Naujieji metai žymi naują pradžią. Duodame pažadus sau keisti įpročius: daugiau sportuoti, skaityti, imtis įgyvendinti senas svajones. Aplinkai neabejingų žmonių pasižadėjimai susiję su klimato krizės aliarmu: mažiau ar jokios mėsos, daugiau kelionių viešuoju transportu ir pėsčiomis, jokio perteklinio plastiko ir t.t. O kokias Naujųjų metų rezoliucijas turėtų duoti mums visiems žaidimo taisykles nustatantys politikai?
Klimato krizė vis intensyvėja. Ir jei šiuo metu Lietuvoje pokyčius jaučiame ne taip ryškiai, situacija jau netrukus keisis iš esmės. Auganti vidutinė pasaulinė temperatūra skatina orų ekstremumus: staigias ir stiprias liūtis, potvynius, šalčio ir karščio bangas, sausras, gaisrus ir kt. Šie savo ruožtu mums kelia egzistencinius iššūkius: kaip apsaugoti ir pritaikyti pastatus, kelius, gamybos ir tiekimo grandines ar kitą infrastruktūrą, kaip apsaugoti gamtinės aplinkos įvairovę? Nepasiruošimas ar uždelstas prisitaikymas prie šių iššūkių – kainuoja. Vertinant globaliu mastu, vien pernai orų ekstremumai sukelė 150 mlrd. eurų siekiančius nuostolius, 30,7 mln. žmonių privertė palikti savo namus ir ieškoti naujų kitose valstybėse ar žemynuose, tūkstančių gyvybes apskritai nusinešė.
Šiemet Lietuvoje stebėjome kaip sunkiai tvarkomės su pandemijos, nereguliarios migracijos, vertybinių karų krizėmis. Ar taip pat nekoordinuotai spręsime ir nenumaldomai artėjančias – klimato pabėgėlių, o gal net gėlo vandens, neužimtos teritorijos ar kitų išteklių dalybos problemas? Kelių metų perspektyvoje vis intensyviau patirsime, kiek kainuoja atidėliojami ar vengiami priimti sprendimai mažinant taršą.
Būtent todėl norėtųsi visam tam užbėgti už akių ir palinkėti už sisteminius pokyčius atsakingiems sprendimų priėmėjams šalia asmeninių naujametinių rezoliucijų į sąrašą įtraukti bent vieną iš žemiau išvardintų pasižadėjimų.
Rezoliucija nr. 1: premijuoti švaresnes transporto priemones A.K.A palaikyti automobilių taršos apmokestinimą
Kasmet Lietuvoje 2,8 tūkst. priešlaikinių mirčių sukelia oro tarša. Viena esminių jos priežasčių – senas ir taršus mūsų automobilių parkas, kurio išmetamomis dujomis esame priversti kvėpuoti.
69,2 proc. autoparko sudaro dyzelinu varomi automobiliai. Jų tarša kietosiomis dalelėmis net 10 kartų lenkia benzininius! Maža to, tokiu transportu keliaujame neproporcingai dažnai: Eurostat duomenimis, daugiau nei pusę – 56,1 proc. – kelionių miestuose vykdome lengvuoju automobiliu (viešuoju transportu – tik 12,3 proc.), vertinant visas keliones, įskaitant užmiestyje – 91 proc. ir tuo absoliučiai pirmaujame ES.
Savaime pokyčiai neįvyks. Ar bent jau ne taip greitai, kaip reikėtų atsižvelgiant į objektyvią realybę. Pokyčius reikia skatinti. Net jei tai trumpuoju laikotarpiu ir atrodytų skausminga.
Viena iš būtiniausių priemonių tam – socialiai teisingas mokestis už naudojamų transporto priemonių taršą. Tokius mokesčius taiko 21 iš 27 ES šalių-narių. Lietuvoje iki šiol matėme tik butaforines versijas.
Teršėjas moka principo realizavimas kuria paskatą rinktis aplinkai draugiškesnę alternatyvą – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Todėl itin svarbu sutelkti politinę valią ir neleisti žlugti visoje Europoje pripažįstamai taršos apmokestinimo iniciatyvai, galinčiai padėti nutraukti pražūtingą mūsų priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Rezoliucija nr. 2: prisidėti siekiant tvaraus susitarimo dėl miškų ateities
Miškus įprasta vadinti didžiausiu Lietuvos turtu, tačiau ne visada pakankamai aprėpiame šio žodžio reikšmę. Miškai – tai ne tik atsinaujinantys medienos ištekliai. Tai natūralus planetos įrankis kovoje su klimato kaita (kadangi absorbuoja ir kaupia anglį). Miškas taip pat yra bioįvairovės (žvėrių, vabzdžių, grybų ir kitos gyvybės, be kurios neišliktų ir žmogus) namai. Be to jis ir emocinį bei psichologinį pasitenkinimą kiekvienam mūsų teikiantis prieglobstis.
Šalies miškingumas kasmet po truputį auga. Deja, tik apie 13-kos proc. savo miškų netraktuojame kaip ūkinės paskirties. Tik dešimtadalį skiriame ekosistemų apsaugai. Dar daugiau: 75 proc. miškų kertame plynai – labiausiai bioįvairovei kenkiančiu ir ekosistemas ardančiu būdu.
Labai svarbu, kad požiūris į miškus ir jų naudojimą taptų labiau subalansuotu. Būtent todėl šiais metais Aplinkos ministerija inicijavo istorinį įvykį – prie vieno stalo susodino visas miškų ateitimi susirūpinusias interesų grupes: gamtininkus, miškininkus, mokslininkus, biomasės energetikos vystytojus, medienos pramonės atstovus ir kt. Susodino tam, kad būtų pasiektas ilgalaikis, ambicingas ir tvirtas Nacionalinis susitarimas dėl miškų.
