Smėlio laikrodis prieš mūsų akis. Kad ir kaip stengtumėmės tai neigti, giliai viduje žinome: kai paskutinė smiltis nukris, prasidės išbandymai, kuriems pasiruošti laiko daugiau nebus. Kol Ukraina lieja kraują kovoje su Rusija, mes jo dar turime. Tačiau JAV, paveikta slaptų Putino ir Trumpo koketavimų, tampa sunkiai atpažįstama: tai jungia, tai išjungia paramą – ginklus, žvalgybos duomenis, – ir tuo pačiu akivaizdžiai spaudžia agresijos auką kapituliacijai. Karas gali sustoti – bet pagal agresoriaus sąlygas. O kas tada? Pusantro milijono orkų, varomų negailestingos karo mašinos, jau bus laisvi smogti ten, kur Europa mažiausiai laukia. Ar mes tikrai ruošiamės tam, kas artėja?
Kariniai pajėgumai, remiantis vieša informacija, stiprinami – daugiau technikos, intensyvesni mokymai. Bet ar mes tikrai išnaudojame laiką, kurį mums dovanoja Ukraina? Ypač kai kalbame apie politinius sprendimus. Jų svarba kritinė – jei delsime, krizės akivaizdoje laiko gali tiesiog nebelikti. O nuo to, ką darysime dabar, priklausys kaip būsime pasiruošę tam, kas laukia.
Kokia situacija šiandien?
Pirmas politinis žingsnis, kurio visuomenė nusipelno, – atvirai pateikti tikrąją padėtį, o ji, deja, itin niūri. Mūsų saugumo sistema remiasi NATO 5-uoju straipsniu, kurio pagrindinis ramstis – JAV karinė galia. Tačiau kasdien girdime D. Trumpo, jo viceprezidento JD Vance’o ir turtingiausio pasaulio žmogaus E. Musko, faktiškai nupirkusio prezidento įtaką, pareiškimus. Jų viešas ir neviešas šnabždėjimasis su Putinu, rusų propagandos atkartojimas pažodžiui aiškiai signalizuoja: kliautis realiais NATO veiksmais būtų naivu ir net pavojinga. Matome, kas vyksta su Ukraina – labai tikėtina, kad JAV vetuotų 5-ojo straipsnio aktyvavimą (tam reikalingas visų valstybių pritarimas), o NATO kaip organizacija liktų paralyžiuota.
Tai reiškia, kad atskiros šalys ar regioninės koalicijos gal ir suteiktų kokią pagalbą (kol nėra aiškesnių susitarimų), bet kol Europa neturi savo saugumo organizacijos, nepriklausomos nuo JAV, mūsų likimas – ant plono siūlo. Bet kada saugumo sistema gali būti išjungta – užteks vien Trumpo užgaidos ar jo noro įtikti Putinui. Taip nutiko kovo mėnesio pradžioje, kai ukrainiečių HIMARS sistemos buvo tiesiogiai išjungtos tik todėl, kad V. Zelenskis, užuot lankstęsis Trumpui, tiesiog pasakė elementarią, ukrainiečių daugkart išgyventą, tiesą, kad Putinas nesilaiko susitarimų.
Apskritai, Trumpo sugrįžimas į valdžią – tarsi visų Putino šlapių sapnų išsipildymas. Kremliuje šampano turbūt seniai nebeliko, nes kiekviena diena atneša vis naujų dovanų iš JAV, kurios Putinui turėtų priminti nesibaigiančias Kalėdas. Trumpo elgesys su V. Zelenskiu, Ukrainos reketavimas dėl kompensavimo už pagalbą, ekonominiai karai prieš artimiausius sąjungininkus, grasinimai aneksijomis, absurdiškos rusiškos propagandos skleidimas – ir tai tik maža dalis. Svarbiausia, kad mes nebegalime net naiviai tikėtis, jog Rusijai užpuolus JAV liks neutrali. Turime ruoštis, kad JAV ir Rusija gali tapti sąjungininkėmis. Kad ir kaip tai skambėtų, tai tokia mūsų realybė, ir būtent į šį – blogiausią – scenarijų turime orientuotis priimdami politinius sprendimus dėl šalies saugumo užtikrinimo.
