Metų pabaiga dažnai verčia apsimesti, kad viską galima sudėti į grafikus, rekordų lenteles ar reitingų sąrašus. Tačiau aplinkosaugoje svarbiau ne vien tai, kas įvyko, o ką tai apie mus pasako – apie politinę valią, prioritetus ir tai, ar visuomenės interesas vis dar turi svorio prieš trumpalaikį patogumą.
2025-ieji šiuo požiūriu nebuvo „dar vieni metai“. Klimato ir aplinkos politika vis dažniau iškilo ten, kur anksčiau ją stumdėme į paraštes – ekonomikos sprendimuose, pramonės lobizme, teismuose, visuomenės sveikatos statistikoje.
Todėl šią apžvalgą siūlau kaip dešimt svarbiausių tendencijų pasaulyje ir penkis signalus Lietuvoje. Susirikiavus jas, aiškiau matosi ne tik tai, kas buvo, bet ir į ką 2026-aisiais teks žiūrėti be iliuzijų.
PASAULIS: 10 svarbiausių 2025 m. aplinkosaugos ir klimato tendencijų
- Europos žaliasis kursas formaliai liko, bet pradėjo keistis jo „svoris“
Visus metus Europoje tvyrojo keistas dvilypumas: politiniai lyderiai kartojo, kad Žaliasis kursas yra neliečiamas, tačiau praktiniai sprendimai siuntė kitokią žinutę.
Tai ryškiai atsispindėjo dar vasarį Europos Komisijos pristatytame „Omnibus“ pakete, pateiktame kaip administracinės naštos mažinimas ir konkurencingumo stiprinimas.
Problema ne tame, kad taisyklės peržiūrimos. Problema ta, kas tapo taikiniu. Būtent įmonių tvarumo atskaitomybė ir deramas patikrinimas tiekimo grandinėse buvo instrumentai, kurie vertė žalią transformaciją išeiti iš savanoriškų pažadų zonos. Jų silpninimas reiškia silpnesnį struktūrinį spaudimą keistis.
Tai pavojingas signalas, nes klimato skeptikai jį iškart paverčia politiniu argumentu: „matot, net Europa traukiasi“.
- Kova su „greenwashing“ atidėta – ir tai kainuos pasitikėjimą
Metų viduryje praktiškai sustabdytas ES Žaliųjų teiginių direktyvos procesas gali atrodyti techninis, bet jis smogia į pačią transformacijos logiką. Direktyva turėjo aiškiai apibrėžti, kas laikoma pagrįstu „žaliu“ teiginiu, ir užkirsti kelią žaliajam smegenų plovimui.
Kai taisyklių nėra, žaidimas tampa nesąžiningas: vartotojai praranda orientyrus, o įmonės, realiai investuojančios į pokyčius, atsiduria blogesnėje padėtyje nei tos, kurios investuoja į įvaizdį. Ilgainiui tai ardo pasitikėjimą pačia žaliąja transformacija.
- Pasaulinė plastiko sutartis žlugo – naftininkai vėl laimėjo
JT derybos dėl Global Plastic Treaty buvo vienas procesų, iš kurių tikėtasi sisteminio proveržio. Tačiau metų viduryje tapo akivaizdu, kad susitarimas žlunga: naftą ir dujas valdančių interesų grupės sėkmingai nukreipė diskusiją nuo plastiko gamybos mažinimo prie patogesnio pasakojimo apie „atsakingesnį“ atliekų tvarkymą.
Ir tai esminė klaida. Plastiko problema nėra atliekų problema – tai gamybos problema. Kol gamyba auga, perdirbimas niekada nepasivys srauto, o plastikas lieka viena greičiausiai augančių taršos ir su klimatu susijusių problemų.
- Vandenynų apsauga tapo reta gera žinia
Šiame fone Global Ocean Treaty ratifikavimo pažanga tapo viena šviesesnių metų linijų. Pirmą kartą tarptautiniai vandenys pradėti traktuoti ne kaip „niekieno erdvė“, o kaip bendras turtas, kuriam reikia taisyklių ir apsaugos.
Tai svarbu ir klimatui: vandenynas sugeria didelę dalį perteklinės šilumos ir CO₂, tačiau ši sistema silpnėja dėl taršos ir intensyvios tralinės žvejybos, kuri ardo dugno ekosistemas ir išjudina anglies sankaupas.
Sutartis atveria kelią saugomoms zonoms, o mokslas rodo, kad tokiose zonose ekosistemos gali atsikurti stebėtinai greitai. Tai primena: kai politinė valia atsiranda, gamta dar turi galimybę mums padėti.
