„Drakono dantys“, tvoros ar vielos pasienyje – daugelis Lietuvos politikų, panašu, mėgsta prie jų darytis asmenukes, nes jos tarsi leidžia suvaidinti didžiausius valstybės gynėjus. Facebook nuotrauka įspūdinga, bet realiai šios „dekoracijos” veikia viešiesiems ryšiams, o ne priešui atgrasyti. Tokias pasienio priemones priešas gali apeiti, išsprogdinti ar tiesiog pervažiuoti, o žiūrint į Rusijos taktiką Ukrainoje infiltruojant mažas grupes, smogiant dronais ir raketomis, akivaizdu, kad jų gynybinė vertė artima nuliui.
Ukrainos karas rodo: pagrindinis kontramobilumo barjeras yra ne betonas, o gamta. Upės, ežerai, pelkės – tai, kas iš tiesų stabdo kariuomenes, o ne politikų pozuotės prie gelžbetonio kubų. Apie tai Lietuvoje kalbama mažai, ką nors galima rasti tik keliose pavienėse, beletristinėse Aplinkos ministerijos žinutėse spaudai. Todėl šiame straipsnyje kviečiu į šį klausimą pažvelgti iš arčiau.
Pirmiausia – šiek tiek konteksto. Lietuvos biudžetas 2026 metams (kartu su 2026–2028 m. perspektyva) turi būti patvirtintas artimiausiomis savaitėmis. Projekte numatyta gynybos išlaidas pakelti iki 5,38 proc. nuo BVP – tai 4,9 mlrd. eurų, didžiausia suma Lietuvos istorijoje. Grubiai tariant, ji dalijama į tris gabalus: karių išlaikymą, ginkluotės įsigijimus ir gynybos infrastruktūrą. Pastarojoje, žinoma, atsiranda vietos ir tiems pasienio „drakono dantims“ bei asmenukėms tinkamoms dekoracijoms, taip mėgstamoms dalies mūsų politikų.
Prarasti pinigai
Esminė problema ne tame, kad betoniniai blokai ar geležiniai ežiai prastai veikia. Problema – nėra plačių diskusijų, jokio rimtesnio bandymo pasitelkti efektyvesnes gamtines priemones, pavyzdžiui, pelkes.
Pagalvokite: jei mes rimtai norime apsisaugoti ir tikrai investuojame į betoną bei plieną pasienyje, o ne tik barstome dekoratyviai prieš praėjimo punktus, teks importuoti tūkstančius tonų geležies, importuoti ir sudeginti milijonus kubinių metrų dujų, išvežioti viską sunkvežimiais – kas labai patinka Rusijai, nes ji iš iškastinių resursų pardavimo gyvena.
Tuo pačiu sukursime milijonus tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Ir jeigu Rusija vienoje vietoje peržengtų liniją, visa ši milžiniška investicija beveik praranda prasmę. O vėliau, jei saugumo situacija pasikeistų, teks vėl išleisti krūvas pinigų, kad pašalintume visus blokus ir vielas – juk jie kenkia gyvūnams, trukdo žmonėms ir tiesiog gadina gamtą.
Gamtinės gynybos priemonės
O dabar pagalvokime: ką, jei apsigintume pelkėmis, kaip senovės lietuviai? Mūsų gamtoje jos natūraliai egzistavo, kol daugiausiai per sovietmetį nenudrenavome laukų ir nepavertėme upelių į melioracijos griovius, kad įvykdytume kolūkio penkmečio planą. Daugelyje vietų reljefas ir hidrografinė sistema tinka pelkėms. Beje, jų efektyvumas dar šiemet buvo visam pasauliui liūdnai parodytas, kuomet Lietuvoje nuskendo keturi JAV kariai su savo technika.
Investicijos į pelkes pasienio zonose nereikalautų importuoti Rusijos parduodamų resursų. Pakaktų panaudoti teritorijas, kur reljefas tinkamas, atkurti natūraliai ten buvusias pelkes, tiesiog panaikinant melioracijos sistemas ir sukuriant patvankas natūraliai tam tinkamose reljefo vietose.
Kaštai – minimalūs: nieko importuoti ar deginti nereikia, nereikia ir remti Rusijos perkant jų iškastinius išteklius. Svarbiausia, tokia priemonė atneša ilgalaikę naudą: atsikuria bioįvairovė (paukščiai, žuvys ir kt.), pagerinama oro ir vandens kokybė, nes pelkės išvalo vandenis ir sustabdo dirvožemio eroziją, o dar sugeria dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tai reiškia mažesnes išlaidas klimato tikslų pasiekimui, o geresniu atveju – gal net uždirbti parduodant kreditus.
Taigi, pelkės pigios, veikia efektyviai ir ilgainiui valstybei atsiperka. Kas čia galėtų nepatikti? Gal tik tai, kad įspūdingų asmenukių prie jų nesusikursi.
