Rašydamas savo, kaip įprasta, visuomeniškai sąmoningą tekstą, neįprastai nukreiptą gatvių platinimo „propagandai“, Anatolijus Lapinskas, ko gero, net nenorėjo pasakyti, kad gatvių platinimas yra prioritetas, nustumiantis į šalį pėsčiuosius, dviračių ir viešojo transporto ar kitus alternatyvius sprendimus.
Tačiau jų nebuvimas ir neminėjimas vis tiek kelia slogų įspūdį, kurį būtina išsklaidyti. Juolab, kad esu absoliučiai įsitikinęs, jog alternatyvų taikymo, išplėtimo ir naujų sprendimų paieškos iškėlimas į prioritetus būtų naudingas ne tik ekologiškai, bet ir ekonomiškai, socialiai ir visaip kitaip – šiam miestui ir kitiems.
Rašyti šią reakciją pasirodė aktualu ir dėl to, kad A.Lapinskas yra autorius, pasiūlęs kurti ne atominę, o… ŽALIĄ Lietuvą; įdomu dargi, kad kaip reta, nemažai pelnytos ir iškalbingos kritikos jam ir straipsniui šiuo atžvilgiu išsakė ir patys liūdnai pagarsėję interneto komentatoriai. Pavyzdžiui, kad beatodairiškas susitelkimas į sąlygų automobilių transportui gerinimą „paradoksaliai“ didina, o ne mažina automobilių srautus, ir vėl tenka grįžti prie spūsčių (dar Platesnių) problemų.
Taip pat atkreiptas dėmesys, kad Vilnius – vienas iš miestų su mažiausiai diferencijuotu transportu ir didžiausiu procentu vairuotojų, į darbą individualiai vairuojančių automobiliu.
Kad ir koks iškreiptas bei paradoksalus, tačiau tai – „protestas prieš brangstančius degalus“, tad siūlyčiau ne vien kaltinti masiškai inertiškus vairuotojų įpročius, bet ir juos aktyviai keisti – tiek taikant alternatyvaus transporto instrumentus, tiek patį lavinimą/sklaidą/įtikinėjimą ir t.t., tiek apskritai kuriant lanksčias, daugiasluoksnes sąlygas efektyvesniam, švaresniam, netgi patogesniam transportui.
Pasitaiko „strateg(ij)ų, priešpastatančių ekologiją patogumui: „mes pripratome prie civilizacijos malonumų, o jūs norite grįžti į molį ir nendres“. Esą tik patikimai per išsižiojusius pėstininkus ir kitus lėtaeigius neranguolius laviruojantys keturi ratai, varomi salone įsipatoginusio kelių riterio, toli už vaizduotės ribų palikusio bet kokį „karą keliuose“, – garantuoja XXI amžiaus vertą komfortą su žemų dažnių surroundo radiju, kvepiančia eglute ant veidrodėlio ir atsargine padanga mintyje.
Gal gana?
PĖSČIŲJŲ OAZĖS – BŪDAS MAŽINTI TRANSPORTĄ
Kasmet išgirstame tai iš vieno, tai kito kabineto „specialistų“ išpuolį, juokingai argumentuojantį, neva dar vieną pėsčiųjų alėją atgaivintų joje atgaivintas XX a. stebuklas – benzininis ar dyzelinis individualus transportas, „nes kavinės ir restoranai atkus, kai mūsų visureigiai galės įvažiuoti tiesiai į jų VIP salę ir PRISIPARKUOTI nugriovę bent penkis stalelius su kėdėmis ir svečiais“.
Tik ar tikrai, tarkim, lauko kavinių portretams įdomiau žiūrėti į nesibaigiantį išmetamųjų dujų ir triukšmo srautą, negu į taikius pasivaikščiotojus? Kas, pagaliau, ir komerciškai sėkmingesnės alėjos – pėsčiųjų ar automobilių, kur mieliau geriat kavą – Pilies gatvėj ar Savanorių prospekte, o gal tai darytumėt vakarinės Saltoniškių spūsties skiriamojoje juostoje?
