato vidutinio dydžio atsinaujinančius išteklius naudojančias jėgaines.
Reikia atsinaujinančios energetikos finansavimui Lietuvoje nukreipti mūsų pensijų fondų pinigus. Kurti fondus, finansuojamus iš žmonių indėlių, kurie finansuotų didesnius atsinaujinančios energetikos projektus ir valdytų dideles elektrines.
Kai bent dešimtadalis Lietuvos gyventojų pasijus tikrais atsinaujinančios energetikos savininkais Lietuvoje, tolesnis atsinaujinančios energetikos plėtros procesas taps nebesustabdomas.
