Vadimas Vileita
Pasisakyti prieš atominę energetiką Lietuvoje galima. Tačiau tik prieš kaimynų – rusų ir baltarusių – elektrines. O štai prieš Lietuvos AE gali pasisakyti tik priešai. Toks šalies elitu save vadinančių žmonių mąstymas išryškėjo Vilniuje prieš keletą dienų vykus žaliųjų organizuotai konferencijai “Antiatominis pavasaris”.
„Konferencijai iš anksto užsisakėme Seimo salę. Tačiau Seimo vadovybei sužinojus, kad žalieji ketina viešai diskutuoti apie Visagino projektą, salė netikėtai pasidarė užimta. Anksčiau ne sykį Seime kritikuodavome Baltarusijos ir Rusijos planus statytis branduolines jėgaines Lietuvos pašonėje. Taigi kaimynus kritikuoti Seime galima, bet valdančiųjų planų – ne,“ – patirtimi dalijasi Lietuvos žaliųjų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Saulius Pikšrys.
Į galvą ateina senas anekdotas: „Susiginčijo amerikiečių ir sovietų lyderiai, kieno šalis demokratiškesnė. Amerikietis sako: štai Amerikoje bet kas gali išeiti į aikštę ir pasakyti: JAV Prezidentas yra kvailys! SSRS vadovas atsako: ir pas mus bet kas gali išeiti į aikštę ir pasakyti, kad JAV Prezidentas yra kvailys.“
Sovietinio mentaliteto likučiai
Negi Lietuvoje liko sovietinis mąstymas ir požiūris į oponentą? Laimei, ne visai. Kitaip nei sovietmečiu ir kitaip nei dabar Minske ar Kaliningrade, Lietuvoje prieš valdžios planus pasisakančiųjų netampo po psichines ligonines, nesodina į kalėjimus, kartais net parodo per televiziją. Tačiau valdžios sugebėjimas išgirsti ir priimti priešingą nuomonę, deja, lieka nedemokratinės šalies lygio.
„Ne tokia jau problema, kad nedavė Seimas salės. Žmonių atėjo labai daug ir į kitą salę, susidomėjimas buvo didžiulis, – sako Žaliosios politikos instituto prezidentas Linas Balsys. – Problema yra platesnė – kad nevyksta atvira diskusija apie atominę energetiką, kur būtų sąžiningai vardijami visi „už“ ir „prieš“. Kalbant tiesiai, tokios diskusijos valdantieji tiesiog bijo, kaip ir bijo atsiklausti žmonių, ar jie pritaria jų planams, štai čia tai jau problema“, – teigia L. Balsys.
Valdančiosios daugumos požiūrio į renginį nepakeitė tai, kad jame lankėsi Rebecca Harms – įtakinga Vokietijos politikė, Europos Parlamento Žaliųjų aljanso bendrapirmininkė. Žalieji Europos politinėje padangėje varžosi su liberalais dėl trečios stipriausios politinės jėgos pozicijų – po tradicinių dešiniųjų ir kairiųjų.
Anot konferencijos organizatorių, tokio masto lyderių vizitų Lietuvoje pribijoma, juk jie gali pasakyti ką nors, kas kertasi su valdančiųjų planais. Gali pasidalinti sėkminga savo šalies patirtimi atsisakant atominės energetikos, kaip niekam nebereikalingos, brangios ir nesaugios praeities atgyvenos. Apie tai, kaip ir Vokietijoje buvo jėgų, kurios šaukė, kad be atominių jėgainių šalis neišgyvensianti – tačiau praktika rodo, kad urmu uždarius iškart keletą jų, padėtis tik gerėja.
Žiniasklaida – atviresnė
Paklaustas, kodėl Lietuvos žurnalistai, lakstantys su kameromis paskui nieko nesprendžiančius Lietuvoje besilankančius Europos šalių monarchus, nesusidomėjo šia Lietuvai itin aktualia Vokietijos patirtimi, L. Balsys, pats ilgametis LRT žurnalistas, buvo atlaidus: „Tai yra įprasta, nes Lietuvos visuomenė šiek tiek uždara ir provinciali. Mums įdomiau, ką pasako vietiniai politikai, nesuvokiama, kad svečiai iš užsienio gali turėti labai vertingos ir įdomios informacijos. Tai tiesiog augimo sunkumai“.
Žiniasklaida, L. Balsio vertinimu, brandžiau reagavo į alternatyvią nuomonę, negu politikai. Jis pažymėjo, kad į spaudos konferenciją atėjo daug žurnalistų. Kai kurios žiniasklaidos priemonės, suvokdamos savo misiją ir vaidmenį visuomenėje, nemažai eterio skyrė atominės energetikos ateities Lietuvoje aptarimui.
Kita vertus, ne visos viešajam interesui atstovauti turinčios žiniasklaidos priemonės išsaugojo objektyvumą, kurio iš jų derėtų tikėtis ir į kurį – kitaip nei šio straipsnio autorius – jos pretenduoja.