Būkime tikri – kuo daugiau pėsčiųjų (ir dviratininkų, bėgiotojų, vaikų vežimėlių) zonų ir gatvių sukursime, tuo miestas bus jaukesnis, darnesnis ir efektyvesnis. Pėstieji eina ten, kur atstumas įveikiamas, ir tuo metu nenaudoja jokio kuro, išskyrus ledus ir cukraus vatą, – nenuodija oro ir nejuodina pastatų sienų ir medžių lapų, nepurškia dujų vaikams į akis ir juolab jų netraiško (o taip, transportas teršia aplinką dar ir mirtimis).
VIEŠOJO TRANSPORTO IŠŠŪKIAI
Viešasis transportas Lietuvoje irgi „tebemygiamas“ į visuomenės ir „valdžios“ sąmonę kaip našta arba problema (nors buvo sugalvotas ir puikiausiai gali veikti kaip atokvėpį teikiantis sprendimas), ar mažų mažiausiai kaip kažkokia socialinės paramos forma (studentams ir pensininkams). Modernizavus valdymą, pilnai išnaudojant turimą turtą ir infrastruktūrą, išplėtojus bilietų diferenciaciją ir pardavimą, įdiegus šiuolaikines, apgalvotas patikros sistemas bei motyvuojančius abonementinius pasiūlymus ir atsisakius brangių bei groteskiškų kontrolierių tarnybų (ir „įlipimo pro priekines duris“ neįgalybės), iš pagrindų reformavus reklamos, savireklamos, marketingo pastangas ir kitomis priemonėmis galima pasiekti, kad viešas transportas miestiečiams ne tik neštų viešą naudą (kaip jau yra dabar), bet išbristų iš skolų/nuostolių ir būtų galima plėsti jo tinklą, kuris dabar gėdingai mažinamas.
Šiandien gal ir nepajėgsime kalbėti apie į kosmosą nuleistą metro idėją, tačiau vis dėlto manau, kad ji – su tam tikromis modifikacijomis, dalinai yra įmanoma. Integravus geležinkelių tąsas ir kitas reikiamos ar esamos infrastruktūros atkarpas, įskaitant galbūt požeminę – patalpas, stovėjimo aikšteles, vamzdynus ir kt., ateityje galima pasiekti transporto sistemos, teikiančios daugiausiai patogumo, greitumo, efektyvumo ir darnos tiek tarp jos elementų, tiek su aplinka.
REALIOS DVIRAČIŲ GALIMYBĖS
Dviračių transporto kasdienybės voratinklyje šurmuliuoja tiek akcijų, „riedėk ekologiškai“ ženkliukų ir „du ratai – tai geriau nei batai“ šūkių, kad, atrodo, per kritinę dviratizuotų miniažmogių masę jau nebus kur kojos pastatyti, o juo labiau – savo mielojo džipo padangėlės. Tuojau VISI, ne vien premjeras ir meras, persės į DVIRAČIUS limuzinus. Na, bent jau sekmadieniais, ir kai daugiau nėra ką veikti.
Tačiau atidžiau žvelgiant, jokių struktūrinių pokyčių nematyti. Tiesa, kartkartėmis už keliolika milijonų iš niekur į niekur nutiesiamas tylos ir susikaupimo apgaubtas „pažintinis takas“, kuriam dar gerą siūlą miško tenka iškirsti. „Pažangesni merai“ iš paskutiniųjų ieško dviračių nuomos korporacijų ar bent galimybės brangiau įsteigti jos punktus, tarsi persėsti ant dviračių miestiečiams trukdytų begalinis noras juos išsinuomoti. Įdomu, kodėl vietoj gatvių platinimo nepasiūloma eismo ir spūsčių problemas spręsti tiesiog už miesto pinigus, įsigyjant daug automobilių NUOMOS paslaugų? Man rodos, bent jau seimo nariai tokią strategiją suprastų ir pripažintų per pusę minutės.
Ne, mokestinės kompensacijos (kaip buvo su kompiuteriais) perkant ir kitų apsirūpinimo dviračiais ir jų laikymo/saugojimo sąlygų gerinimas (taip pat įleidimas į troleibusus, traukinius ir t.t.), vagysčių prevencija ir pigios socialinių įpročių keitimo programos, netgi dušai ir persirengimo galimybės darbovietėse padarytų dešimteriopai didesnį poveikį.