- Liepos karščio bangų pražūtys Europoje
Liepą Europa patyrė karščio bangą, trukusią apie dešimt dienų ir, remiantis viešais sveikatos vertinimais, lėmusią maždaug tris kartus didesnį priešlaikinių mirčių skaičių nei įprastai. Karščio bangos jau nebėra netikėtumas, bet pasekmių mastas vis tiek šokiruoja – ypač regione su stipriomis sveikatos sistemomis.
Tai aiškiai parodė, kad prisitaikymas prie klimato kaitos atsilieka: miestai, socialinės apsaugos sistemos ir sveikatos paslaugos vis dar nėra pritaikytos ekstremumams, kurių tik daugės.
- Paryžiaus susitarimo dešimtmetis tapo jubiliejumi be šventės
Rudenį minint Paryžiaus susitarimo 10-metį tapo aišku, kad šventinių nuotaikų nebus – ir ne tik todėl, kad iš jo (vėl) pasitraukė JAV. Tapo akivaizdu, kaip toli realybė nutolo nuo 2015 m. vilčių. Naujausi IPCC vertinimai rodo, kad laikinas 1,5 °C ribos viršijimas artimiausiais metais tampa labai tikėtinas.
Ši riba nėra simbolinė. Ji žymi tašką, už kurio klimato poveikis žmonių sveikatai, maisto sistemoms ir ekosistemoms ima augti šuoliais. Todėl jubiliejus virto atsakomybės momentu.
- Europa pradėjo minkštinti apsisprendimą, kaip keliausime po 2035-ųjų
Metų pabaigoje pasirodęs Europos Komisijos siūlymas sušvelninti nuo 2035 m. planuotą naujų benzininių ir dyzelinių automobilių prekybos draudimą tapo skaudžiu simboliniu momentu. 2023 m. sprendimas dėl nulinės taršos buvo aiškus signalas rinkai: vidaus degimo variklių era Europoje baigiasi.
Dabar vietoje 100 proc. nulinės taršos siūlomas 90 proc. sumažinimas, o likusi dalis – „kompensuojama“. Argumentai suprantami: pramonė spaudžiama konkurencijos, perėjimas prie elektromobilių netolygus.
Tačiau klimato politikoje tokie kompromisai niekada nebūna neutralūs: jie kuria neapibrėžtumą ir lėtina investicijas. Klausimas paprastas – ar Europa padeda pramonei persitvarkyti, ar ją apgaulingai ramina leisdama dar šiek tiek pasilikti sename kelyje?
- „Drill, baby, drill“: sisteminis JAV atsitraukimas nuo klimato lyderystės
Dar prieš prasidedant metų pradžioje startavusiai Donaldo Trumpo kadencijai buvo aišku, kad klimato politika taps vienu pirmųjų taikinių. Visgi sprendimų greitis ir mastas nustebino: per trumpą laiką pradėtas aplinkosaugos valdymo ardymas – mažintos EPA galios, apkarpytas biudžetas, stabdomas naujų reguliavimų rengimas ir peržiūrimos oro, vandens bei klimato apsaugos taisyklės.
Lygiagrečiai spartinami leidimai naftos ir dujų gavybai, atveriamos naujos teritorijos gręžiniams, o iškastinis kuras pristatomas kaip ekonominio saugumo garantas. Mažiau matomas, bet kritiškai svarbus aspektas – klimato mokslo silpninimas: ribojami agentūrų tyrimų prioritetai, mažinamas finansavimas vertinimams ir prognozėms. Kai valstybė mažina savo gebėjimą matyti rizikas, krizių kaina vėliau tik auga.
Svarbu ir tai, kad JAV nėra monolitas: dalis valstijų tęsia griežtesnius standartus ir ginčija federalinius sprendimus. Vis dėlto tarptautiniu mastu JAV posūkis silpnina daugiašalius susitarimus ir suteikia kitoms šalims politinį pasiteisinimą mažinti ambicijas. Šiame fone dar aiškiau matosi ir Europos dvejonės.
- Atsinaujinanti energetika galutinai įrodė, kad problema nebėra technologinė
Visus metus saulės ir vėjo energetika išliko sparčiausiai augantys energijos šaltiniai, o kai kuriais laikotarpiais pagamino daugiau elektros nei anglis. Technologinis lūžis įvyko. Didžiausios kliūtys šiandien slypi leidimų išdavime, tinklų nepritaikyme ir politinėje inercijoje. Klausimas nebėra „ar įmanoma“, o „ar politinės sistemos spėja“.
- Dirbtinis intelektas tapo nauju klimato politikos išbandymu
2025 m. dirbtinis intelektas iš nišinės technologijos virto infrastruktūra, kuri kelia labai konkretų energijos poreikio šuolį. Duomenų centrai reikalauja vis daugiau elektros ir aušinimo, o taisyklės nespėja paskui technologijas: AI plėtra daugelyje šalių dar nėra sistemiškai įtraukta nei į energetikos planavimą, nei į klimato tikslus.
