Šių metų liepos mėnesį nustatyto afrikinio kiaulių maro (AKM) protrūkio akcinėje bendrovėje „Beržų kompleksas“ metu teko nugaišinti 24 336 gyvūnus, kurių gaišenos palaidotos įmonei priklausančioje teritorijoje. Kapinynas sukėlė bendruomenės gyventojų nepasitenkinimą. Siekiant skubiau ir racionaliau įvertinti susiklosčiusią situaciją, rugpjūčio 22 d. rajono Savivaldybės salėje Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) Jonavos skyrius surengė konferenciją „Afrikinio kiaulių maro likvidavimas Jonavos rajone: pasekmės, poveikis ir pamokos ateičiai“. Šiuo klausimu savo poziciją išsakė įvairių sričių specialistai.
Konferencijos tikslas
Konferenciją pradėjusi LŽP Jonavos skyriui vadovaujanti Dovilė Lileikienė pabrėžė, kad, nustačius AKM „Beržų komplekse“, rajone paskelbta ekstremali situacija. Dujomis numarintos dešimtys tūkstančių kiaulių užkastos duobėje netoli įmonės. Pasak pranešėjos, 70 proc. visų kiaulių nebuvo užkrėstos. „Komplekso teritorijoje šiandien yra neveikianti skerdykla, konservų gamybos linija, kurią buvo galima paleisti ir pagaminti mėsos konservus“, – Žaliųjų partijos poziciją dėstė D. Lileikienė.
Šiuo metu patalpos plaunamos, dezinfekuojamos ir užplombuojamos, vanduo patenka į lagūnas, kurios dar iki AKM protrūkio buvo jau perpildytos srutomis. Jonavos skyriaus pirmininkė atkreipė dėmesį, kad iš lagūnų, įrengtų prieš maždaug 40 metų, ir anksčiau į gruntinius vandenis sunkdavosi srutos.
„Mūsų, žaliųjų, tikslas – išsiaiškinti, kokia žala padaryta gamtai ir žmonėms, kokios galimos pasekmės gruntinio vandens taršai, kaip rasti būdus, likviduojant biologinės taršos objektą. Tikimasi, kad išsakytos mintys turės svarų indėlį į tolimesnį chemiškai ir biologiškai užterštų žemės gelmių tausojimą, žmonių ir gyvūnų gerovės užtikrinimą, ekstremalių situacijų regionuose veiklos organizavimą“, – kviesdama svečius pasisakyti, kalbėjo ji.
Vadovo pastebėjimai
Konferencijoje dalyvavęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Paulauskas teigė, kad maras sukelia daug problemų. Tai, anot lektoriaus, ne naujas dalykas, nes kai kurias pamokas teko išmokti 2011-aisiais, kai klasikinis kiaulių maras netikėtai užklupo tą patį „Beržų kompleksą“.
Jis pabrėžė, kad anuomet, prieš šešerius metus, nebuvo suderinta gyvūnų gaišenų laidojimo vieta, tad kiaulės buvo utilizuojamos Žemaitijoje, Rietave. Šį kartą VMVT vadovavosi ne tik europine, bet ir tarptautine praktika – paruošti biologiniai saugos reikalavimai kiaulių laikymo ūkiams. „Neatidėliotinų priemonių planą privalo turėti kiekvienas ūkis, kad, atsitikus bėdai, žinotų, kas ir ką gali daryti. Vienas tokių plano punktų – laidojimo vietų suderinimas“, – sakė V. Paulauskas.
Atsakydamas į D. Lileikienės repliką, kad iš neužsikrėtusių kiaulių mėsos neva buvo galima padaryti konservų, VMVT direktoriaus pavaduotojas akcentavo, kad to daryti neleidžia Europos teisės aktai. „Ūkyje, kuriame nustatyta bent viena užsikrėtusi kiaulė, privalu sunaikinti visus jame laikomus gyvūnus“, – patvirtino jis. Tačiau neatmetė tikimybės, kad galbūt ateityje Europos komisija galėtų peržiūrėtų šią griežtą nuostatą ir leistų iš sveikų kiaulių mėsos pagaminti terminius produktus – būtų patirta mažiau ekonominių nuostolių.
