Sadistišku būdu nukankinti gyvūną: smaugti, pakarti, išmesti į konteinerį. Kokia bausmė būtų teisinga ir atgrasytų nuo panašių nusikaltimų? Pagal Lietuvos teisinę praktiką, pasirodo, užtenka pasakyti ,,atsiprašau” ir negrės nei laisvės atėmimas, nei bauda. Kodėl toks elgesys su gyvūnais vis dar vertinamas nepakankamai rimtai?
Lietuvoje gyvūnų gerovės klausimai vis dar nėra pakankamai prioritetizuojami, o teisinių sankcijų taikymas už žiaurų elgesį su gyvūnais išlieka neadekvačiai švelnus ir palankesnis nusikaltėlio, o ne nukentėjusiojo naudai.
Šią tendenciją iliustruoja žiniasklaidoje visai neseniai nuskambėjęs atvejis, kai Kelmėje du asmenys, žiauriai nukankinę šunį, buvo nubausti vos aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir įpareigoti dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Sadistų egzekucija Kelmėje
Šio nusikaltimo aplinkybės iš tiesų sukrečiančios. Pora nusprendė „pamokyti“ savo augintinį – šunį vardu Neronas – dėl to, kad jis pasišlapino šalia palutės.
Vyras nesuskaičiuojamą kiekį kartų smūgiavo šuniui, vėliau rankomis jį smaugė, o moteris, siekdama pabaigti šuns kančias (?), pasinaudojo diržu ir jį pakorė ant virtuvės durų. Po to negyvą gyvūną pora įdėjo į šiukšlių maišą ir išmetė į konteinerį.
Nepaisant protu nesuvokiamo sadistinio elgesio, šiems asmenims teismas neskyrė realios laisvės atėmimo bausmės.
Teismas teigia nustatęs, kad pora pripažino savo kaltę ir gailėjosi, todėl buvo pakankamas pagrindas bausmę jiems sumažinti trečdaliu.
Akivaizdu, kad tokios nusikaltimo žiaurumui neproporcingos sankcijos siunčia signalą potencialiems gyvūnų skriaudikams – smurtauti galima išvengiant griežtos bausmės, jei vėliau pasakysi, kad atsiprašai.
Švelnios bausmės ir ydinga teisės aktų taikymo praktika
Šiuo metu Baudžiamasis kodeksas už žiaurų elgesį su gyvūnais, kuris sukėlė gyvūno žūtį, numato kelias alternatyvias bausmes, tarp kurių – bausmė viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.
Tačiau praktikoje reali laisvės atėmimo bausmė beveik niekada netaikoma. Tai reiškia, kad net ir žiauriausi gyvūnų kankintojai dažniausiai išvengia realios atsakomybės.
Tuo tarpu Administracinių nusižengimų kodeksas numato – žiaurus elgesys su gyvūnu, gyvūno kankinimas, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas, užtraukia baudą nuo 900 iki 3200 eurų.
Mano nuomone, už tyčinį gyvūno nužudymą Baudžiamajame kodekse turėtų būti numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas be jokių alternatyvų. O baudos Administracinių nusižengimų kodekse už žiaurų elgesį su gyvūnais turi siekti penkiaženkles sumas.
Žinoma, ne mažiau svarbus ir bausmės neišvengiamumas. Valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti atsakingų pareigūnų gebėjimui atpažinti nusikalstamą veiką prieš gyvūną ir įvertinti jos pasekmes platesniame kontekste.
Visgi toks teisinis reguliavimas padėtų ne tik užtikrinti teisingumą, bet ir siųstų aiškią žinutę visuomenei – smurtas prieš gyvūnus yra netoleruojamas ir už jį privaloma atsakyti. Kol šiuo metu galiojantys teisės aktai leis taikyti švelnias bausmes, tol tokie atvejai kartosis, o gyvūnų kankintojai jausis nebaudžiami.
Gyvūnų kankintojai – grėsmė ne tik keturkojams
Žiaurus elgesys su gyvūnais dažnai koreliuoja su smurtiniu elgesiu prieš žmones. Tokie veiksmai rodo empatijos stoką, polinkį į agresiją bei nesugebėjimą kontroliuoti smurtinių impulsų. Visa tai – tęsinys, vedantis prie dar sunkesnių nusikaltimų. Daugelis serijinių žudikų, smurtautojų prieš vaikus ir partnerius turėjo istoriją, susijusią su gyvūnų kankinimu ar žudymu. Tai vadinama smurto kontinuumu – kai smurtas prasideda nuo silpniausių aukų (gyvūnų) ir gali progresuoti į sunkesnius nusikaltimus.
Nemažiau svarbu ir tai, kad jei gyvūnų kankinimas nėra laikomas pavojingu nusikaltimu, tai siunčia žinutę, kad tam tikras smurtas yra „priimtinas“. Tai gali prisidėti prie bendresnio smurto augimo visuomenėje – mokyklose, šeimose, gatvėse.
Visuomenė, kurioje gerbiamos visos gyvybės formos, paprastai pasižymi aukštesniu socialiniu kapitalu – žmonės labiau pasitiki vieni kitais, yra empatiškesni ir bendruomeniškesni. Žiaurus elgesys su gyvūnais rodo moralinės ir etinės krizės požymius.
Kada suprasime, kad gyvūnų kankinimas yra akivaizdus požymis, kad asmuo kelia grėsmę ir visuomenei?
Kitų šalių praktikos – pavyzdys Lietuvai
Kitose šalyse už žiaurų elgesį su gyvūnais taikomos gerokai griežtesnės bausmės. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nuo 2021 m. Gyvūnų gerovės įstatyme (ang. Animal Welfare (Sentencing) Bill) įsigaliojo griežtesnės bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais – laisvės atėmimo bausmė padidėjo nuo 6 mėnesių iki 5 metų. Be įkalinimo, kaltinamiesiems gali būti skiriamos neriboto dydžio baudos. Minėto įstatymo pakeitimas sulaukė didelio visuomenės palaikymo.
2021 m. Prancūzijos Senatas galutinai priėmė naują gyvūnų apsaugos įstatymą, kurio tikslas – kovoti su žiauriu elgesiu su gyvūnais ir stiprinti ryšį tarp žmonių ir gyvūnų. Buvo sugriežtintos bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais: už sunkų smurtą gresia trejų metų laisvės atėmimas ir daugiau nei 45 000 eurų bauda (anksčiau – dveji metai ir kiek daugiau nei 30 000 eurų). Jei dėl žiauraus elgesio gyvūnas miršta, bausmė siekia penkerius metus laisvės atėmimo ir daugiau nei 75 000 eurų baudą.
Šių šalių pavyzdžiai rodo, kad Lietuvos teisinis reguliavimas gyvūnų apsaugos nuo smurto srityje smarkiai atsilieka nuo Vakarų Europos, numatant maksimalią teorinę laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų, o praktikoje – buvimą namuose nustatytomis valandomis ir „auklėjamąją pamokėlę“.
Ar tikrai nesame pasirengę imtis sąžiningesnių veiksmų?
Žiaurus elgesys su gyvūnais turi būti vertinamas adekvačiai – kitaip gyvūnų gerovė išliks tik popierinė sąvoka, neatspindinti realaus teisingumo, o visuomenė nebus apsaugota nuo grėsmę keliančių smurtautojų.
Karolina Kukliauskaitė yra gyvūnų gerovės aktyvistė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkės pavaduotoja
