40 vs. 101 – toks moterų ir vyrų santykis Seime. 4 vs. 11 – toks moterų ir vyrų santykis Vyriausybėje. 6 vs. 54 – toks lyčių santykis merų pareigybėse. 2 vs. 9 – toks į Europos Parlamentą Lietuvoje išrinktų moterų ir vyrų santykis. Tai ne šiaip skaičiai. Tai indikatoriai, rodantys kaip neproporcingai yra atstovaujama daugiau nei pusei šalies gyventojų.
Minint Tarptautinę moterų solidarumo dieną girdime daug sveikinimų moterimis – padėkų ir už grožį, ir už gyvybės suteikimą, ir už šeimos židinio puoselėjimą. Bet labiau už komplimentus ar gėles moterims reikia jų žmogaus teisių įgyvendinimo. Pagarbos ir orumo. Deja, šiandien moterys vis dar nėra užtikrintos lygybe, o mūsų teises vis dar nulemia patriarchaliniai stereotipai.
Natūrali pažanga lygybės srityje – nonsensas
Kai paskyrus naująjį Teisingumo ministrą R. Mockų paaiškėjo, jog praeityje, dar eidamas dirbdamas policijoje, buvo įsivėlęs į istoriją, kurios centre – privatus striptizo šokėjos pasirodymas viršininko gimtadienio vakarėlyje, tiek Vyriausybės vadovas, tiek ministrą deleguojančios partijos atstovai nesuprato, kas čia negerai.
R. Žemaitaitis šypsodamasis komentavo, kad dar iki paskyrimo žinojo apie šį įvykį ir patarė nesijaudinti dėl to, kas vyko prieš dvidešimt metų: „Svarbiausia – normalus, moterys patinka.“ S. Skvernelis tik ragino paaiškinti, ar tai buvo prostitutė, ar šokėja. A. Širinskienė apgailestavo ir siūlė atsiprašyti tik dėl „jaunystės klaidos“: „Jeigu ten buvo viskas ne taip gražu, tai reikėtų atsiprašyti. Čia yra tiesiausiais ir aiškiausias kelias norint uždaryti senas istorijas, kurios kartais per durną galvą jaunystėje nutinka“. Pats Mockus ciniškai ir įžūliai prašė atleisti, nes jis tik žmogus „gimęs su nuodėmėmis“.
Jokių komentarų, kad ministrą delegavusi „Nemuno aušra”, koalicijos partneriai ar komentuojantis politikas nepalaiko moterų sudaiktinimo negirdėjome. Jokių pastabų apie tai, kad policijos pareigūnams galioja pareiga ginti ir saugoti žmonių orumą ir kad koks skirtumas – penkių ar penkiolikos metų senumo poelgis – nebuvo. Jokių ženklų, kad žodžius lydi supratimas apie kūno objektyvizavimo ir pornifikacijos pasekmes.
Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip politikoje ir visuomenėje moterų teisės yra ignoruojamos aukščiausiu lygiu.
„Tradicinės vertybės” – patriarchalinis naratyvas, kuris ignoruoja realias problemas
Kai Seimo narys konservatorius V. Rakutis pernai televizijos laidoje kritikavo jaunas moteris, esą šios „išsidirbinėja“, nenorėdamos turėti vaikų, jis tai pat pamiršo, kad moterų teisės į sprendimus dėl jų kūno ir gyvenimo priklauso tik joms pačioms.
„Gimdyti reikia, gana čia išsidirbinėti. Trisdešimtmetės panos vaikšto: „aš nenoriu vaikų“. Va čia yra nelaimė, čia didžiausia problema, kad negimsta vaikai Lietuvoje“ – kalbėjo jis.
Kaip galime tikėtis pokyčių, jei net politikai nesuvokia, kad jų kalbos apie „gimdymo pareigą“ tik dar labiau įtvirtina patriarchalinį požiūrį į moteris?
Naratyvas, kuris reikalauja, kad moteris tik gimdytų ir taptų šeimos šaltiniu, yra ne tik pasenęs, bet ir pavojingas. Tai patogus būdas nusukti dėmesį nuo tikrųjų problemų – ekonominės nelygybės, smurto ir seksualinės prievartos.