Tai nėra argumentas stabdyti technologijas. Tai kvietimas jas valdyti: kur statomi duomenų centrai, iš ko jie maitinami ir ar atsinaujinančios energijos proveržis netaps „sugertas“ naujų poreikių be aiškaus klimato naudingumo.
LIETUVA: 5 signalai, kuriuos paliko 2025-ieji
- Atliekų gaisrai parodė, kad prevencija atsilieka nuo rizikų
2025 m. Lietuvoje fiksuoti mažiausiai šeši didesni gaisrai atliekų tvarkymo objektuose. Viešojoje erdvėje minimos baterijos ir elektronika, tačiau iki šiol nėra aiškaus, viešai pagrįsto atsakymo, kas konkrečiai lėmė incidentus. Gaisrus reikia matyti kaip sistemos indikatorių: srautai sudėtingėja, prevencija ir kontrolė atsilieka, o krizinis valdymas vis dar stringa. Kol nėra skaidrios analizės, rizika kartotis išlieka.
- Gyvūnai mieste – aiškus signalas apie planavimo klaidas
Briedžio ir meškų pasirodymai miestuose tapo sensacija, bet ne politika. Šie atvejai turėjo tapti proga rimtai kalbėti apie buveinių fragmentaciją, migracijos koridorius ir infrastruktūros projektų poveikį. To beveik neįvyko. Teritorijų planavimas ir biologinės įvairovės apsauga Lietuvoje vis dar gyvena atskiruose stalčiuose, nors problemos gimsta jų sankirtoje.
- Žalioji Europos sostinė atskleidė atotrūkį tarp kalbų ir sprendimų
Vilniaus žaliosios sostinės metai buvo gera platforma kalbėti apie tvarumą, tačiau kartu išryškino, kaip sunku ambiciją nuosekliai perkelti į kasdienę politiką. Viešojo transporto kainų didinimas kontrastavo su tvaraus judumo tikslais, kai kurie sprendimai liko labiau simboliniai, o žiemą kilęs pasipiktinimas dėl druskos parodė, kad net smulkūs „ūkiniai“ pasirinkimai turi ekologines pasekmes. Statusas suteikia dėmesį, bet dėmesys nėra pokytis be nuoseklumo.
- Oro tarša tapo teisminiu klausimu – ir tai rimtas įspėjimas
Metų pabaigoje Lietuva sulaukė aiškaus signalo iš Europos Komisijos: byla dėl Nacionalinių išmetamųjų teršalų kiekių mažinimo direktyvos neįgyvendinimo keliauja į ES Teisingumo Teismą. Tai reiškia, kad problemos nebegalima maskuoti kaip techninio neatitikimo. NOₓ ir NMVOC mažinimas tiesiogiai susijęs su oro kokybe ir sveikata, o mūsų politikos fragmentacija (transportas, energetika, žemės ūkis, miestų planavimas) lemia atsilikimą nuo įsipareigojimų.
- Miškų politika grįžo į mūšio režimą
Antroje metų pusėje miškų tema grįžo su politiniu svoriu, kai paaiškėjo Miškų įstatymo pakeitimų kryptis. Įstatymo keitimas būtinas, jei norime atsitraukti nuo logikos, kur miškas pirmiausia matomas kaip medienos šaltinis. Tačiau dabartinis projektas rodo atsitraukimą nuo ambicijų: mažinami tikslai dėl ne ūkinio prioriteto miškų, o aiškus planas mažinti plynų kirtimų dominavimą lieka miglotas. Tai reiškia, kad 2026-aisiais miškų klausimas vargu ar taps ramesnis – greičiau priešingai.
Pagrindinis klausimas 2026-iesiems
2025-ieji parodė, kad gyvename dviejuose tempuose. Viename – mokslas ir realybė: rekordai tampa norma, lūžio taškai nebėra teorija, o perspėjimai apie 1,5 °C ribą skamba kaip kalendoriaus priminimas. Kitame – politika, kuri vis dar mėgsta „lankstumą“, atidėjimus ir taisyklių minkštinimą vadinti pragmatizmu.
Tačiau klimato krizė nepripažįsta mūsų žodyno. Jai nesvarbu, ar sprendimą pavadinsime „supaprastinimu“, „kompensacija“ ar „pereinamuoju laikotarpiu“ – svarbu tik tai, ar emisijos mažėja, ar gamtos sistemos atkuriamos, ar žmonės apsaugomi nuo rizikų. Todėl 2026-iesiems siūlau paprastą testą: ar sprendimai realiai mažina žalą ir didina atsparumą, ar tik perkelia problemą į kitą politinį ciklą? Ilgai galima derėtis su pramone, su biurokratija, su kadencijomis – bet su fizika nesiderama. Gamta tiesiog skaičiuoja.
Ieva Budraitė yra aplinkosaugos advokatorė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
