Spėju, apie leftizmą jau esate girdėję nemažai – ypač iš Žemaitaičio ir panašių veikėjų. Turbūt jau žinote, koks tai, neva, didelis blogis ir kaip dėl jo esą degraduoja valstybės. Tačiau ar žinojote, kad Lietuvos politikoje – bent jau toje jos dalyje, kuri šiandien yra Seime – leftizmo iki šiol nėra ir gal niekada nebuvo? Todėl gal jus nustebins pagrindinė šio straipsnio tezė: aš sutinku su Žemaitaičiu. Leftizmas iš tiesų yra didžiausia Lietuvos problema – tik ne dėl to, kad jis egzistuoja, o dėl to, kad jo Lietuvoje nėra.
Lietuvos politinėje kairėje nuo pat nepriklausomybės žioji vakuumas. Kartais, prieš rinkimus, jis trumpam užpildomas socialdemokratų programiniais rašiniais ir priešrinkiminėmis kalbomis – mat norisi vis dėlto susikurti bent kokį ideologinį veidą, daugiau nei tik buvusios komunistų nomenklatūros sambūrį. Tačiau vos tik patekę į valdžią jie kaskart įrodo, kad visos tos kaukės buvo skirtos tik rinkimų kampanijai. Socialdemokratai Lietuvoje beveik visada įgyvendina tą pačią dešiniųjų programą – tiek ekonominę, tiek kultūrinę, tik ją dar pakvėpina populistiniais pelėsiais, pavadintais „vsio zakonna“.
Reali kairė Seime taip ir neatsirado. O gyventi be jos – tai tas pats, kas važiuoti automobiliu, kurio vairas sukasi tik į dešinę. Arba statyti namą, kurio visos atramos stovi vienoje pusėje. Arba bandyti gyventi turint tik dešinę ranką ir dešinę koją, na retkarčiais dar kiek atsiremiant į vadinamąjį centrą. Suprantama, kad taip nei patogu, nei sveika, nei ilgainiui stabilu.
Todėl kairioji politinė mąstysena – vadinkime ją leftizmu – Lietuvai yra būtina. Tačiau kadangi jos čia taip ilgai nebuvo, pirmiausia turbūt verta paaiškinti paprastą dalyką: kas gi iš tikrųjų yra tas leftizmas.
Kas yra leftizmas?
Leftizmas – neformalus į lietuvių kalbą iš anglų kalbos atėjęs skolinys, žodžio leftism atitikmuo. Taip apibūdinama politinė ideologija, kuriai būdingos kairiosios pažiūros ir parama socialinės lygybės idėjoms. Leftistu vadinamas asmuo, palaikantis šią kryptį. Dažniausiai kairioji politika siejama su socialiniu teisingumu – principu, pagal kurį siekiama kurti bendruomenišką visuomenę, užtikrinant ypatingą apsaugą silpniausiems ir marginalizuotiems jos nariams.
Kairioji darbotvarkė paprastai apima:
- Ekonomines priemones: progresinius mokesčius, stiprias socialines garantijas (prieinamą mokslą, sveikatos priežiūrą, nedarbingumo išmokas, orias pensijas) bei aktyvų darbuotojų teisių gynimą.
- Žmogaus teises: paramą mažumoms, įskaitant LGBTQ+ bendruomenę, bei aktyvią kovą prieš seksizmą, rasizmą ir kitas diskriminacijos formas.
- Aplinkosaugą: pastangas spręsti klimato krizę ir griežtinti taršos kontrolę.
Suprantama, gali būti, kad jums vienas ar kitas dalykas šiame sąraše nepatiktų. Tačiau turbūt sunku paneigti, kad visos šios idėjos yra sukurtos tam, kad kuo daugiau žmonių šalyje jaustųsi geriau. Ši politika skirta ne siaurų interesų grupių gyvenimus gerinti – tokių, kurie ateina su didelėmis kišenėmis (pvz., Liberalų Sąjūdžio, Darbo partijos atvejis) – o paprastiems žmonėms, kurie uždirba vidutinišką atlyginimą arba dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali realizuoti savo pilno potencialo visuomenėje, arba yra situacijoje, kai jiems reikia mūsų pagalbos.
Todėl pagrindinis klausimas – kodėl politika ir pasiūlymai, tiesiogiai susiję su didžiosios dalies šalies gyventojų gerove, Lietuvoje yra tokie nepaklausūs, kad šiame tūkstantmetyje Seime jų beveik neteko matyti? Atsakymas į šį klausimą padėtų geriau suprasti lietuvių nusivylimą politikais, kuris atsispindi tuo, kad pasitikėjimas Seimu ar politinėmis partijomis neviršija penktadalio Lietuvos gyventojų.
Kur dingo kairė Lietuvoje?
