Iniciatyvos „Made in Vilnius“ klausimai mūsų kandidatei į Vilniaus meres Indrei Kleinaitei ir jos atsakymai.
Kas jums yra Vilnius? Ką jis reiškia jūsų gyvenime?
Vilnius man, visų pirma, yra Gedimino sapnas, svajonė, vizija. Gedimino vizijoje – Vilnius ne tik tik stiprus kaip geležinis vilkas, bet ir garsus visame pasaulyje savo unikalumu ir pasiekimais. Istorijoje Vilnius garsėjo ne kartą, ir Gedimino sapnas yra tai, kas padeda miestui nuolat atsinaujinti ir prisikelti kaip feniksui iš pelenų.
Vilnius yra miestas, kuriame gyvenu ir kuriame noriu gyventi. Tai labai žavus miestas, bet yra dalykų, kurie erzina. Bet ne bėgti nuo problemų noriu, o prisidėti prie jų sprendimų.
Kokia jūsų mėgstamiausia vieta Vilniuje?
Senamiestis, Kalnų parkas ir Tymo turgus.
Kuo „papirksite“ vilniečius?
Patogesnio Vilniaus vizija. Kaip ir Gediminas, Lietuvos žaliųjų partija turi viziją, kurioje Vilnius yra žaliųjų verslų ir ekoinovacijų meka, apie kurią sklinda garsas visame pasaulyje, ir čia atvažiuoja gyventi žmonės, kad galėtų realizuoti savo svajones. Vilnius yra atviras, novatoriškas, švarus ir žalias. Tai ir yra tai, apie ką sapnavo Gediminas.
Kodėl norite būti Vilniaus mere?
Kad galėčiau įgyvendinti žaliąsias, darnaus vystymosi idėjas Vilniuje.
Miestą dusina automobilių kamščiai, ir tai reikia spręsti. Miestą kankina šiukšlių sąvartynai, bet tam žalieji turi patikrintų sprendimų. Miesto veidą bjauroja nerenovuoti daugiabučiai, bet juos renovavus ne tik sumažėtų miesto CO2 emisijos, bet ir gyventojų sąskaitos už šildymą.
Mieste galėtų būti daugiau žaliųjų ir kultūrinės saviraiškos viešųjų erdvių, darželiuose ir mokyklose vaikai turėtų valgyti sveiką maistą.
Į miesto gyventojų nuomonę turėtų būti atsižvelgiama be jokių išsisukinėjimų – jei dauguma gyventojų nenori ant Žaliojo tilto matyti sovietinių skulptūrų, jos turėtų būti pakeičiamos kitomis.
Pirmas darbas Vilniui, kurį atliksite tapusi mere?
Siekčiau politinius oponentus paversti kūrybiniais partneriais, kad visi kartu dirbtume vardan Vilniaus, o ne švaistytume energiją beprasmėms tarpusavio kovoms, kurios dominuoja Lietuvos politikoje. Dabar politikoje kaip niekad reikia kūrybingumo, deja vyraujantis formatas jį žlugdo. „Kalbančių galvų“ monologai, žodžių karas viešojoje erdvėje, rankų laužymas, užnugaryje veikiant neskaidrioms lobistinėms jėgoms – tokioje erdvėje žmogiškam kūrybingumui atsiskleisti sunku. Tam reikia sukurti kitokią erdvę ir tai būtų mano pirmas darbas.