Visuomeninė televizija tikslingai parinko komentarus, siekdama „sudirbti“ net ne žaliųjų poziciją, o pačius žaliuosius, jiems lipdė „populistų“ etiketę – ko gero, ne iš blogos valios, nes gindami valdžios planus žurnalistai kartais jaučiasi giną valstybės interesą. Tiesa, jei dalyvautų konferencijoje ir paklausytų ne savo atrinktų ekspertų pranešimų, kolegos suabejotų, kas iš tikrųjų „bando nublokšti Lietuvą į praeitį“ – atominės energetikos oponentai ar jos lobistai.
„Nekaltinčiau žurnalistų, kad jie nepakankamai gilinasi į problemas. Žinių žurnalistikos specifika – negali į viską įsigilinti,“ – šypsojosi L.Balsys, komentuodamas buvusių kolegų darbą. – „Svarbiausia, kad būtų suteikiama galimybė pasisakyti ir išgirsti įvairių nuomonių.“
Nesveika atmosfera
Kitiems konferencijos dalyviams didžiausias iššūkis irgi atrodo ne žurnalistų, o diskusijos bijančių interesų grupių arba nuoširdžiai įtikėjusiųjų, kad atominė energetika yra geriausias kelias į energetinę nepriklausomybę, tikslinga politika užnuodyti viešąją erdvę ir įbauginti kitaip manančius.
„Visagino AE projektas neturi trūkumų – bent jau toks įspūdis gali susidaryti anglų ar vokiečių kalba neskaitančiam piliečiui. Bandoma įpiršti nuomonę, kad priešintis šiam projektui gali tik Lietuvos priešai, infiltruoti ir remiami iš priešiškų šalių biudžeto“, – sakė Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius.
Anot jo, blogiausia, kad „abejojantiems užčiaupiamos burnos avansu“ skleidžiant gandus apie artėjančią masinę propagandą prieš atominę: „Šitaip sukuriama visiškai nesveika atmosfera visuomenėje – energetikos specialistai viešai vengia diskutuoti apie šį projektą, politikai ir žurnalistai bijo būti apkaltinti antivalstybine veikla. Aš vis dėlto manau, kad demokratiją reikia ginti. Reikia diskutuoti. Ir mano pranešimas šioje konferencijoje – bandymas tai daryti,“ – teigia M.Nagevičius.
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad nesigilinantiems ir neturintiems informacijos bandoma sudaryti įspūdį, kad „atominė elektrinė yra tokia pat nekenksminga, kaip pasienio postas prie Baltarusijos sienos“. Pasak Nagevičiaus, pražiūrima arba tikslingai nutylima, kad nė viena draudimo bendrovė neprisiima tokių elektrinių rizikų draudimo, taigi privačiam verslui racionaliai atsisakant atsakomybės, visa rizika užgriūva valstybės – t.y. mokesčių mokėtojų – pečius.
Įstrigę geopolitinėse lenktynėse
„Lietuvoje finansinė AE operatorių atsakomybė tesiekia 250 mln. JAV dolerių, visą likusią žalą, nutikus avarijai, turėtų dengti valstybė. Palyginimui – Japonijos atominė katastrofa valstybei kainavo 75 milijardų JAV dolerių. Tai septyni Lietuvos valstybės biudžetai. Kas nutiktų Lietuvai, jei tektų dengti tokius nuostolius? Kam reikia tokios rizikos, matant, kad atominė energetika visame pasaulyje nuolat brangsta, o alternatyvi, žalioji energetika darosi vis pigesnė? Kaip mes su savo atgyvenusia elektrine atrodysime 2040, 2050 metais? Deja, apie tai niekas Lietuvoje viešai nediskutuoja – valdžią labiausiai domina tik geopolitinės lenktynės su Rusija ir Baltarusija: kas greičiau pastatys. Turbūt Lietuva išsiilgusi geopolitinių pergalių, todėl, lengvai užkibusi ant kabliuko, įsivėlė į šias lenktynes ir pasiryžusi viską paaukoti, kad tik tą „pergalę“ pasiektų“, – sakė M. Nagevičius.
Kol Lietuvos valdantieji neatsispiria mąstymui „kas ne su mumis – tas prieš mus“ ir ieško priešų, jie pamiršta, kad Lietuva egzistuoja ne vakuume, kad ir mus anksčiau ar vėliau pasieks idėjos, kurios jau privertė daugumą Europos šalių atsisakyti atominės energetikos ir atsigręžti į geresnes alternatyvas.
Europoje yra kelios šalys, kurios dėl ankstesnių politikų darytų sprendimų lieka smarkiai priklausomos nuo atominės energetikos, todėl negali jos atsisakyti akimirksniu. Tiesa, ir ten tendencijos – jau ne atominių naudai, o sprendimai priimami po išsamių ir nuodugnių diskusijų. Belieka tikėtis, kad Lietuva pamažu išmoks vadovautis demokratine tradicija tokius grėsmingus projektus vykdyti tinkamai informavus ir pasitarus su visuomene, o ne sovietine – į žmones numoti ranka.