Ko mums reikia iš savo politikų?
Ši situacija reikalauja skubių ir esminių sprendimų, kurie stiprintų mūsų gebėjimą apsiginti. Ginkluotė, įtvirtinimai, dronų gamyba ir kitos priemonės, kurias praėjusią savaitę pasiūlė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), yra svarbios, tačiau ne mažiau reikšmingi klausimai, kurie nesusiję su ginklais.
Pirmiausia, krizės akivaizdoje mums reikia lyderių, o ne šiaip politikų. Kuo jie skiriasi? Politikai žaidžia pozicijos ir opozicijos žaidimus, kasdien tikrina savo populiarumo reitingus, mezga intrigas ir bėga – kartais tik retoriškai, o kartais ir tiesiogiai – nuo rimtų problemų bei atsakomybės. Tuo tarpu tikri valstybės lyderiai veda mus ten, kur privalome nueiti, nekreipdami dėmesio į antraštes ar savo reitingus.
Mūsų politikų „lyderystė”
Akivaizdu, kad kol kas lyderių tarp pareigas einančių politikų nematyti. Mūsų premjeras G. Paluckas geriausiu atveju galėtų pretenduoti į geriausio stručio imitatoriaus titulą – kritinė valstybės saugumo padėtis, regis, sprendžiama kišant galvą į smėlį.
Nors 2025 m. sausio 17 d. Valstybės gynybos taryba priėmė reikiamą sprendimą 2026–2030 m. laikotarpiu gynybai skirti 5–6 procentus BVP, jokios realios pažangos nematyti. Vietoj to, premjero pagrindinė veikla šiuo lemiamu metu – kartoti, kokia tvirta jo koalicija. Tuo tarpu jo koalicijos partnerio R. Žemaitaičio kasdienės nesąmonės, dezinformacijos skleidimas ir akivaizdi antivalstybinė veikla – pavyzdžiui, kelionė pas E. Muską – jau žengia į Baudžiamojo kodekso 118 straipsnio ribas („Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką“), už ką turėtų būti skirtas laisvės atėmimas nuo dvejų iki septynerių metų. Tuo pat metu šio politiko vadovaujamos „Nemuno aušros“ partijos balsavimas prieš tolesnį sankcijų Rusijai pratęsimą kelia rimtų abejonių, ar šie politikai iš tiesų rūpinasi šalies nacionaliniu saugumu ir krašto gynyba.
Koalicijos ir mokesčių pakeitimai turi būti priimti nedelsiant. Papildomi pinigai gynybai stiprinti reikalingi čia ir dabar. Praeitos kadencijos Seime per visus ketverius metus buvo nagrinėta ir parengta mokesčių reforma, išanalizuoti įvairūs variantai, galintys padidinti pajamas ir sutvarkyti „gyvulių ūkį”. Tada pritrūko balsų – liberalai, opozicija ir visokios asociacijos kišo pagalius į ratus. Tačiau Paluckas, užuot veikęs dabar, ruošia naują planą ir žada, kad mokestiniai pokyčiai atsiras (o gal ir ne) tik 2026 m. biudžeto projekte, pateikiamame iki 2025 m. spalio 15 d. Patvirtinimas numatomas gruodį, o įsigaliojimas – geriausių atveju tik po pusmečio, nes Teisėkūros pagrindų įstatymas reikalauja, kad nauji mokesčių įstatymai ar jų pakeitimai būtų priimti ir paskelbti likus bent šešiems mėnesiams iki įsigaliojimo. Tai reiškia, kad realūs pokyčiai ir pinigai anksčiausia būtų tik po metų ir trijų mėnesių. Ar tikrai galime sau leisti tokią prabangą?
Institucijų veikla
Dar didesnė prabanga yra politikų stumdymasis dėl Regionų ministerijos ministro kėdės. Apskritai, tokios ministerijos steigimas ar net laikas skirtas diskusijoms apie tai šiandienos situacijoje atrodo absurdiškai. Panašiai kaip 200 mln. Nacionaliniam stadionui, neturint nors ir nenacionalinių, bet taip reikalingų slėptuvių.
Jeigu mums ir reikia, tai ministerijos ar institucijos, kuri leistų perjungti visus gynybos ar strateginius projektus į žymiai didesnę pavarą. Taip, viešųjų pirkimų taisyklės, konkursai, apskundimų terminai, teismai ir panašūs dalykai yra reikalingi, bet krizės akivaizdoje negalime gaišti nė minutės dėl smulkmenų dokumentuose – kabliukų ar taškiukų.
Puikus pavyzdys – strateginis projektas „Rail Baltica“ geležinkelio linija. Pripažintas prioritetiniu dar 2007 m., jis turėjo būti baigtas prieš daugiau nei dešimtmetį, tačiau iki šiol įstrigęs popierizmo pelkėje: vis brangsta, vis neaišku, kada – ir ar išvis – bus užbaigtas. Tai mūsų strateginis logistikos projektas, kuris leistų sąjungininkų pajėgoms, ypač su sunkiaja ginkluote, greitai pasiekti Lietuvą.
Kita problema yra sunkiai pastebima iš gatvės, tačiau dirbant institucijose ji tampa akivaizdi – visiškai nekvalifikuoti politinio pasitikėjimo tarnautojai, paskirti pagal partinį „gėrybių dalybų“ principą. Visuomenėje dažnai diskutuojama apie ministrų asmenybes ir patirtį, tačiau realybėje ministras priima svarbiausius sprendimus ir atstovauja institucijai, o daugelį kasdienių procesų ir problemų sprendimų koordinuoja bei įgyvendina viceministrai, ministrų patarėjai, viceministrų padėjėjai, ministerijų kancleriai ir jų patarėjai bei kiti politinio pasitikėjimo specialistai.
Viešojoje erdvėje nemažai kritikos sulaukė „profesionalų Vyriausybė“, su kuria R. Karbauskio „valstiečiai” laimėjo 2016 m. rinkimus. Todėl nuo 2020 m. sugrįžta prie „gerosios praktikos“, kai į politinio pasitikėjimo postus laimėjusios partijos sukišą visą savo sąrašo dalį (kartu su partijų rėmėjais ir draugais), kuri nepateko į Seimą. Dėl to net paskyrus puikų ministrą, jo politinio pasitikėjimo sukištukų komanda dažnai neturi reikiamų kompetencijų ir motyvacijos spręsti realias problemas. Tai yra viena iš svarbiausių priežasčių kodėl daugelis dalykų taip stringa ir nekompetetingai valdoma.
Užsienio politika
Viduje susitvarkyti būtina, tačiau ne mažiau gyvybiška kuo greičiau sukurti naują Europos saugumo sistemą, kurios dalimi taptų Lietuva. Tai galėtų būti Europos NATO atitikmuo ar bendra Europos kariuomenė, bet esmė – JAV turi likti už jos ribų ir Ukraina jos viduje (nes tik ji vienintelė turi didelę kare užgrūdintą kariuomenę Europoje), o joks vienas narys negalėtų vetuoti sprendimų ar sabotuoti atsako Rusijos agresijos atveju – nei karinio, nei kitokio. Branduolinis skėtis taip pat privalo būti europietiškas. Todėl itin keista girdėti G. Palucko skeptiškas replikas, kai Prancūzijos prezidentas pasiūlė pasidalinti branduoline apsauga. Lenkijos ir Vokietijos lyderiai šią iniciatyvą įvertino kaip itin reikšmingą, o mes ką – tikimės cepelinais Rusiją atgrasyti? Jei JAV pasitrauks iš NATO ar tiesiog nevykdys įsipareigojimų (kas faktiškai jau vyksta), akivaizdu, kad neturime jokio atgrasymo.