Mūsų šalyje vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis už tą patį darbą siekia 13 procentų. Skaičiuojama, kad be intervencijų šis atotrūkis sumažės tik per 100 metų.
43 proc. lietuvių moterų, vyresnių nei 65 metų, gyvena ant arba žemiau skurdo rizikos ribos.
Vien pernai Lietuvoje smurto artimoje aplinkoje metu buvo nužudyta 14 moterų. Tuo tarpu Eurostat apklausa rodo, kad vos 55 % lietuvių mano, jog smurtas šeimoje yra visiškai nepriimtinas (ES vidurkis siekia 92 %), o 29 % įsitikinimu, kad moterys dažnai išgalvoja ar perdeda pareiškimus apie smurtą ir seksualinę prievartą (ES vidurkis 17 %).
Visa ši statistika fakto, jog Lietuvoje vis dar nėra patvirtinta Stambulo konvencija, šviesoje atrodo dar labiau vimdančiai.
Mums sakoma, kad viskas, ko reikia jau perkelta į teisės aktus.
Tačiau realybėje institucijos nesugeba apsaugoti moterų ir užtikrinti jų teisių.
Ne toks drastiškas, bet simptomiškas pavyzdys. Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žaidėjas, kurios pasidalijo anonimiškai apie priekabiavimą iš savo trenerio – nepageidaujamus prisilietimus, replikas apie išvaizdą, stebeilijimąsi persirengimo kambariuose. Etikos komisija, sudaryta iš keturių vyrų ir vienos moters, pripažino, kad neaptiko priekabiavimo požymių. Tokie atvejai tik parodo, kokia patologiška socialinė tvarka įsišankinjusi.
Lygybė būtina kompleksinei pažangai
Moterų teisės vis dar nėra savaime suprantamos.
Kovo 8-osios proga išplatintas Seimo narių socialdemokračių pranešimas, kuriame guodžiamasi, kiek daug iššūkių politikoje norinčioms dalyvauti moterims ir keliamas palinkėjimas „Svarbiausia – drąsiai svajoti, tikėti savimi, turėti patikimą komandą ir nepasiduoti“. Fantasmagoriška…
Kas iš tiesų yra svarbiausia, tai sukurti sąlygas, kad moterys galėtų gyventi lygiavertėje visuomenėje. Moteris turi teisę pasirinkti, kaip gyventi, nebūti verčiama pasirinkti tarp karjeros, šeimos ir asmeninio gyvenimo. Tik tada, kai bus užtikrinta lygybė, moterys galės svajoti ir tikėti savimi be baimės būti slegiamoms dėl savo pasirinkimų.
Visos kalbos apie „natūralią” pažangą moterų teisių srityje yra niekinės. Ji nebus veiksminga siekiant moterų ir vyrų lygybės, nes nepakeis giliai įsišaknijusių socialinių ir kultūrinių normų, kurios ir toliau palaiko nelygius galios santykius.
Kada suprasime, kad tai kompleksiška, visai visuomenei grėsmę kelianti problema?
Man, kaip žaliųjų atstovei, tas ypač iliustratyvu žvelgiant per klimato krizės prizmę. Moterys vidutiniškai labiau kenčia nuo klimato kaitos pasekmių, tačiau paprastai prisideda mažiau prie ją sukeliančių emisijų, nes moterų perkamoji galia yra mažesnė.
Jei mes norime kurti tvarią ir teisingą ateitį, turime stiprinti moterų balsą politikoje, kad visuomenės prioritetai būtų ne greitas pelnas, o ilgalaikė socialinė ir aplinkos gerovė.
Valstybė turi užtikrinti, kad moterys turėtų visas galimybes dalyvauti politikoje, spręsti dėl savo kūno, būti apsaugotos nuo smurto ir diskriminacijos. Tai nėra radikalūs reikalavimai – tai būtinybė, jei norime kurti lygiavertę visuomenę.
Ateitis yra feministinė, ir mes turime pasirūpinti, kad ji šiandiena taptų greičiau.
Ieva Budraitė yra viešosios politikos analitikė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