Žvelgiant į šiandienos politinį lauką, galbūt ironiška, kad jame iš tikrųjų nėra kairės. Lietuvos kairieji aktyvistai dar 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje, tuometinėje Rusijos imperijos sudėtyje, įkūrė pirmąją lietuvių politinę partiją – Lietuviškąją socialdemokratų partiją (vėliau LSDP). Ji aktyviai kovojo už tautos teises, prisidėjo prie 1905 m. revoliucijos, Didžiojo Vilniaus Seimo ir galiausiai prie nepriklausomos Lietuvos kūrimosi bei demokratinio valdymo. Ši veikla tęsėsi iki pat 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai Antanas Smetona įvedė autoritarinį režimą.
Sovietmečiu uždrausta partija atgijo 1989 m., tačiau tikrąjį žlugimą kairė ir LSDP patyrė 2001 m. sausį. Tuomet ji susijungė su Algirdo Brazausko vadovaujama LDDP – buvusių komunistų struktūra, turėjusia gerokai daugiau narių, lėšų ir valdžios svertų. Nors po susijungimo partija pasiliko istorinį LSDP pavadinimą, daugelis iki šiol ironizuoja: senoji socialdemokratija teišliko tik iškaboje, o viduje įsitvirtino postkomunistinė realybė su visu jos praeities bagažu ir „užmaskuotu“ paveldu.
Šis nomenklatūrinis paveldas ne tik išsaugotas, bet ir sėkmingai integruotas į naujosios kartos politikų darbotvarkes. Tai akivaizdžiai liudija sisteminės G. Palucko, I. Ruginienės, M. Sinkevičiaus bei kitų partijos lyderių istorijos, susijusios su politine korupcija bei viešųjų ir privačių interesų konfliktais, kurie vis dažniau iškyla į viešumą, apnuogindami tikrąją partijos kultūrą ir idėjinį pagrindą.
Verta paminėti, jog būta bandymų sukurti alternatyvų kairiųjų politinį judėjimą. Dar 2007 m. aktyvistai subūrė „Naujosios kairės 95“ (NK95) judėjimą, kuris kurį laiką vienijo kairiųjų pažiūrų entuziastus. Ambicingesnio proveržio tikėtasi 2024 m., kai buvo paskelbta, kad įkurta nauja politinė partija – „Kairiųjų aljansas – KArtu“.
Vis dėlto šis paskelbimas buvo priešlaikinis ir ambicijos liko neįgyvendintos: iniciatoriams nepavyko surinkti įstatymų reikalaujamų 2000 steigėjų parašų. Dėl vidinių prieštaravimų 2025 m. pabaigoje „KArtu“ oficialiai atsisakė planų tapti partija ir paskelbė liekanti visuomeniniu judėjimu. Galima sakyti, kad ši politinės kairės alternatyva mirė dar negimusi.
Kairiųjų partijų kontekstas Rytų Europoje
Svarbu paminėti, kad kairiosioms partijoms ir judėjimams Vidurio bei Rytų Europoje tenka itin sudėtingas kelias. Viena esminių asociacijų rinkėjo sąmonėje išlieka sąsaja su buvusia represine ir kolaborantiška komunistų partija. Šiuo emociniu krūviu meistriškai naudojasi dešiniosios bei centro politinės jėgos.
Lietuvoje bene paprasčiausias būdas diskredituoti bet kokią kairiąją idėją ar pasiūlymą – pavadinti tai „sovietmečio grąžinimu“ arba „darbu Kremliui“. Ši neigiama asociacija rinkėjo galvoje aktyvuojasi akimirksniu. Paradoksalu, tačiau kur kas sunkiau prigyja suvokimas, jog kitame Baltijos jūros krante esančios Skandinavijos valstybės didžiąją XX ir XXI a. dalį buvo valdomos būtent kairiųjų. Būtent ši politinė ideologija iš esmės suformavo valstybes, kurios pasaulyje šiandien pagal visus svarbiausius gyvenimo kokybės indikatorius pirmauja pasaulyje.
Išties ironiška, kad nors mūsų artimiausios kaimynės pasiekė geriausių rezultatų pasaulyje, Lietuvos politiniame diskurse dominuoja JAV, Airijos ar Jungtinės Karalystės pavyzdžiai. Nors šios šalys yra nominaliai turtingos, jos toli gražu nepirmauja ten, kur matuojama paprasto žmogaus gyvenimo kokybė: sveikatos apsaugos prieinamumo, švietimo lygio, viešojo saugumo ar aplinkosaugos srityse.
Jei gebėtume objektyviai įvertinti šiuos artimus pavyzdžius bei kairiųjų siūlomas reformas ir pagaliau nuslopintume „čia sovietizmas“ refleksus, pamatytume visai kitokią realybę. Ką gi iš tikrųjų ten rastume?
Kairės pasiūlymai
Suprantama, kad visų pasiūlymų čia aptarti negalėsime. Tačiau bent keletą iš jų norėtųsi paminėti.
