Apsimečiau eiliniu rinkėju ir nieko nebegaliu suprasti. Valstybėje, kurioje jau seniai nebėra jokių valstiečių, susikūrė valstiečių interesams atstovaujanti partija ir dar pasivadino žaliųjų sąjunga, nors konkreti įregistruota Žaliųjų partija jokios sąjungos su „valstiečiais“ nesudarė
Kai pradedi stebėtis, nebegali ir sustoti. „Valstiečiai“, kurie anot R.Karbauskio iš prigimties yra ir žalieji, jau džiaugiasi laimėtais rinkimais, dalijasi postus, kiekvieną naują prie partijos prisijungusį šiek tiek garsesnį pilietį skelbia kaip nacionalinį įvykį. Bet ką konkrečiai jie ruošiasi naujoje Vyriausybėje daryti, visiškai neaišku. Programa dar tik rengiama, o valdžios kėdės jau virtualiai užsėstos. „Valstiečių“ požiūris į rinkėjus labai aiškus: kam jums tos programos, žiūrėkite į reitingus. Va, ir nežiūrėsiu. Nėra programos ir – viso gero. Ir kitiems taip siūlau elgtis – nebalsuoti už miglų į akis pūtėjus.
Sparčiai artėjantys rinkimai yra proga vieną kartą visiems laikams atsikratyti politinių spektaklių mėgėjų ir lozunginių partijų. Kol kas rinkimų meniu yra tik du dėmesio verti patiekalai. Vienas jų – TS-LKD naujas planas Lietuvai, apie kurį jau teko kalbėti. Kitas – Žaliųjų partijos programa. Abi programos skirtingos ir, svarbiausia, yra idėjų, su kuriomis galima ginčytis. Manau, savo politinę viziją dar pateiks socialdemokratai, kurie, deja, šiuo metu tebečiuožinėja ant Darbo kodekso ledo.
Iš visų kitų pretendentų mus valdyti dar ketverius metus nieko naujo ir dėmesio verto nebesitikiu. Konservatoriai teisingai vertina dabartinę ekonominę Lietuvos padėtį, kuri yra priėjusi naujo proveržio slenkstį, pagaliau pradėti gaminti eksportui tinkamą produkciją. Jei neperlipsime to slenksčio, taip ir liksime kapanotis smulkmenose, kol pavirsime išmaldos nuolat kaulijančia Europos valstybėle.
Taigi reikia pirmiausia iš esmės reformuoti savo mąstymą, atsisakyti išlaikytinių psichologijos, realiems valstybės poreikiams pritaikyti švietimo sistemą, o paskui verslininkus nebėgioti su kvailų mokesčių ir begalinių tikrinimų pagaliu. Išlaikytinių valstybėje orios senatvės nebus, o kultūra liks prisiminimų muziejumi. Žaliųjų partijos programa savo užmoju kuklesnė už konservatorių, bet ir pati partija dar nedidelė. Smagu, kai politikai realiai vertina savo galimybes.
Žinoma, kaip ir visose programose, neapsieinama be tuščiažodžiavimo tiek apie orų gyvenimą, tiek apie prarastą pasitikėjimą politika. Taip ir knieti paklausti: o kada tas pasitikėjimas buvo didelis? Sveikas piliečių požiūris į savo valstybės politiką visada yra kritiškas ir atsargus. Bet kurios programos vertinimas turi prasidėti nuo užsienio politikos, kaip politikai suvokia dabartinę Lietuvos situaciją pasaulyje.
Programos dalis, skirta užsienio politikai, yra platesnė nei prezidentės metiniame pranešime. Žaliųjų partija yra už įsitvirtinimą Europos Sąjungoje. Po „Brexit“ tai nėra banalus teiginys. Atvirai sakant, tik dar trijų partijų – konservatorių, socialdemokratų ir Liberalų sąjūdžio – pozicijos ES atžvilgiu (stiprėjanti integracija) yra aiškios. Visų kitų miglotos. ES miglos žemyne tik tirštės, todėl užsienio politikos formavimo negalima palikti saujelei politikų. Reikia ne tik visuomenės diskusijų, bet ir didesnės nei iki šiol kooperacijos tarp valstybės institucijų. Pasakyčiau dar daugiau – „vieno kraujo“ valstybių kooperacijos.
Ar kas nors beprisimena, kas tokia yra Baltijos Asamblėja? Parlamentiniai ryšiai su Lenkija kaip buvo pastaraisiais metais juoda skylė, taip ir liko. Žaliųjų partija yra už profesionalią kariuomenę ir gerai parengtą rezervą. Teisinga pozicija. Ši partija išmintingai žino, kad ji viena niekada nevaldys Lietuvos, todėl programoje užima nišą, kuri svarbi bet kokiai koalicijai. Pasiūlymai formuluojami paliekant atviras duris įvairiems jų realizavimo būdams. Jeigu nepatekai į Vyriausybę, gali dirbti su projektais Seime, o jeigu ir čia sumenkusios galimybės, atvira erdvė visuomeninėms organizacijoms.
Žalieji visada buvo aktyvūs Lietuvoje. Nuo jų prasidėjo Sąjūdis. Tačiau kaip partija kažkodėl pradeda ryškėti tik dabar. Kodėl? Todėl, kad metų metais po nepriklausomybės atkūrimo galvodami apie saviraišką, išėjimą į pasaulį atiduodant net savo protus, pamiršome, jog privalome dar ir išsaugoti.
Industrializuotame Europos žemėlapyje Lietuva yra unikalus natūralių spalvų dar nepraradęs kraštas, bet jau artėja riba, už kurios niveliacijos bangų užlieti suvienodėsime ir supilkėsime.
Pirmiausia – dar yra galimybė išsaugoti natūralų santykį su gamta, kurio nebeturi daugelis ir ES valstybių. Tačiau praradę gamtą, jausmus jai galėsime atkurti tik specialiuose muziejuose. Kaip atitolinti tokių muziejų poreikį, ir yra Žaliųjų partijos programa. Nuo atsinaujinančių energijos išteklių dalies bendrame energijos vartojime didinimo iki ekologinio švietimo nuo kūdikystės. Tai ir filosofija, ir konkreti politika, nesvarbu, ar tai būtų griežta pozicija priešinantis genetiškai modifikuotų organizmų naudojimui Lietuvos žemės ūkyje, ar kova su norinčiais statyti naują atominę elektrinę.
Jokia kita Lietuvos politinė partija tokio nuoseklaus ir aiškaus požiūrio neturi. Tiesa, programoje apstu ir su pagrindiniu uždaviniu nesusijusių pasiūlymų. Ir net labai abejotinų. Pavyzdžiui, neaišku, kokiu pamatu siūloma uždrausti priklausyti partijoms valstybinių įstaigų vadovams. Arba įvesti tik proporcinę rinkimų sistemą. Gal ir galima tai padaryti, bet ar verta. Jei nėra idėjų, jokia rinkimų sistema nepadės. Žaliųjų partija idėjų turi ir, nors dar vienas politinis naujadaras pretenduoja į žaliuosius, reikia manyti, pelai nuo grūdų anksčiau ar vėliau vis tiek atsisijos.
Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/miglu-i-akis-putejai-jau-dalijasi-valdzios-kedes.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy
