„Valstiečių” ministro K. Mažeikos noras įtikti siaurai interesų grupei, panašu, stipresnis nei pareiga atstovauti gamtosaugos interesus ir gerbti visuomenės bei Seimo valią. Tebegaliojant karantinui ir draudimui rinktis į masinius protestus, ministras netikėtai priėmė įsakymą leisti medžioklėje naudoti lankus, tuo įteisindamas nehumanišką ir pavojingą miško gyvūnų žudymą.
Šiandien vis garsiau kvestionuojama medžioklės būtinybė. Vieni ją laiko verslu, kiti pramoga, treti – būdu apsirūpinti maistu. Tačiau net ir nesileidžiant į ginčą, kas tai – žvėrių populiacijos reguliavimui būtina tradicija ar XXI amžiuje nebepateisinamas žmogaus nusikaltimas prieš gyvūnus, skirtingus požiūrius turinčios visuomenės grupės yra sutarusios dėl tam tikrų šios ūkio šakos taisyklių. Būtent jas vienašališkai savo įsakymu pakeitė „valstietis” aplinkos ministras Kęstutis Mažeika. Gegužės 8 d., penktadienį, jis pasirašė Medžioklės taisyklių pakeitimus, pagal kuriuos nuo 2022 metų Lietuvos miškuose bus leidžiama medžioklė su lankais bei išplėstos prožektorių naudojimo galimybės.
Archajiškas medžioklės įrankis
Gyvūnų gerovei neabejingą visuomenės dalį ypač papiktino vėl grąžinta medžioklinė lankininkystė, arba archajiškas medžioklės būdas, kai laukiniai gyvūnai ar paukščiai yra tikslingai sekami, tykojami ir šaudomi strėlėmis iš 25-30 metrų atstumo. Nors nuo pirmykščių laikų šie medžioklės ginklai ištobulinti, taisyklingai jais naudotis geba tik labai patyrę profesionalūs medžiotojai. Dažniausiai šių įrankių naudojimas virsta į (1) itin nehumanišką medžioklės išraišką. Kadangi šaunant iš lanko tiksliai nusitaikyti – sudėtinga, labai dažnai medžiojamą gyvūną strėlė ne iškart nužudo, o sužeidžia, taigi jis yra priverstas patirti ilgesnes kančias. JAV Gyvūnų teisių koalicijos skelbiamoje medžioklės su lankais tyrimų ataskaitoje skelbiama, kad vienam lanku legaliai sumedžiotam elniui, tenka dar mažiausiai vienas sužeistas ir vėliau nuo to kančiose mirštantis gyvūnas. Kitaip tariant, taiklus yra vidutiniškai tik kas antras šūvis (palyginimui, medžiojant šautuvais, sužeidžiama tik 14 proc. medžiojamų gyvūnų). Antra, (2) medžioklė lankais didina brakonieriavimo galimybes: kadangi šis įrankis nesukelia triukšmo, tokią medžioklę sunkiau pastebėti ir susekti.
Medžiotojo ministro manipuliacijos schema
Medžioklė su lankais Lietuvoje buvo įteisinta 1992 metais. 2004-aisias – uždrausta. Po keturiolikos metų, 2018-aisiais, kai Seimo Aplinkos komiteto pirmininku tapo valstietis K. Mažeika, Seime pateiktas Medžioklės įstatymo pataisų projektas, kuriuo ketinta tokią medžioklę įteisinti vėl. Laimei, tokiai užmačiai kelią užkirto pats Seimas, kai aplinkosaugos organizacijos pateikė tam prieštaraujančią ir 60 tūkstančių gyvūnų gerovei neabejingų žmonių pasirašytą peticiją.
Visgi, panašu, kad savo ketinimo K. Mažeika neužmiršo ir rado būdą jį pasiekti, apeinant visuomenės bei Seimo valią. Nors, 2018 metais, Seimas nepriėmė Medžioklės įstatymo pataisų, leidžiančių naudoti medžioklinius lankus ir prožektorius, tvarka, kad medžioklės būdus ir įrankius nustato žemesnio lygio teisės aktas – aplinkos ministro tvirtinamos Medžioklės taisyklės – liko galioti. Taigi šia situacija ministras ir pasinaudojo.
Skandalingiausia tai, kad šis sprendimas nebuvo derintas su visuomene. Viešai prieinamame įsakymo projekte eilutės apie lankus nebuvo. Ji atsirado tik jau priimtoje ir pasirašytoje dokumento versijoje. Tai padaryta karantino metu, kai draudžiami masiniai susibūrimai, taigi ir protesto akcijos. Kas paneigs, kad būtent šis metas nepasirinktas tyčia, siekiant išvengti visuomenės pasipriešinimo? Dar daugiau – ar teisėtas toks ministro sprendimas? Ar su visuomene nederintos nuostatos įtraukimas į teisės aktą nėra laikytinas dokumentų klastojimu?
Pseudo žalios ambicijos
Medžioklė lankais – brangus užsiėmimas (vidutinis medžioklei skirtas lanko komplektas gali kainuoti apie 600 Eur, vieno šūvio kaina (vertinant vien strėlės antgalio kainą) – 10-20 Eur). Dar 2018 metais gindamas tokio medžioklės būdo idėją K. Mažeika sakė, kad jis gali padėti pritraukti į valstybinius medžioklės plotus pasiturinčius medžiotojus ir taip papildyti šalies biudžetą. Ar ne makabriškai skamba toks ekonominio argumento iškėlimas virš gamtosaugos ir gyvūnų gerovės interesų? Ypač iš neva „žaliojo” lūpų? Dabar priimto įsakymo aiškinamajame rašte teigiama, kad „projektas parengtas išnagrinėjus asociacijų, vienijančių medžiotojų būrelius ir klubus, pateiktus pasiūlymus”. Ar tai ne sufleruoja, kad ministras galimai tokiu sprendimu duoda duoklę konkretiems, tokia medžiokle išgalėsiantiems užsiimti savo kolegoms medžiotojams? Ar tikimasi, kad tie kolegos atsidėkos rinkimų kampanijos metu skirdami dosnią auką, ar tai tiesiog „profesinis solidarumas”?
Kita vertus, ši pseudo žalių valstiečių Vyriausybė jau ne vienu sprendimu įrodė, kad gamtos gerovė nėra jų prioritetas. Valstybinių miškų kirtimo normos didinimas, klausimo dėl nereguliuojamo cheminių trąšų naudojimo ignoravimas, Klimato kaitos programos lėšų nurėžimas vardan populizmu kvepiančių iniciatyvų. Tad galbūt šis įsakymas tėra dar vienas šaltakraujiškas mėginimas išnaudoti laiką esant valdžioje savo interesams tenkinti? Žodis „žalieji” tebuvo gudri rinkimų technologija manipuliuoti ekologijos vertybes išpažįstančiais rinkėjais. Pikta, kad nuo to turi kentėti ir gamta, ir žmonės.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja.
