Praėjusią savaitę Seimui svarstant LRT įstatymo pataisas tapo akivaizdu, kad politiniam elitui svarbiausias orientyras nebėra tai, kas naudinga valstybei ilguoju laikotarpiu. Vietoje dialogo su visuomene ir ekspertine bendruomene buvo pasirinktas konfrontacijos kelias. Vietoje klausimo „kas bus geriausia Lietuvai po penkerių ar dešimties metų“ – klausimas „kaip greičiau ir efektyviau laimėti politinį mūšį šiandien“.
Tai nėra vienos pataisos ar vieno balsavimo problema. Tai – mąstymo būdas, kai politika suvokiama kaip varžybos, o ne kaip atsakomybė. Kai svarbiau įrodyti savo pranašumą, nei ieškoti sprendimų, kurie stiprintų valstybės institucijas ir visuomenės pasitikėjimą jomis.
Kaip jaunam žmogui, svarstančiam, kur kurti savo ateitį, man buvo ne tik liūdna, bet ir gėda stebėti, kaip LRT įstatymo pataisos buvo pristatinėjamos visuomenei: argumentų fragmentiškumą, ironiją vietoje diskusijos, o kartais – net atvirą panieką kritiškiems klausimams. Stebina, kad politinis elitas taip menkai įvertina, kaip tokia komunikacija atsiliepia valstybės įvaizdžiui ir jaunų žmonių pasitikėjimui Lietuva kaip brandžia demokratija.
Brangiai kainuojanti rizika
Jauni žmonės renkasi kur kurti savo gyvenimą ne tik pagal atlyginimus, bet ir pagal vertybinę aplinką – ar jose gerbiama kritika, ar saugoma laisvė, ar valstybė žiūri į ateitį rimtai. Iš dalies panašiai elgiasi ir tarptautiniai investuotojai, rinkdamiesi, kur nukreipti savo lėšas, o kartu ir kurti vertę tiek sau, tiek valstybei, į kurią investuoja.
Jie sprendimus priima ne vien pagal mokesčių tarifus ar darbo jėgos kainą. Vis daugiau lemia institucinė kokybė: teisės viršenybė, žiniasklaidos laisvė, politinis stabilumas ir valdžios gebėjimas girdėti kritiką. Pasaulio banko „Worldwide Governance Indicators“ ir EBPO analizės nuosekliai rodo: šalys, kuriose silpninamos nepriklausomos institucijos, ilgainiui praranda konkurencinį pranašumą.
Investuotojai, žinoma, nestebi kiekvieno Seimo posėdžio. Tačiau jie labai jautriai reaguoja į signalus. Kai valdžia viešai konfliktuoja su visuomenės dalimi ar nepriklausomomis institucijomis, tai tampa rizikos indikatoriumi. Europos centrinio banko duomenys rodo, kad politinio neapibrėžtumo laikotarpiais šalių skolinimosi kaštai gali išaugti 1–2 procentiniais punktais. EY „Europe Attractiveness Survey“ atskleidžia, jog trečdalis investuotojų politinį nestabilumą laiko viena pagrindinių priežasčių atidėti ar perkelti investicijas.
Tai nėra teorinės grėsmės. Jau dabar Lietuvos banko fiksuojama, kad 2025 m. tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sumažėjo apie 30 proc., lyginant su 2024 m. Tokiu metu bet koks papildomas signalas apie politinę trintį ar institucijų silpninimą tampa ypač pavojingas.
Slovakijos ir Vengrijos pamokos, kurių negalime ignoruoti
Pagal Pasaulinį inovacijų indeksą Lietuva šiemet užima 33 vietą iš 139 valstybių. Tai – geras rezultatas, tačiau jis nėra savaime garantuotas. Slovakijos ir Vengrijos patirtys rodo, kaip greitai tokios pozicijos gali būti prarastos.
Nei Slovakija, nei Vengrija neatsidūrė spaudos laisvės problemose per vieną dieną. Procesas prasidėjo nuo retorikos: kalbų apie „perteklinę kritiką“, „procedūrinius patobulinimus“, „reformų būtinybę“. Vėliau sekė politinis spaudimas žiniasklaidai ir nepriklausomoms institucijoms.
Rezultatai akivaizdūs. „Reporteriai be sienų“ spaudos laisvės indekse Vengrija šiandien yra 68 vietoje, Slovakija – 38-oje, ir pastaraisiais metais taip pat fiksuoja smukimą. Kartu mažėjo ir investuotojų pasitikėjimas: Vengrijoje aukštos pridėtinės vertės investicijos stagnuoja, o Slovakija vis dažniau minima kaip pavyzdys, kaip politinė poliarizacija silpnina inovacijų ekosistemą.
Tai nėra atsitiktinumai. Empirinė seka labai aiški: politinė konfrontacija → institucijų silpninimas → pasitikėjimo praradimas → kapitalo brangimas → ekonominis atsilikimas. Nei Slovakija, nei Vengrija netapo silpnesnėmis dėl talentų stokos. Jos tapo mažiau patrauklios, nes valdžia pasirinko konfliktą vietoje pasitikėjimo.
Šalin rankas nuo žiniasklaidos laisvės
Vieši pareiškimai, kad valdžia turi „laimėti prieš opoziciją“, o ne siekti sutarimo, rodo pavojingą kryptį. Demokratijoje valdžios tikslas nėra nugalėti – jos tikslas yra atstovauti. Praėjusią savaitę matėme priešingą vaizdą: protestai ignoruojami, kritika marginalizuojama, o visuomenės susirūpinimas pateikiamas kaip emocinis triukšmas.
Daugiau nei 10 tūkstančių žmonių, susirinkusių ginti viešojo transliuotojo nepriklausomumo, nėra triukšmas. Tai – aiškus signalas, kad dalis visuomenės jaučiasi neišgirsta. Atsakas į tokį signalą turėtų būti dialogas, o ne procedūrinis užsispyrimas.
Diskusijos Seime, nuslydusios į ironiją ir politinį šou, tapo simboliu to, kas nutinka, kai strategija pakeičiama teatru. Tai nėra skonio klausimas. Tai – kaina, kurią moka valstybė.
2025 m. Lietuva spaudos laisvės indekse nukrito iš 13 į 14 vietą. Iš pirmo žvilgsnio tai nedidelis pokytis, tačiau tokie indeksai veikia kaip ankstyvojo perspėjimo sistemos. Lietuva negali sau leisti kartoti Slovakijos ar Vengrijos kelio ne todėl, kad esame geresni, o todėl, kad esame mažesni. Mums klaidos kainuoja brangiau.
Mano kartai politika nėra vien televizinis šou ar trumpalaikė pergalė Seimo salėje. Tai sprendimai, kurie nulems, ar Lietuva po dešimties metų bus laisva, patikima ir patraukli gyventi. Žalioji politika moko paprasto principo: jei šiandien griauni pasitikėjimą, rytoj nebeturėsi iš ko statyti. Todėl laimi ne tie, kurie garsiausiai kalba, o tie, kurie geba klausytis, saugoti institucijas ir mąstyti ilgiau nei vieną kadenciją. Būtent to tikiuosi iš politinio elito. Todėl, nebijau prisijungti prie tariančių – šalin rankas nuo žiniasklaidos laisvės.
Erikas Marcinkevičius yra inovacijų ir technologijų vadybos studijų magistras, dirbantis inovacijų ir verslo plėtros srityje, Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos narys
