Vienas iš penkių žmonių Lietuvoje patiria skurdo riziką. Tai ganėtinai įspūdingas skaičius. Tačiau apie skurdą ir socialinę nelygybę prisiklausome tiek daug kalbų, kad, tiesa pasakius, mažai žmonėms terūpi tie skaičiai. Atvirkščiai, iš to paprasto, galbūt netoli skurdo rizikos ribos gyvenančio žmogaus dažniau išgirsime pasakymą: „Ko ten jie skundžias – tegul eina dirbt!“.
Skurdas nėra tiesiog asmeninė problema ar žmonių nenoras dirbti. Skurdas ir nelygybė yra politinė bei ekonominė problema. Kitais žodžiais, tai klausimas, kaip mes dalijame visų sukuriamą gerovę.
Tokias žinutes girdėsime iš socialinių mokslų atstovų ir (ne bankinių) ekonomistų. Politikai taip pat dažnai kalba apie poreikį remti skurstančias šeimas, vienišas motinas, pensininkus. Rinkimų kampanijos metu netrūks pažadų, kaip tam tikra partija didins paramą ir pensijas, plės socialinių paslaugų tinklą. Visa tai yra labai kilnu – juk rankos ištiesimas skęstantiesiems, rūpinimasis vargšais yra tikra krikščioniška dorybė!
Šiame motiniško rūpesčio pasaulyje aš visada pasigendu diskusijos apie kitą skurdo pusę. Jeigu mes kalbame apie augančią socialinę nelygybę, tai kodėl sustojame tik ties viena jos puse, t. y. nepritekliumi? Juk milijardines sumas valdantis žmogus yra lygiai tokia pati, jeigu ne didesnė, politinė problema. Kaip atsiranda milijardieriai? Kokią įtaką jie turi mūsų politinei sistemai? Galiausiai, kaip tokios turto koncentracijos paveikia ekologinę sistemą? Atsakymai į šiuos klausimus padeda užduoti žymiai tikslingesnius klausimus apie mūsų ekonominės sistemos ydas.
Mūsų protas nesuvokia šių dienų turtuolių turto masto. Paimkime, pavyzdžiui, ilgametį Lietuvos milijardierių Nerijų Numą. Šio žmogaus turtas šiandien siekia 2 mlrd. eurų. Pamėginkime tokį minties eksperimentą: jeigu Nerijus būtų „Maximos“ kasininkas, kiek laiko jis turėtų dirbti, kad sukauptų 2 mlrd. eurų?
Sakykime, kad Nerijus kas mėnesį gauna solidžius 850 eurų į rankas. Tam, kad uždirbtų 2 mlrd. eurų, Nerijus būtų turėjęs sėdėti „Maximos“ kasoje prieš 196 tūkst. metų, t. y., nuo paleolito amžiaus. Iš tiesų, Nerijui būtų užtrukę dar ilgiau susikrauti tokius turtus, nes jam būtų reikėję kažką suvalgyti, išleisti vaikus į mokyklą, susimokėti už vaistus ir patenkinti kitus būtiniausius savo bei šeimos poreikius.
Galbūt Numa yra itin sumanus, protingas verslo vadovas ir galbūt jis iš tikrųjų nusipelno 10 kartų didesnio atlyginimo nei kasininkė. Ar gaudamas 8500 eurų per mėnesį Nerijus negalėtų mėgautis itin patogiu gyvenimu? Tačiau Nerijaus turtai ateina ne iš darbo, o iš jo kaip savininko statuso – jam priklauso įmonė, kurios darbuotojai sutinka dirbti už minimalų atlyginimą.
Tūkstančiai „Maximos“ darbuotojų, kasdien skenuodami prekes, dėliodami produktus į lentynas ir visaip kitaip sukurdami tai, kas šiandien yra „Maxima“, neša Nerijui jo milijardinį kraitį. Be abejonės, Numos pelno šaltinių yra ir daugiau.
Šiandien pasaulis turi kaip niekada daug tokių kaip Numa, o turtingiausiųjų turtai yra kaip niekada dideli. Lietuvoje turtuolių skaičius, kaip ir socialinė lygybė, nesustoja augti.
Anot „Euromonitor International“ analitikės Gretos Kunauskaitės, per Covid-19 pandemiją multimilijonierių skaičius Lietuvoje perkopė 500, o pačiame viršuje turime tris milijardierius: minėtąjį Nerijų Numą, „Girtekos“ savininką Mindaugą Railą (2,24 mlrd. Eur) ir „Avia Solutions Group“ valdybos pirmininką Gediminą Žiemelį (2,45 mlrd. Eur). Problema su turtais nėra tik etinė ar moralinė. Drįsčiau teigti, kad turtinguosius galima net savitai užjausti – valdydami tokius turtus, jie irgi patiria stresą, depresiją, sunkiai gali pasitikėti savo artimaisiais (kaip liudija įvairiausios turtingųjų šeimų bylos) ar rasti nuoširdžių, ne išskaičiavimu grįstų draugysčių. Tačiau toks turto disbalansas yra didžiulė problema ir visuomenei.