Tačiau kaip ir A.Lapinsko siūlomu automobilių atveju, pirmiausia turi atsirasti veiksmingi dviračių keliai – tiek integruoti esamoje infrastruktūroje, tiek atskiresni sprendimai (pvz., atsižvelgiant į reljefo – ilgų, įtemptų įkalnių problemą). Ir strategine (sprendimų atradimo), ir finansine prasme, net ir esamomis („krizės“) sąlygomis juos galima vystyti pasitelkus ES priemones, dviratininkų organizacijas ir iniciatyvas, pagaliau dviračių ir sporto prekių gamintojus, importuotojus, pardavėjus. O kokių aukso kalnų reikia įveikti tiems „bordiūrams“, kurių dažnoj miesto vietoj su dviračiu sutinki kas 100 metrų?
NET DVIRAČIŲ MAŽESNIEJI DRAUGELIAI – NE NULIS
Žinoma, nebūkime lapinskai, ir nestumkime vien dviračių buldozeriu, ignoruodami kitas aplinkai draugiško susisiekimo rūšis: nuo vaikščiojimo pėsčiomis ir greitojo ėjimo, riedučių ir riedžių, iki velomobilių ir arkliais ar vergais (juokauju) traukiamų karietų, slidžių, riedlenčių, paspirtukų ir šunų kinkinių. Dėl pastarųjų irgi juokauju.
Tačiau aš esu net ne dviratininkas – atstumus įveikiu viešuoju transportu arba bėgdamas, ir pastebėjau, kad tokiems kaip aš miesto kūne vietos nėra, nors tereiktų pajudinti pirštą (paliekant nebetonuotą šaligatvio kraštą), kad atsirastų. Tai mano žinutė ir žmogui, bėgiojančiam asfaltu ar kita kieta danga: kiek žinau, tai kenkia tavo sąnariams. Ir, žinoma, mes abu, kaip ir dviratininkai bei pėstieji, nepelnytai ryjame išmetamąsias automobilių dujas. Kviečiu visus prisidėti prie iniciatyvos (pradžiai bent kolektyvinio blogo) „Bėgikas Vilniuje“ (Kaune/Klaipėdoje/Punske).
RAJONŲ „FUNKCIJŲ“, PRADĖTŲ SOVIETMETYJE, METAS ATSISAKYTI VISAM LAIKUI
Tačiau nenukrypkim su tais juokingais riedučiais, kuriais turbūt ne vienas komentatorius dar ilgai daužys man galvą. Kitas spūsčių ir transporto taršos įveikimo scenarijus – tai ne tik atsisakymas „tradicinių mikrorajonų“ ir kvartalų funkcijų (miegamasis, pramoninis, biurų, sandėlių, garažų kvartalas), bet ir aktyvi politika perkuriant juos į įvairialypį, dinamišką, kūrybingą ir turiningą tinklą iš tikrųjų. Keli loftai Ševčenkos gatvėje arba daugiaaukščiai, kuriuose yra biurų, parduotuvių ir butų zonos – tai jau miela pradžia, bet juose dar trūksta kultūros, švietimo, nevyriausybinės veiklos centrų ir… baseinų, o aplink – Inspiruojančių žalių/viešų erdvių (įtraukiant tokius eksperimentinius elementus kaip Daržas). Įfunkcinus rajonus, jų gyvenamą aplinką ir turinį, perkrovus jį iš naujo, atsirastų daug daugiau galimybių gyventi, dirbti ir ugdyti vaikus KUR nori, galėtume rinktis darbą prie namų, o kur gyvename – liktų mažiau stagnacijos ir pelėsių.
Taip būtų nutrauktas užburtas spūsčių ratas „miegamieji rajonai – „centras“ – vaikų darželiai – vėl miegamieji rajonai“.
KITOS ALTERNATYVOS
Miestas negali būti ekologiškas kūrinys, tačiau be jo irgi nebegalime. Tad jei dar norime išlaikyti kiek įmanoma „darnios raidos“, jis turi būti efektyvus ir koncentruotas. Negalima pateisinti hektarais plytinčių automobilių stovėjimo aikštelių, sandėliukų, garažų – juos reikia keisti daugiaaukščiais sprendimais, statiniais ir žaliosiomis-viešosiomis, kūrybinių industrijų erdvėmis.
