Kadaise, praėjusio amžiaus viduryje, atominė energetika buvo laikoma pasaulinės technikos pažangos revoliucija, globalių apsirūpinimo energija problemų sprendimo raktu, efektyvia klimato kaitos mažinimo priemone… Galima būtų dar vardinti atominių propagandistų argumentų, bet… nėra prasmės. Galą atominei energetikai padarė du žodžiai: Černobylis ir Fukušima.
Šiandien niekas, net šalys, kurios ir toliau investuoja į branduolines jėgaines, neginčija teiginio, jog saugių reaktorių nebūna ir negali būti. Praėjusio amžiaus technologija, grįsta sunkiai kontroliuojamu atomo branduolių skaldymu, nusipelno tiktai vietos muziejuje, o ją vis dar propaguojantys politikai ir profesoriai-emeritai – šio muziejaus gidų darbo.
Po Černobylio, pasaulis pasmerkė rusiškos konstrukcijos RBMK tipo reaktorius (tokie patys buvo ir Ignalinoje), po Fukušimos katastrofos, nors ten ir veikė visai ne RBMK, o daug „tobulesnis“ reaktorius – branduolinė energetika , kaip tokia, faktiškai, baigė savo egzistavimą.
Taip, kai kurios šalys Europoje dar planuoja ir stato atomines elektrines, bet tik ten, kur vyriausybės stipriai dotuoja statybą ir pagamintą elektros energiją, nes pastaroji yra iki keturių kartų brangesnė, nei, pvz., saulės kolektorių energija. Taip yra todėl, kad investicijos į naują atominę yra nepaprastai brangios, lyginant su atsinaujinančiais šaltiniais, o jeigu dar į kaštus įskaičiuojame atominės uždarymo kaštus (maždaug tiek pat, apie 5-7 mlrd. EUR, kaip ir statyba) bei panaudoto radioaktyvaus branduolinio kuro laidojimą pagal ES direktyvą (dar apie 5 mlrd. EUR) – branduolinė energetika tampa ne energijos, o tiesiog milžiniškų nuostolių generatore!
Dėl šios priežasties, ir dėl fatališkų pasekmių avarijos atveju, atominių elektrinių nedraudžia draudimo kompanijos, joms paramos (skirtingai nuo atsinaujinančių) neskiria Europos Sąjunga iš struktūrinių fondų.
Visą tai puikiai suvokdama, pirmoji pavyzdį parodė Vokietija. Visos šios šalies politinės partijos sutarė, jog Vokietijoje įvyks „energie winde“: laipsniškas, bet neatšaukiamas perėjimas prie visiškai atsinaujinančios energetikos, o atominės elektrinės palaipsniui bus visos uždarytos. Europos žalieji drąsiai kelia ambicingą, bet visai realų tikslą: kad iki 2050 metų 100 procentų Europos ekonomikos naudotų tik atsinaujinančią energiją. Ši prognozė – ne kokia politinė fantazija: viena autoritetingiausių pasaulyje investuotojų organizacija – Tarptautiniai prekybos rūmai (International Chamber of Commerce) dar prieš porą metų patvirtino prognozę, jog pasaulio stambiausieji investuotojai „persijungia“ nuo investavimo į „rudąją“ (iškastiniu kuru grįstą) ekonomiką prie investavimo į žaliąją (grįstą atsinaujinančiais energijos ištekliais) ekonomiką. Priežastis – paprasta: kapitalas teka ten, kur perspektyviausia jo ilgalaikė grąža.
Atsinaujinančios energetikos evoliucija atvedė ir prie XXI amžiaus energetikos revoliucijos: technologijos pinga ne procentais, o kartais per metus, tuo pačiu, didėja jų efektyvumas. Ypač tai pasakytina apie saulės elementų raidą. Tai reiškia, jog ir investicija, pvz., į saulės elektrinę atsipirks greičiau, o atsipirkus, po 6-7 metų, gamins nenukonkuruojamai pigią elektros energiją. Palyginimui – atominė elektrinė gali gyvuoti tik tuomet, jei visą jos gyvavimo laiką, apie 40 metų, ji bus dotuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Vienas esminių žaliosios energetikos aspektų, neatsiejamas nuo energijos gamybos – tai energijos taupymas, efektyvumo didinimas. 1 procentas sutaupytos energijos leidžia atsisakyti 2,6 proc. energijos importo. Padidinus efektyvumą 30 proc., importas sumažėtų apie 70 proc.! Europai tai – tikra nepriklausomybė nuo Putino ir Gazpromo valios!
Atsinaujinančios energetikos plėtra, kartu su energijos taupymo technologijomis iki 2030 metų gali sukurti iki 4 milijonų naujų darbo vietų visoje ES. Tai didžiulės galimybės ir Lietuvai, kuri turi puikias sąlygas ir žinias plėtoti vėjo, biomasės ir saulės energetiką, diegti pažangiausias energijos taupymo technologijas. Reikia tik politinės valios ir aktyvesnio visuomenės balso.