ES fondai
Dar vienas svarbus argumentas – Europos Sąjunga skiria nemažai pinigų aplinkos apsaugai ir bioįvairovės išsaugojimui. Tai žaliojo kurso ir žaliųjų investicijų lėšos, skirstomos per RRF (angl. Recovery and Resilience Facility), Kaimo paramos programą bei įvairias aplinkosaugos programas: LIFE programa, Klimato adaptacijos ir tvarios infrastruktūros fondas, Interreg programa, Natura 2000 fondo finansavimo priemonės ir panašiai.
Jos nesunkiai galėtų būti nukreiptos į pelkių atkūrimą pasienyje. Tačiau Lietuvoje beveik nekalbama apie tai, kokios naudos žaliasis kursas galėtų suteikti šalies saugumui. Ir panašu, kad šiuo metu mūsų politikus labiau gąsdina ne Rusija, o tai, kaip kuo greičiau išleisti rekordinius pinigus gynybai. Todėl tokie sprendimai, kuriuos galima įgyvendinti beveik už dyką, lieka sunkiai pastebimi.
Na, nebent ūkininkų protestuose, kuriuose buvo vis mėginta „nudusinti“ ir atleisti iš aplinkosaugos sektoriaus atėjusį žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką – už tai, kad 16 mln. eurų RRF lėšų skyrė pelkių atkūrimui, o ne tiesiogiai įkišo į ūkininkų kišenes per išmokas ir kompensacijas. Tai buvo vienas dažniausiai girdėtų argumentų protestuose. Ir, suprantama, jų visai nesujaudino tokie menki argumentai, kad pagal ES direktyvas valstybės narės privalo iki 2030 m. atkurti bent 30 % nusausintų durpynų, kurie dabar ariami ir naudojami žemės ūkiui, o iki 2050 m. – 50 %. Be to, nusausintų durpynų atkūrimas yra vienas ekonomiškiausių būdų mažinti emisijas žemės ūkio sektoriuje.
Kitų šalių pavyzdžiai
Jeigu perskaitę galvojate, kad čia kokios nesąmonės ar aplinkosaugininko utopijos, kurios niekada nebūtų svarstomos rimtai gynybai besirengiančiose šalyse, pagalvokite dar kartą. Stipriausios gynybos atžvilgiu mūsų regiono šalys – Suomija ir Lenkija – ne tik svarsto tokias priemones, bet ir planuoja į jas investuoti.
Pavyzdžiui, suomių gynybos ir aplinkos ministerijos sukūrė darbo grupes, kad išsiaiškintų tinkamas vietas, ir rudenį pradėjo planavimus dėl durpynų atkūrimo pilotinių projektų įgyvendinimo. Lenkijoje gynybos ministerija siekia atkurti šlapynes prie rytinės sienos, kaip vieną iš „Rytų skydo“ sudedamųjų dalių, vyksta derybos tarp mokslininkų bei gynybos ir aplinkos ministerijų.
O kas vyksta pas mus? Buvo viena Aplinkos ministerijos kanclerio Povilo Poderskio žinutė, kad „kitais metais pelkių atkūrimo projektams ketinama skirti apie 10 milijonų eurų, o vietos derinamos su Krašto apsaugos ministerija“. Tai tos pačios seniai numatytos RRF lėšos pelkių atkūrimui, dėl kurių Kęstutis Navickas buvo išspirtas. Bet daug daugiau girdime ne apie pelkių panaudojimo potencialą, o tik apie premjerės ar buvusios krašto gynybos ministrės rankinukus ir ginčus dėl gynybos procentų…
Juk realybėje joks procentas, įrašytas kažkur „Excel“ lentelėje, mūsų neapgins. O pelkės pasienyje tikrai gali pagelbėti tai padaryti. Tik jos nesulaukia nei žiniasklaidos dėmesio, nei L. Kaščiūno ar I. Ruginienės asmenukių.
Pabaigai
Gamtinės priemonės pasienyje – tai ne tik „žalia idėja“, bet tikras gynybos įrankis: jos nekelia emisijų, nesunaikina gamtos, o net ją praturtina ir ilgainiui atsiperka valstybei. Lietuva turi galimybę pasinaudoti ES lėšomis atkurti pelkes, pagerinti bioįvairovę ir vandens kokybę, sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas – ir tuo pačiu sustiprinti tai, kas išties svarbu šalies gynybai, o ne viešiesiems ryšiams.
Tik klausimas – ar Vyriausybė sugebės pažvelgti toliau už asmenukių ir Excelio lenteles? Kol jie svarsto „drakono dantis“ ir dekoratyvines tvoras, gamta laukia – pasiruošusi tapti tikru gynybos šaltiniu.
Geriausia gynyba – ne betonas, ne plienas. Geriausia gynyba – gamta. Lietuva turi galimybę ją panaudoti. Galbūt jau laikas pradėti atvirai kalbėti apie gamtinę gynybą pasienyje – kol dar galime ją įgyvendinti, o ne gailėtis prarastos galimybės. Kiekviena pelkė gali būti ne tik kraštovaizdžio grožis, bet ir gyvybę gelbstinti gynybos linija.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
