Nuo seno Neris buvo svarbus Lietuvos kraštovaizdžio elementas. Jos ekosistemos unikalumas suteikia neįkainojamą vertę gamtai ir visuomenei. Tačiau šiandien valstybei pavaldi Vidaus vandens kelių direkcija iškėlė idėją paversti Nerį krovininės laivybos trasa. Kas slypi už šio sprendimo – elementaraus aplinkosauginio raštingumo stygius ar simptomas, trumpalaikę ekonominę naudą kelti aukščiau už ilgalaikius viešojo gėrio apsaugos uždavinius?
Vos pasklidus žinutei apie Vidaus vandens kelių direkcijos sumanymą gilinti Neries upę, įsiplieskė audringos diskusijos: sumanymą palaikantieji puolė į atlapus sumanymui prieštaraujantiems ir atvirkščiai. Argumentų iš abiejų pusių išsakyta daug. Pasisakantieji už projektą akcentuoja ekonominę naudą, transporto tinklo plėtrą ir ekologinę kompensaciją. Tačiau aplinkosaugos ekspertai, mokslininkai ir gamtininkų bendruomenės atstovai pabrėžia, kad tokie darbai gali negrįžtamai sužaloti vieną iš paskutinių natūralių didelių upių Europoje.
Mano kaip neetatinio aplinkosaugos inspektoriaus nuomone, verta darsyk užakcentuoti kelis dalykus, iš kurių gali ryškėti daug gilesnė nei iš pirmo žvilgsnio problema – aklumas pamatiniams mūsų, kaip valstybės ir joje gyvenančių žmonių išgyvenimo, dėsniams.
Kodėl gilinti Nerį – prasta idėja?
Vidaus vandens kelių direkcijos idėja pilnai laivybai pritaikyti upės ruožą nuo Vilniaus iki Kauno, pačios įstaigos matymu, reikalautų atlikti upės vagos „valymo“ darbus: vagos gilinimą, grunto kasybą, riedulių pašalinimą, rėvų nukasimą, vagos srovę nukreipiančių bunų įrengimą. Vien tik pirmasis darbų etapas apimtų 900 000 m3 grunto kasimą ir kainuotų 20 mln. eurų, jau neskaičiuojant infrastruktūros įrengimo ir tolimesnių bei kasmetinių darbų vykdymo kaštų.
Kodėl visa tai prasta idėja? Pradėsiu gal ir nuo smulkmenos, bet man – labai reikšmingos.
Neris nėra šiukšlynas, kad ją reikėtų „valyti”. Taip, tam tikrą atliekų (neatsakingų bendrapiliečių dėka) rasime ir jos dugne, ir vandenyje, tačiau ne tiek, kad reikėtų jas kasti ekskavatoriais. Per milijonus metų geomorfologiškai susiformavusiame upės dugne glūdi natūraliai išsivysčiusios ekosistemos, kurių kiekviena atlieka tam tikrą reikšmingą funkciją. Pats jų matymas kaip valytinų ir trukdančių žmogaus poreikiams, mano galva, jau rodo logikos ydingumą.
Einant prie esmės svarbu aiškiai pasakyti: vienos iš paskutinių didelių natūralių upių Europoje gilinimas iš principo reikštų akiplėšišką gamtos suniokojimą.
Neries upės vagoje ir pakrantėse nuo paskutinio ledynmečio laikų susiformavę rėvos, salos bei kitos gamtos formos yra tarsi namai biologinei įvairovei. Rėvų sunaikinimas, didelių akmenų ištraukimas iš Neries vagos ir nuolatinis grunto judinimas kanalizuojant upę gali privesti prie vandens temperatūros, deguonies ir kitų esminių parametrų disbalanso ir sukelti negrįžtamų pasekmių. Pavyzdžiui, retoms žuvų rūšims, tokioms kaip lašišos, šlakiai, eršketai ar skersnukiai, išgyvenimo sąlygos taptų neįmanomos.
Visa tai reikštų ilgamečio Lietuvos žuvivaisos darbo (ir tam skirtų biudžeto investicijų!) sunaikinimą. Veisti lašišas, šlakius, ūsorius, kiršlius, upėtakius, skersnukius ir kitas žuvis Lietuva jau skyrė milijonus eurų. Šiuo projektu būtų panaikintos šių žuvų nerštavietės ir mailiaus vystymosi ir augimo vietos. Be sraunumų, šių žuvų jaunikliams išgyventi ir užaugti nėra jokių galimybių. Be to, Lietuvos Vyriausybė kasmet investuoja dideles sumas į mažų upelių sraunumo atkūrimą. Tačiau siūloma užmerkti akis į jau išleistas lėšas ir veikti taip, kad visos jos nueitų į balą?
Jeigu reikia tokių grėsmių pagrindimo pavyzdžių, pažvelkime į upių tėvą Nemuną – čia atlikti netinkami vandens kelio valymo darbai drastiškai sumažino vertingų žuvų populiaciją (kai kurias, pvz. ūsorius, toje upės dalyje visai sunaikino). Aplinkos apsaugos departamentas jau pradėjęs tyrimą dėl Vidaus vandenų kelių direkcijos veiklos Nemuno aukštupyje (nors direkcija teigė, kad valo upę, iš tiesų iš Nemuno dugno ištraukė didelius galingus akmenis, o tai yra jau upės vagos keitimas, ne valymas). Ar mes tikrai norime kartoti tą patį scenarijų Neryje, kurios ekosistema yra dar jautresnė ir svarbesnė mūsų gamtos paveldo išsaugojimui?