Kalbėdamas apie Šilų bendruomenei ypač aktualų vandens maistui naudojimą, pranešėjas pabrėžė, kad tai esanti „globalesnė problema, reikalaujanti įvairių institucijų glaudaus bendradarbiavimo“. V. Paulauskas akcentavo, kad AKM atveju labai svarbu gaišenas utilizuoti per kuo trumpesnį laiką. Pasak jo, ateityje derėtų išanalizuoti ir nugaišintų kiaulių deginimo variantą, bet Lietuvoje kol kas nėra įrengtų stotelių masiškai deginti gyvūnus. „Nors gaišenų palaidojimas neigiamos įtakos aplinkai nepadarė, bet ir ateityje bus atliekamas monitoringas, o apie pokyčius informuojama visuomenė“, – baigė jis.
Paneigė priekaištus
Jonavos VMVT viršininkė-valstybinė inspektorė Daina Diana Šutovienė išsamiai papasakojo apie kiaulių likvidavimo procesą Šiluose liepos mėnesį, didelį dėmesį skyrė šulinių vandens tyrimui aplinkinių gyventojų kiemuose.
Ji pabrėžė, kad nuo tos akimirkos, kai komplekse buvo nustatytas AKM, buvo dirbama pagal konkretų ir išsamų gaišenų laidojimo darbų planą, atkreipė dėmesį, kad laidojimo vieta buvo suderinta su Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos. D. D. Šutovienė paprieštaravo gyventojų nuomonei, kad gaišenos buvo metamos į vandenį, o tranšėjos kasamos smėlingame grunte. Anot pranešėjos, vanduo tranšėjose pasirodė tik tuo metu, kai užėjo lietus.
Pasitelkusi Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto mokslinę nuomonę, ji pateikė keletą argumentų, kodėl nevertėtų baimintis dėl laidojimo vietos keliamų grėsmių. Gaišenų suirimo laikas priklauso nuo temperatūros, drėgmės, užkasimo gylio, gyvūno rūšies ir dydžio, dirvožemio tipo ir jo pralaidumo. Smulkių gyvūnų gaišena suyra per 2–3 metus, stambesnių – per 5–6 metus. Kitų šalių patirtis rodo, kad filtrato, susidarančio gaišenų laidojimo vietoje, užterštumas pastebimas ne anksčiau kaip po 50 parų, piko lygis pasiekiamas po 200 parų, o praėjus 400 parų, tas užteršimas grįžta į pradinę būseną. „Kadangi laidojimo vietoje yra dirvožemis, mažai pralaidus vandeniui, nes vyrauja molis ir priemolis, galimybė, kad teršalai pateks į arčiausiai gyvenančių žmonių šachtinius šulinius ar užterš aplinką, yra labai maža“, – sakė Jonavos VMVT viršininkė.
Visi svarbiausi rodikliai bus įtraukti į gruntinių vandenų priežiūros programą, kurią vykdo Geologijos tarnyba, papildomai jau įrengti keli šulinėliai, iš kurių bus imami mėginiai – taip bus kontroliuojama ši situacija.
D. D. Šutovienė taip pat aptarė atliktų vandens tyrimų kokybę šuliniuose (publikacija „Naujienų“ 62-ame numeryje), įspėjo, kad daugelis šulinių yra įrengti netinkamai, nesilaikant net minimaliausių reikalavimų.
I. Drulytė patarė kuo skubiau atsisakyti geriamojo vandens iš šachtinių šulinių.
Prasčiausi rodikliai
Pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus patarėjos Ilonos Drulytės, ištyrus Šilų ir Lukšių kaimo gyventojų 18 šulinių vandens saugos ir kokybės parametrus, paaiškėjo nepatenkinami rezultatai, atspindintys prastą šachtinių šulinių vandens kokybės situaciją Lietuvoje.
„Šulinių vandeniui gali daryti įtaką ir laikomi gyvūnai, ir tręšiami laukai, ir tualetai, kiti faktoriai. O visa tai Šilų vietovėje yra ir buvo dešimtmečius. Tai patvirtina ir atlikti vandens kokybės tyrimai“, – teigė pranešėja.
Pasak jos, šachtiniai šuliniai yra visiška atgyvena šiuolaikinėje visuomenėje, nes tokios situacijos, kokia yra Lietuvoje, nerastume nė vienoje ES valstybėje. Viešnios nuomone, būtina atsisakyti tokio geriamojo vandens tiekimo būdo. VMVT duomenimis, Lietuvoje šachtinių šulinių vandenį vartoja apie 30 proc. gyventojų. Tai, pranešėjos teigimu, ES yra vienas blogiausių rodiklių – mūsų šalis aplenkia tik Bulgariją ir Rumuniją.
„Rajono Savivaldybei vertėtų pagalvoti apie vandens nuotekų įrengimą ar vandens kolonėles, iš kurių žmonės galėtų pasisemti sveiko ir saugaus vandens. Būtina sekti tyrimus“, – siūlė I. Drulytė.
J. Arustienė: „Parinkta laidojimo vieta nebuvo atsitiktinė.“
Grėsmės nėra
Šilų gyventojai nuo AKM protrūkio pradžios pageidavo susitikti su Lietuvos geologijos tarnybos atstovais ir išgirsti jų nuomonę apie gaišenų laidojimo vietos parinkimą. Į konferenciją atvyko šios tarnybos Hidrologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja Jurga Arustienė.
Ji konstatavo, kad „Beržų komplekse“ tyrimai buvo atliekami kas penkeri metai nuo 2001-ųjų. „Mes žinome ne tik, kas vyksta pačiame gręžinyje, bet ir koks yra gruntas, kokiame gylyje randasi vanduo, kur jis teka. Tad parinkta laidojimo vieta nebuvo atsitiktinė“, – aiškino ji.
Jau po 2011-ųjų kiaulių maro protrūkio intensyviai buvo tikrinama, kur rengti laidojimo vietą įvykus ekstremaliam atvejui. Nuo gaišenų užkasimo vietos iki vandenvietės turėtų būti nuo 150 iki 300 metrų, kapinynui tinka tik molinga, skysčiams nepralaidi žemė. „Šiluose situacija nėra maloni, bet objektas yra kontroliuojamas, o prieš savaitę įrengti papildomi gręžiniai, kurie parodys, kaip pasikeičia vanduo, keliaudamas nuo to taršos židinio. Stebėjimų programa yra išplėsta, ir tyrimai bus atliekami“, – komentavo Geologijos tarnybos atstovė, patikindama, kad bakteriologinės grėsmės nėra.
R. Lapinskas: „Tokia situacija toliau tęstis negali“.
Griežta pozicija
LŽP pirmininkas Remigijus Lapinskas stebėjosi, kad per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje vis dar nesutvarkomi vandens nuotekų įrenginiai. Jis šokiruotas žinios, kad 30 proc. žmonių geria nesaugų vandenį iš šulinių. „Gyvename XXI amžiuje. Trys milijardai litų iš ES lėšų skirta vandens tiekimo sistemai įrengti, o žmonės ligi šiol vartoja nekokybišką vandenį. XIX a. viduryje Bismarkas Vokietijoje išsprendė šią problemą – išnyko lauko tualetai ir šuliniai. Būtina sutvarkyti įstatymus taip, kad žmogus būtų įpareigotas prisijungti prie centralizuoto vandens tiekimo arba patys tiekėjai prijungtų prie bendros sistemos. Tokia situacija toliau tęstis negali“, – piktinosi LŽP vadovas.
AKM atveju Šiluose jis teigė pasigedęs koordinacinio ryšio tarp Savivaldybės institucijų ir centrinės valdžios – visas krūvis teko VMVT. „Tai priekaištas ne Savivaldybei, bet atsakingoms ministerijoms, o gal net Vyriausybei. Man nesuvokiama, kai nacionalinio masto problema paliekama vienai tarnybai“, – piktinosi Žaliųjų partijos vadovas.
Diskusijose dalyvavo LŽP pirmininko pavaduotojas Sigitas Mecelica, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja Orinta Ivanauskienė, Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vijolė Šadauskienė, Aplinkosaugos ir civilinės saugos skyriaus vedėja Rasa Raicevičienė, Teisingumo ministerijos atstovė Vilma Karosienė.
AKM problema sunkiai sprendžiama Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Čekijoje.
Šaltinis: http://jonavosnaujienos.lzinios.lt/kiauliu-maro-pasekmes-nacionaline-problema/