Nebijokime ir kur galima didinti pastatų aukštingumo. Netiesa, kad keturaukštis pastatas negali būti ten, kur „dominuoja du triaukščiai“ – tai akių dūmimas. Žinoma, egzistuoja dar galybė ekologų, svajojančių apie begalinę kotedžų ir paūksmėje skendinčių šlaitinių stogelių jūrą, tačiau miesto mastu tai – antiekologinė nesąmonė: be saiko plintantys priemiesčiai horizontalia invazija naikina miškus, ekosistemas ir reikalauja nesveikų transporto ir kitų komunikacijų jungčių – energijos išlaidų.
Čia dar būtų galima kalbėti apie elektromobilius, kurie nors ir tiesiogiai nesusiję su spūstimis, bet sprendžia mobilių taršos šaltinių problemą, juos kartais pamini net premjeras – it kokius optimistiškus fantastų konceptus, savaime nusileisiančius iš dangaus; „tradicinių“ automobilių elektrifikaciją, kurios pavyzdžių yra jau ir Lietuvoje; dalijimosi automobiliais iniciatyvas ir programas; tačiau juk nebeturime laiko ir vietos.
Žinoma, viskam reikia ir pačių miestiečių „valios“: atsikratyti įpročių ratelio, reabilituoti keliones dviračiais ir pėsčiomis, patikėti viešuoju transportu užuot jį žeminus, atidėti nuodingas „priemiesčių rojaus“ iliuzijas, įvertinti, ar individualių automobilių manija neatnešė daugiau žalos, nei naudos.
EPILOGAS
Norėdamas pasiūlyti būdų, kaip viešojo transporto sistemą daryti efektyvia ir našia, parašiau Vilniustransport.lt nurodytiems kontaktams. Atsiliepė (!) Vaidotas Meškauskas, marketingo skyriaus atstovas; tačiau po laiško-kito žmogus dingo visam laikui. Suprantu, seniai esu išmokęs, kad laiko Lietuvoje visada yra mažiau nei kitose šalyse. Tačiau tas pats nutiko ir G.Babravičiui; meras V.Navickas, Delfi ir Vilniaus savivaldybės konkurse įteikęs dviratį už atitinkamus pasiūlymus miestotvarkai ir transporto sprendimams, irgi išnyko iš akiračio visam laikui, nors konkursas skelbė, kad „savivaldybės atstovai ne tik išrinks geriausius, bet juos ir įgyvendins“… su jumis ar be – ne taip jau svarbu.
„Su mumis“, ko gero, buvo kažkaip beketinąs nežinoma forma veikti simpatiškas Kauno meras – A.Kupčinskas, kurio visuomeninis patarėjas formaliai „esu“ ligi šiol. Šį linksmą pažymėjimą gavau už „Kauno dienos“ konkurse pasiūlytus ekologinius ir kultūrinio gyvenimo gaivinimo principus. Dėl viso to suformulavome bendruomenės pasiūlymų (at)rinkimo platformos ID:Kaunas koncepciją ir ekologinio miesto įvaizdžio ir turinio, ateities vizijos gaires ekoKaunas, bent jau į pastarąją programą meras sureagavo entuziastingu „Darom!” Tačiau kaip entuziastingai šis šūkis subliuško nebūtyje… Berods, viskas pasibaigė išskydusiais, atsimojuojančiais „tai ateik pasėdėk kokiam nors kurios komisijos posėdy…“…
Todėl aš netikiu, kad esamos konjunktūros galėtų ką nors iš tikrųjų pakeisti ar padaryti. Visus, kam bent kelios kryptys šiuose išvedžiojimuose pasirodė priimtinos, kviečiu prisijungti ir keisti padėtį savo rankomis – pirmiausia pakeičiant pačias savivaldybes, kuriose glūdi išvardintų problemų židiniai ir sprendimų badas.
Linas Kranauskas
Straipsnio dalys publikuotos savaitraštyje „Atgimimas“.
geras postas 🙂