Vienas jų – vietoj „privačios prabangos“ kurti „viešąją gausą“. Tai reiškia, kad vietoj to, jog kiekvienas atskirai siektų kaupti vis daugiau turto ir vartoti kuo daugiau, valstybė investuotų į viešąją prabangą: aukščiausios kokybės parkus, nemokamus baseinus, bibliotekas, puikų ir nemokamą viešąjį transportą bei kultūros erdves. Tai reikalinga tam, kad net ir vidutines pajamas gaunantis žmogus galėtų jaustis gyvenantis prabangiai – dėl visiems prieinamos, aukštos kokybės bendros infrastruktūros.
Kitas esminis kairės siūlymas yra nukreiptas į ekonominę demokratiją ir bendruomeninio turto kūrimą. Siūloma, kad vietos valdžia viešuosius pirkimus vykdytų teikdama prioritetą vietos kooperatyvams bei smulkiajam verslui, o ne tarptautinėms korporacijoms – taip kapitalas liktų ir cirkuliuotų pačioje bendruomenėje. Kartu siekiama iš esmės didinti darbuotojų įtaką: jiems turėtų būti suteikta ne tik sprendimo galia įmonių valdybose, bet ir galimybė tapti įmonių bendrasavininkiais. Šis principas, žinomas kaip Prestono modelis, transformuoja darbuotoją iš paprasto samdinio į aktyvų ekonomikos dalyvį.
Taip pat siūloma atsisakyti aklo, planetą naikinančio BVP augimo siekio. Ekonomika privalo veikti balanso principu: užtikrinti socialinį pagrindą, kad niekam netrūktų bazinių išteklių, bet kartu neperžengti ekologinių lubų, saugant gamtinę aplinką. Ši ekologinė ekonomika remiasi Kate Raworth „Spurgos ekonomikos“ modeliu (Doughnut Economics).
Ne mažiau svarbi yra turtinių mokesčių reforma. Siūloma mokesčių naštą mažinti vartojimui ir pajamoms, kas dažnai dar labiau nuskurdina mažiausiai uždirbančius, ir dėmesį nukreipti į tikrąją nelygybės priežastį – sukauptą turtą bei aplinkos teršimą. Viena iš svarbių idėjų yra dalyvaujamoji demokratija, leidžianti atsitraukti nuo modelio, kuriame pilietis yra tik pasyvus rinkėjas kas ketverius metus. Tam pasitarnautų piliečių asamblėjos, kuriose burtų keliu parinktos grupės svarstytų sudėtingiausius valstybės klausimus ir teiktų tiesiogines rekomendacijas. Taip pat dalyvaujamasis biudžetas suteiktų žmonėms teisę tiesiogiai spręsti, kur investuoti dalį jų sumokėtų mokesčių gyvenamoje aplinkoje. Tai būtų priešprieša dabartinei tvarkai, kai partijų veikėjai uždaruose kabinetuose tarpusavyje susitaria, kaip pasiskirstyti miestiečių pinigus.
Galiausiai, užuot pasikliovus vien piniginėmis išmokomis, siūloma diegti universalias bazines paslaugas. Jos užtikrintų nemokamą prieigą prie fundamentalių poreikių: transporto, interneto, sveikatos apsaugos ir bazinio būsto. Tai ne tik sumažintų pragyvenimo išlaidas, bet ir išlaisvintų žmones nuo egzistencinės baimės, kuria šiandieninėje sistemoje neretai naudojasi darbdaviai.
Pabaigai
Tik keletas kairės pasiūlymų – tačiau šiandien jų beveik nėra Lietuvos politiniame lauke. Galbūt ne visi jie reikalingi, galbūt ne visi geri, o kai kurie gali atrodyti utopiniai. Tačiau faktas tas, kad kairės politiniai judėjimai turi labai daug ką pasiūlyti galvojant, kaip pagerinti paprasto žmogaus gyvenimą.
Tikrai daug daugiau nei dešinieji, kurių idėjos dažniausiai sukasi apie tai, kaip sumažinti viešųjų paslaugų finansavimą ir pagerinti sąlygas verslininkams (t. y. debiurokratizacija), dar pridėjus šiek tiek pseudopatriotinių ar „šeimų gynimo“ prieskonių. Tačiau būtent jie šiuo metu faktiškai užima visą politinį lauką Lietuvoje.
Todėl labai svarbu, kad tokia politinė kryptis Lietuvoje būtų atstovaujama Seime. Gera naujiena yra ta, kad kairioji politinė partija Lietuvoje jau egzistuoja, ir Lietuvos žmonės gali ją rinktis rinkimuose. Tai – Lietuvos žaliųjų partija. Tačiau kol kas jos dar nėra Seime ar kitose svarbiose valstybės politinės įtakos pozicijose. Tikėkimės, kad tai – tik laikinas Lietuvos politikos nesusipratimas.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
