Autoriai: Vilma Gaubytė, Gintaras Saldžiūnas
Nepaisant visų pastarojo meto politinių bei ekonominių įvykių Lietuvoje ir pasaulyje, mūsų informacinėje erdvėje energetinio saugumo ir šalies energetinės nepriklausomybės tematika išlieka viena aktualiausių ir labiausiai diskutuojamų temų. Nemažai šurmulio atnešė nuvilnijusi referendumo dėl naujos Visagino AE statybos/ne statybos banga su aiškiai visuomenės išreikšta nuomone – NE naujai atominei elektrinei. Vis dėlto, atrodo, jog naujajam Seimui referendumo rezultatai ir žmonių nuomonė – ne prioritetas. Taigi, planų ir projektų daug, neatsakytų klausimų – dar daugiau. Energetikos tema rengiami įvairūs forumai bei konferencijos, o juose aptariamos tiek iškastinio kuro, įskaitant atominę energetiką, tiek atsinaujinančios energijos alternatyvos bei perspektyvos Lietuvoje.
Tuo metu, kai atominė energetika ir jos vystymasis Lietuvoje sulaukia daug kritikos iš skirtingų sektorių specialistų, atrodo, jog į atsinaujinančių energetinių išteklių atstovus bei jų argumentus ilgą laiką tiesiog nebuvo žiūrima rimtai. Senosios energetinės krypties šalininkai ir ekspertai visą laiką tvirtino, kad bazinę šalies elektros energijos gamybos generaciją gali užtikrinti tik atominė elektrinė, o šilumai pagaminti galimai užtenka savų biokuro išteklių. Vis dėlto šioje biokuro plėtros šilumai gaminti srityje absoliučiai nieko nebuvo padaryta taip dar tvirčiau pririšant Lietuvą prie „Gazprom“ dujų adatos. Tokia buvo šalį valdžiusios konservatorių ir liberalų koalicijos šalies energetinė politika – priklausomybė nuo energetinių išteklių importo. „Žaliosios“ energetikos šalininkai gali pasiūlyti kitą, alternatyvų šalies energetikos vystymosi kelią, kuris Lietuvai yra žymiai patrauklesnis ekonomine, ekologine ir socialine prasme, o atlikti skaičiavimai rodo galimą ilgalaikį teigiamą poveikį šalies bei jos gyventojų turto augimui ir energetinio saugumo bei nepriklausomybės užtikrinimui.
Lietuvos Republikos Seimo narys ir Lietuvos Žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys kartu su Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija ir Žaliosios politikos institutu yra pristatęs naujos Lietuvos energetinės strategijos gaires, kur numatoma iki 2050 metų beveik visą šilumą ir elektros energiją Lietuvoje pasigaminti patiems. Tai būtų galima pasiekti naudojant tik vietinius atsinaujinančius energetikos išteklius tam pasitelkus ne tik ES paramą, bet ir mūsų šalies gyventojų šiuo metu bankuose laikomas lėšas, užtikrinant ne tik didesnę nei gaunamą iš bankų finansinę grąžą žmonėms, bet ir žymiai didesnę ekonominę ir socialinę naudą valstybei. Kartu su naujos energetinės strategijos įgyvendinimu pagaliau pradėjus kompleksinę daugiabučių renovavimo programą būtų ne tik sutaupyti dabar dujoms iš rytų kaimynų pirkti išleidžiami milijardai litų, sukurtos dešimtys tūkstančių naujų darbo vietų, bet ir užtikrinta reali šalies energetinė nepriklausomybė ir energetinis saugumas iš esmės decentralizuojant šalies energetinį ūkį ir galutinai elektros energijos perdavimo tinklais susijungus su Skandinavijos šalimis per Baltijos jūrą ir Vakarų Europos šalimis per Lenkiją.
Naujosios Lietuvos energetinės strategijos gairės taip pat numato, kad šalies bazinę elektros energijos gamybos generaciją pilnai gali užtikrinti mūsų turimi vietiniai biokuro ištekliai kartu panaudojant elektros energijos gamybai vėjo bei kitų atsinaujinančių energijos išteklių potencialą. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas ir Lietuvos Žaliųjų partijos vicepirmininkas Remigijus Lapinskas ne kartą ir labai plačiai yra pristatęs Lietuvoje turimus biomasės išteklius, bei jų subalansuotos plėtros potencialą. Biokuro išteklių Lietuvoje kasmet papildomai susidaro virš 2 mln tonų naftos ekvivalento (tne), neįvertinus turimos subalansuotos plėtros potencialo (neišnaudoti ir dirvonuojantys žemės plotai). Palyginus gamtinių dujų bei biokuro kainas ir jų kaitą Lietuvoje, galima drąsiai konstatuoti, kad šių energetinių išteklių kainų skirtumas yra labai ženklus ir gali skirtis daugiau kaip du kartus (žr. 1 pav.).
1 pav. Gamtinių dujų (su transportavimo ir galios mokesčiu) ir biokuro vidutinių kainų dinamika (LT/tne)
Šaltinis: Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija
Taigi šiuo metu milžiniškas biokuro potencialas, kuriuo būtų galima tenkinti ir gyventojų, ir įmonių poreikius yra neišnaudotas nei šilumos nei elektros energijos gamybai. Papildomai galima pažymėti, kad įvertinus turimus biokuro resursus tampa aišku, jog kaltinimai, kad biomasės naudojimas kurui gaminti niokoja Lietuvos miškus yra ne tik nepagrįsti, bet visiškai neteisingi. Dar daugiau – visai neseniai paskelbtame Jeilio bei Kolumbijos universitetų mokslininkų kasmet sudaromame Aplinkos gerovės indekse (Environmental Performance Index (EPI) Lietuvai už miškų išsaugojimą skirta pirmoji vieta pasaulyje. Lietuva yra mažiausiai intensyviai naudojanti savo miškus valstybė. Mūsų miškingumas šią dieną siekia ~34% šalies ploto. Kasmetinis miškų medienos tūrio prieaugis sudaro maždaug 16 mln. kietmetrių. Metinės kirtimų apimtys yra apie 6,5 mln. kietmetrių, dešimtmečio eigoje bus krypstama link 7 mln. – tai yra mažiau nei pusė metinio prieaugio miškuose.
Su turimais biomasės ištekliais (netgi neskaičiuojant dar nenaudojamų ir nevertinamų kitų AEI resursų, tokių kaip vėjas ir t.t.) esame pajėgūs pagaminti sau daugiau elektros energijos naujose šiluminės elektrinėse, nei būtų gaminama naujoje Visagino AE (žr. 2 pav.). Atlikti skaičiavimai rodo, jog vidutinė elektros gamybos kaina per šių biokogeneracinių jėgainių tarnavimo laiką dirbant kogeneraciniu režimu būtų 15,3 ct/kWh, o dirbant kogeneraciniu ir kondensaciniu režimu, nesant šilumos poreikio – 17,3 ct/kWh.
2 pav. Lietuvos šiluminės bei elektrinės elektros naudojant biokogeneracines jėgaines potencialas
Šaltinis: LEKA, Martynas Nagevičius
Pažvelgus į kitas Europos Sąjungos valstybes taip pat aiškiai matomos geitai augančios atsinaujinančios energetikos naudojimo apimtys. Pavyzdžiui, ES senbuvių Anglijos bei Danijos vyriausybės kardinaliai keičia strategijas bei investuoja milijardus dolerių šiluminių elektrinių keitimui į biokuro kogeneracines jėgaines, kuriose gaminama šiluma ir elektra kartu. (žr. 3 pav.) .
3 pav. Didžiausi ES senbuvių šilumos gamintojai keičia strategijas
Šaltiniai: Utility Exchange, Bloomberg Business Week ir Scientific American internetiniai portalai
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas ir Lietuvos Žaliųjų partijos energetikos komiteto pirmininkas Martynas Nagevičius be argumento apie atsinaujinančios energijos ekonominę naudą (žr. 4 pav.) pridūria ir kitą, „lietuviška“ skatinimo priemone įvardintą argumentą – neįvykdžius ES direktyvose įtvirtintų tikslų, Lietuvai grėstų ekonominės sankcijos iš Europos Sąjungos pusės. Pagal 2009/28/EB direktyvą Lietuvai nustatytas tikslas iki 2020m. yra ne mažiau kaip 23% energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių (toliau – AEI) dalis galutiniame suvartotos energijos balanse. M.Nagevičius pažymėjo, jog nors AEI dalis bendrame kuro balanse auga, remiantis dabartinėmis tendencijomis 2020 metais vietoje Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje numatytų 1.48 mln. tne bus suvartojama tik 1-1,15 mln. tne (apskaičiavimai pateikiami nevertinant “grietinėlės nugriebimo“ efekto (strategija, kai į rinką įvedama nauja prekė pradžioje jai taikant aukštesnę kainą – aut. past.). Norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, centralizuotos šilumos tinklų (CŠT) ir elektros sektoriuose iš AEI pagamintos energijos kiekis iki 2020m. turi padidėti nuo 0,266 iki 0,910 Mtne (t.y. 3,4 kartus!) – pasitelkus skaičiavimus tikslai nebeatrodo taip lengvai pasiekiami.
4 pav. Atsinaujinančios energijos nauda Lietuvos ekonomikai
Šaltinis: LAIEK prezidento Martyno Nagevičiaus prezentacija konferencijai „Energetikos rinka šiandien, jos perspektyvos Lietuvoje bei Baltijos šalyse“.
Panašų argumentą dar 2011 m. pateikė ir Lietuvos žaliųjų partijos Aplinkos komitetas – siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos 2011/75/ES direktyvos, kurioje nustatyti leistini oro teršalų išmetimo kiekiai, reikalavimus, naudojamo iškastinio kuro keitimas į biomasės kurą 2016m. įsigaliojus direktyvai leistų sutaupyti nuo ~630 iki 1080 mln. Lt. Taip pat toks pasirinkimo variantas garantuotų naujų darbo vietų sukūrimą, papildomas pajamas į šalies biudžetą, BVP didėjimą (0.05% nuo BVP, lyginant 2005 LR statistinius rodiklius) bei mažesnį anglies monoksido (CO) kiekį atmosferoje.