Deja, susitarimo procesas nuolat stringa. Ekologines ir socialines naudas pabrėžiančios grupės jaučiasi menkinamos ir užgožiamos tų, kurie akcentuoja ekonomines miško naudas. Galios santykiai negali nulemti susitarimo baigties. Kitaip jis nebus pilnavertis ir tvarus. Būtent todėl politikams itin svarbu skirti daug daugiau dėmesio šiam procesui ir užtikrinti, kad mūsų visų turto ateitis nebūtų matoma vien per medienos kūbus bei už jų kyšančius eurus.
Rezoliucija nr. 3: nepa(r)siduoti taršaus žemės ūkio lobistams
42 proc. Lietuvos paviršinių vandens telkinių – upių, upelių, ežerų – yra blogos ekologinės būklės, kadangi yra užteršti nitratais, azotu ir kitomis cheminėmis medžiagomis. Apie 96 proc. Baltijos jūros paveikta gyvybę vandenyje žalojančios eutrofikacijos (maistinių medžiagų pertekliaus paskatinto intensyvaus dumblių žydėjimo). Mūsų dirvožemis degraduoja ir praranda derlingumą (augalams reikalingas minimalus humuso kiekis dirvožemyje turėtų siekti bent 2 proc., o didelėje dalyje Lietuvos dirvožemių humuso likę tik 1,5 proc.) Pievos verčiamos dirbama žeme, taip kenkiant ne tik bioįvairovei, bet ir mažinant natūralų planetos pajėgumą sugerti šiltnamio efektą sukeliančias dujas.
Visa tai susiję su pernelyg intensyviai vystoma žemės ūkio veikla. Metų metus užmerkiame akis į tai kiek ir kokių trąšų ūkiuose sunaudojama, kiek pesticidų (taikiai vadinamų augalų apsaugos produktais) purškiama. Skirstydami paramą nepakankamai atsižvelgiame, ką mainais aplinkai ūkis įsipareigoja padaryti. Netgi subsidijuojame žymėtą dyzeliną.
Kai tik imamasi šiuos klausimus kelti, Lietuvos laukus nusėja kryžiai, į gatves išrieda traktoriai, grasinama iš posto išversti ministrus ar ištraukiama istorinė žemės ūkio sakralumo korta. Bet ar išties sąžininga įsiklausyti tik į vieną interesų grupę? Ar toliaregiška neieškoti mums visiems kainuojančių pasekmių priežasties?
Būtent todėl svarbu politikų susitelkimas, kompleksinio paveikslo matymas ir nepa(r)sidavimas vienai interesų grupei.
Rezoliucija nr. 4: mažiau pūsti žaliosios miglos
Paklausos ir pasiūlos dėsnis natūralus ne tik ekonomikos, bet ir politikos rinkoje. Klimato krizei aštrėjant, auga ir rinkėjų susirūpinimas ekologija bei su ja susiję lūkesčiai politikams. Todėl daugelis jų jaučia pagundą pozicionuoti save žaliojoje pusėje. Ir tame nėra nieko blogo. Žinoma tol, kol pažadus lydi darbai.
Nepagrįsti teiginiai, neištesėti pažadai, smulkmenų reklamavimas ignoruojant dideles sistemines problemas ar bet kokia kita manipuliacija žinutėmis apie tvarumą yra ir bus pripažįstama kaip apgaulinga žaliosios miglos pūtimo (angl. greenwashing) strategija. O tolerancija jai kasmet mąžta.
Pažadėti Vilniuje pasodinti tūkstančius medžių, krūmų ar vijoklių, bet tuo pačiu vengti prisiimti atsakomybę už pražudytas Lukiškių aikštės liepas ar šimtus nekilnojamo turto vystytojams paaukotų medžių, nėra žalia. Žadėti paramą automobilių taršos mokesčiui ir pabrukti uodegą iš keršto dėl nepriimto Partnerystės įstatymo, baimės prarasti reitingus, ar tiesiog pasikeitusio vėjo taip pat nėra žalia. Didinti baudas už sąvartynus miškuose – žalia, bet absoliučiai nieko nedaryti, kad stambiagabaričių atliekų aikštelės būtų prieinamesnės – ne. Pavadinime derinti valstiečių ir žaliųjų vardus, bet tuo pačiu didinti miškų kirtimo normas, skatinti medžioklę lankais ir naktiniais taikikliais – nėra žalia. Savo partijos komandoje turėti Aplinkos ministrą, bet nesusiprasti, kad partijos renginių erdves puošti balionais neadekvatu – irgi nėra žalia.
Vietoje žaliosios miglos verčiau daryti tai, ką išties reikia. Atpažinti tikruosius teršėjus (ne vartotojas, o gamintojas atsako už tai, kokios sudėties produktą paleidžia į rinką), sudaryti sąlygas veikti aplinkai draugišku būdu, garantuoti klimato teisingumą.
Nusivylimas žaliai spalvinamomis idėjomis nepadės niekam. Tik menkins bendrą pasitikėjimą taip reikiamu perėjimu į aplinkai draugiškesnį augimą. Todėl apibendrinant, Naujaisiais metais kviečiu kolegas politikus pasižadėti sau tai pripažinti ir išdrįsti prisiimti atsakomybę už toleriagiškus sprendimus.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