Kitas įšaldytas klausimas – Kinija. Taip, Kinija padeda Rusijai išgyventi ekonomiškai, taip, ji yra autokratiška valstybė, kurioje pažeidžiamos žmogaus teisės. Tačiau tai – antra pagal BVP galingiausia šalis pasaulyje, o realiai – pirma, nes dolerio perkamoji galia Kinijoje lenkia JAV: už tą patį dolerį ten nuperki daugiau prekių ir paslaugų. Vertinant ekonomiką pagal perkamąją galią, 2025 m. Kinijos BVP prognozuojamas sieks apie 40 trilijonų JAV dolerių, kai JAV – apie 30.
Be to, Kinija nesivaiko nei svetimų teritorijų aneksijų (taip Taivanas, bet jis oficialiai nepriklausomybės neskelbė, o dauguma pasaulio valstybių ir Jungtinės Tautos laiko jį Kinijos dalimi), nei ekonominių karų, nei tarptautinių institucijų ar bendradarbiavimo griovimo. Kitaip sakant, ji nedaro to, kuo dabar užsiima Trumpo administracija JAV – negriauna to, kas mums gyvybiškai svarbu. JAV sugriovus savo sąjungas, Kinija taps – jei dar netapo – galingiausia pasaulio valstybe. O mes? Nuo 2021 m., kai Vilniuje steigėme Taivano atstovybę, su Kinija praktiškai neturime diplomatinių santykių. Europoje esame tokie vieninteliai.
Akivaizdu, kad naujoje realybėje Europos suartėjimas su Kinija neišvengiamas – tik ši galybė gali tapti rimta atsvara JAV. Mums lieka pasirinkimas tarp dviejų: vertybių ar išlikimo. Kadangi atsakymas akivaizdus, gal metas atkurti diplomatinius santykius ir ieškoti bendradarbiavimo galimybių. Rusija ekonomiškai tapo Kinijos vasalu, todėl kyla svarbus klausimas: ar kokie nors Kinijos interesai galėtų padėti mums apsisaugoti nuo Rusijos agresijos? Galbūt tai skamba naiviai, tačiau Kinija suinteresuota tiek tarptautiniu bendradarbiavimu, tiek Europos stabilumu, nes Europa yra vienas svarbiausių jos prekybos partnerių – 21,3 % viso Europos importo sudaro prekės iš Kinijos.
Pabaigai
Tai – tik keli aspektai, kuriuos pavyko aptarti šiame straipsnyje. Daugybė svarbių klausimų liko nepaliesti: kaip užkardyti dezinformacijos ir melagienų skleidimą, būtinybė skubiai stiprinti kariuomenę, jos rezervą ir civilių karinius mokymus, ką daro Lenkija, kaip būtų galima greičiau perimti ir įsisavinti Ukrainos karo patirtį, karines technologijas ir taktiką.
Vis dėlto esminis dalykas, kurį noriu priminti, – tas smėlio laikrodis, kuris nestovi vietoje. Galime dabar ignoruoti šias problemas, bet spręsti jas kritinėje situacijoje bus daug sunkiau, nes ji atneš dar didesnę bėdų laviną. Mūsų pasiruošimas šiandien lems, kaip mums seksis, kai tas momentas ateis. Taip, niekas nežino, kas laukia ateityje, bet praeitis mums jau parodė pavyzdžius. Istorijos pamokose girdėtas Suomijos atvejis man įstrigo iki šiol.
Šiandien iš veiksmų sunku įžvelgti, kad mūsų politikai rimtai vertintų visiškai pasikeitusią saugumo situaciją ir ruoštųsi dienai X. Galbūt kažkas daroma ne vien kalbomis, galbūt nenorima gąsdinti visuomenės, galbūt saugoma ekonomika – galbūt… Tačiau pažvelgus į Lenkiją, kuri jau mobilizuoja visuomenę ir jau šiemet skiria apie 5% BVP gynybai, kontrastas akivaizdus. Juolab kad mes, o ne Lenkija, esame sunkesnėje saugumo situacijoje. Tai ko mes laukiame?
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