Šiandien mes diskutuojame, iš kur paimti pinigų mokytojų ar gydytojų atlyginimams, kaip išlaikyti regionuose viena po kitos uždaromas mokyklas ar kultūros centrus, kaip gauti papildomų lėšų krašto gynybai. Dažnai girdime, kad pinigų tiesiog nėra ir turime rinktis skaudžius, bet neišvengiamus sprendimus – aukoti kultūrą krašto gynybos labui, o gal mažinti nedarbo išmokas.
Deja, bet Lietuvoje kol kas negirdžiu rimtesnės politikų diskusijos, kaip apmokestinti turtinguosius. Turtai gana nesunkiai virsta įtaka visuomenei ir politikams – komercinė žiniasklaida visados priklauso kokiai nors verslo grupei. O čia, diskuotuojant apie bet kokius dirbantiems žmonėms palankius sprendimus, iš karto girdime pavojaus varpus: žlugs verslai, užsidarys įmonės, žmonės neteks darbų!
Klaidinga galvoti, kad verslas įtaką politikams daro vien korupciniais keliais. Kasdienė įtaka politikams daroma atviro ir teisėto lobizmo keliu. Verslą atstovaujančios asociacijos turi pačius didžiausius biudžetus, samdo pačius geriausius teisininkus ir komunikacijos specialistus. Šios organizacijos parengia šimtus įstatyminių pasiūlymų politikams. Tuo tarpu visuomeninės organizacijos ir profesinės sąjungos yra ganėtinai skurdžios, sėkmės atveju, sukrapštančios pinigų bent vienam teisininkui, kuris, ko gero, dirba ne dėl atlyginimo, o iš idėjos. Rezultatas – politikai žymiai dažniau girdės verslo, o ne, pavyzdžiui, darbuotojų atstovų nuomonę.
Galime klausti: o kodėl tos pačios profesinės sąjungos nesugeba sustiprėti? Viena iš priežasčių – darbuotojų skurdas. Pasiūlius prisijungti prie profesinės sąjungos ir mokėti minimalų 5 eurų mėnesinį mokestį, dažnas darbuotojas atsakys, kad jam ar jai tai yra per didelė suma. Galiausiai, toks didžiulis turto disbalansas yra esminė planetos ekologinės krizės priežastis. Turtuoliai keliauja privačiais lėktuvais, turi sovietinį devynaukštį talpinančias jachtas, šimtus dvarų ir vasarnamių, kuriuos aplanko vos vieną kartą per metus.
Šie turtai ir vartojimo įpročiai yra didelė našta mūsų planetai. 2023 m. paskelbtas „Oxfam“ tyrimas nustatė, kad 1 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų 2019 m. išmetė tiek pat anglies dvideginio, kiek penki milijardai planetos žmonių. Dėl šių emisijų kiekio planetoje nuo karščio ir taršos papildomai mirė 1,3 milijono žmonių. Tačiau didžioji tragedija mūsų planetai yra ne tik tiesioginis turtingųjų vartojimas, o sisteminis poreikis šį turtą nepaliaujamai didinti.
Viena didžiausių šių dienų problemų turtingiesiems – kur investuoti jau sukauptą kapitalą? Mūsų gyvenimai jau persotinti įvairiausių daiktų ir prekių, o investicinė grąža gamyboje tendencingai krinta. Dėl to šiandien nemenka dalis investicijų keliauja ne į gamybą, o į nekilnojamąjį turtą ar spekuliacinius burbulus. Dėl to mes turime augančias būsto kainas ir gilėjančią būsto krizę, kai dirbantys žmonės tiesiog negali rasti įkandamo būsto, atiduoda pusę savo atlyginimo už nuomą ar paskolą būstui. Tokios kainos atsiranda ne šiaip dėl rinkos sąlygų, o dėl to, kad investuotojui turime grąžinti didesnę sumą, nei šis ar ši investavo. Tai yra sisteminės ir globalios problemos.
Turtingųjų apmokestinimas nėra paprastas klausimas – jų turtas išdalytas per įvairiausias tarptautines įmones ir fondus, o jį tvarko „mokesčių architektai“. Šių žmonių kasdienis darbas – ieškoti mokestinių spragų. Dėl to ta pati „Maximos“ kasininkė sumoka santykinai daugiau mokesčių nei Nerijus Numa.
Tačiau nuleisti rankų nevertėtų, o pokytį privalome pradėti nuo savo kiemo, kad ir simboliniais žingsneliais. Galime pradėti nuo paprasčiausio suvokimo – jeigu kalbame apie skurdą, nepamirškime pakalbėti ir apie turtą.
Jurgis Valiukevičius yra Lietuvos žaliųjų partijos Kauno m. skyriaus narys