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad planuojami darbai ne tik pakeistų Neries vagos gylį, bet ir iš esmės pakeistų visą upės slėnio kraštovaizdį. Upės krantų ir salų formos, kuriose atsispindi tūkstančių metų gamtinės ir kultūrinės istorijos pėdsakai. Dideli hidroinžineriniai projektai gali šiuos įspaudus nustumti į užmarštį. Toks kraštovaizdžio pokytis yra ne tik ekologinė, bet ir kultūrinė tragedija.
Istorinės laivybos atkūrimo ir evakuacijos kelio utopijos
Istoriškai Neris buvo naudojama laivybai, tačiau tik mažais plokščiadugniais laivais, vadinamais „Kurėnais“, bei nedideliais burlaiviais. Tačiau dideli krovininiai laivai, kokius dabar siūloma paleisti, Neryje neplaukiojo, o 1957 m. nutrauktas net ir sielių plukdymas upe. Viena iš to priežasčių buvo būtent netinkamos laivybai ir sielininkystei sąlygos, nes pakankamai aukštas vandens lygis Neryje iš esmės laikydavosi tik pavasarį, sniego polaidžio metu.
Todėl keisti mėginimai pasakoti apie strateginę Neries vandens kelio reikšmę, užtikrinant karinio transporto judėjimą arba menamą jo panaudojimą vilniečių evakuacijai ekstremalių situacijų metu, smarkiai prasilenkia su realybe.
Šiandien, dėl klimato kaitos, ilgesnės sausringumo trukmės vasarą ir nuolat mažėjančio vandeningumo, upė tiesiog nėra tinkama moderniai krovininei laivybai. Dar daugiau, intensyvi hidrologinių sąlygų kaita ribotų upės naudojimo galimybes net ir turistiniams plaukiojimams.
Karinio konflikto metu priešo pajėgoms sugriovus bent vieną iš keliolikos tiltų per Nerį, karinių priemonių mobilumas ir Vilniaus gyventojų evakuacija Neries upe taptų visiškai neįmanoma ir tokiu būdu besievakuojantiems piliečiams sukeltų mirtiną pavojų dėl galimų laivybos kelio bombardavimų ar kitų intensyvių karinių veiksmų. Dešimtis kartų yra saugiau evakuotis mažareikšmiais miško keliukais, negu priešo pajėgoms gerai žinoma ir iš oro visiškai nepridengta ir atvira upe.
Amnezija įsipareigojimams dėl viešojo intereso apsaugos
Suprantu, sutinku ir pripažįstu, kad moderni transporto politika turėtų siekti drastiškai mažinti iš sausumos kelių tinklo naudojimo kylančią taršą. Tačiau problemos sprendimų, kurie kelia pavojų ekosistemoms, neturėtų būti, net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo ekonomiškai patrauklūs. Verčiau diskutuokime apie investicijas į geležinkelių transportą, inovatyvius logistikos sprendimus, kurie optimizuotų sausumos transportą, galiausiai – turizmo plėtrą, kuri skatintų upei draugišką jos naudojimą, o ne pramoninę laivybą.
ES Gamtos atkūrimo reglamentas ir kitos bendrijos direktyvos, kurioms esame įsipareigoję, aiškiai numato, kad natūralios ekosistemos turi būti atstatomos ir saugomos. Be to Neries upė yra įtraukta į Natura2000 apsaugos tinklą, kuris griežtai reglamentuoja, kas galima, o kas ne, šioje teritorijoje.
Svarbu suprasti, kad gamtos apsauga nėra tik žalias idealizmas, bet ir realus politinis prioritetas. Mūsų laisvės ir sveikatos interesai glaudžiai susiję su gamtos išsaugojimu. Pelno siekis negali užstoti mūsų įsipareigojimų gamtos atkūrimui ir ekosistemų išsaugojimui.
Kiekviena intervencija į jautrius gamtinius objektus turi būti vertinama ne tik iš ekonominės, bet ir iš ekologinės bei kultūrinės perspektyvos. Todėl labai kviečiu esamus ir būsimus sprendimų priėmėjus įsiklausyti į gamtos mokslo balsą: Neries gilinimas – tai sprendimas, kuriuo rizikuojame prarasti neįkainojamą gamtos ir kultūrinį paveldą. Jeigu ją pakeistume dirbtiniu laivybos kanalu, atstatyti jos natūralumą būtų beveik neįmanoma.
Esu įsitikinęs, kad mūsų ateitis priklauso nuo gebėjimo suderinti ekonominius poreikius su gamtos apsaugos principais. Negalime leisti, kad trumpalaikiai pelno siekiai pakeistų mūsų ilgalaikę atsakomybę saugoti gamtą dabarties ir ateities kartoms.
Laurynas Okockis yra neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius, Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas
