Lietuvoje tik 38 iš 141 Seimo narių yra moterys, 6 iš 60 savivaldybių merės. Europos Parlamente Lietuvos delegacijoje 2019 m. išrinktos 3 moterys ir 8 vyrai. Tik 28 pasaulio valstybių vadovės yra moterys. Tačiau ar pakaktų vien tik pakeisti šiuos skaičius? Be abejo, tai būtų žingsnis į priekį atstatant istoriškai susiklosčiusią nelygybę, juk dar visai neseniai moterys neturėjo net teisės balsuoti. Įvairios organizacijos pasitelkia kvotų sistemą kaip specialiąją priemonę tam, kad būtų atstatytas teisingumas statistikos požiūriu.
Kvotų skeptikai politikoje dažnai teigia: „Kas joms trukdo? Jos pačios nenori!“. Ir tai gali būti tiesa. Tačiau jei sutinkame, kad moterų dalyvavimas politiniame gyvenime yra naudingas visuomenei, ar nederėtų užduoti sau klausimo, iš kur kyla nenoras? Galbūt moteris nenori kandidatuoti, nes tam reikia skirti daug laiko po darbo valandų, o ji skiria jį vaikų ir tėvų, namų ūkio priežiūrai? Galbūt nenori, nes partijoje yra bent keli vyrai, kurie kiekvienai politinės karjeros siekiančiai moteriai ima didaktiniu tonu aiškinti elementariausius dalykus ir kaskart ją „pastato į vietą“ (tyrimai rodo, kad ilgainiui toks elgesys mažina moterų įsitraukimą ir dalyvavimą)?
Jei moteris kasdien mato, kaip vyrai tvirtu žingsniu žengia į partijos posėdžius, pasitikėdami savimi garsiu tonu kalba dalykus, kurių neišmano, debatuose, jei reikia – pertraukinėdami, keldami balsą, fiziškai persisverdami į oponento pusę, atimdami mikrofoną, ar tikrai tai moters problema, kad tokiame procese ji savęs nemato ir dalyvauti nenori? Žinodama, kad jei elgtųsi lygiai taip pat būtų išvadinta išprotėjusia ir isterike.
Neproporcingas moterų atstovavimas lemia sprendimus, kurie į antrą planą nustumia moterų poreikius. Paprastas pavyzdys galėtų būti miestų planavimas, kai į miesto infrastruktūros planus įtraukiamas automobilių eismas, tačiau daug mažiau dėmesio skiriama arba visai neatsižvelgiama į judėjimo būdus, kuriuos dažniau renkasi moterys – viešąjį transportą, pėsčiųjų takus, asmenų su negalia judumo galimybes, taip pat – apšvietimą ir saugumą tamsiu paros metu, kuris ypatingai aktualus moterims, dažniau susiduriančios su seksualinės prievartos rizika.
Visai neseniai socialiniuose tinkluose išplito moterų atsakymai į klausimą, su kuo mieliau rinktųsi likti naktį miške – meška ar nepažįstamu vyru? Nesunku nuspėti, kuris atsakymas buvo populiaresnis.
Priimdami bet kokius sprendimus privalome atsižvelgti į lyties aspektą. Moterys yra labiau pažeidžiamomis klimato krizės akivaizdoje. Vienišos mamos ar vyresnio amžiaus moterys dažniau susiduria su skurdo rizika. Migracijos procesuose moterys yra pažeidžiamesnės, nes dažniau tampa prekybos žmonėmis aukomis, priklausomybė nuo partnerio dėl teisinio statuso lemia didesnę smurto artimoje aplinkoje riziką. Tas pats pasakytina apie asmenis su negalia. Galima būtų vardinti ir vardinti.
Kai kalbame apie moterų teises, turime suprasti ir tai, kad lyčių lygybė iš esmės neatsiejama nuo socialinio teisingumo. Vienoje moterų lyderių diskusijoje, sėkmingą karjerą padariusi trijų vaikų mama teigė, kad dirba sunkiai ir daug, o tuo metu jos tris mažamečius prižiūri auklės, namus sutvarko samdyta ukrainietė. Turbūt akivaizdu, kad reta moteris gali tai sau leisti. Ji ir jai dirbančios moterys – auklės, namų tvarkytoja migrantė – turi visiškai kitokį statusą, galimybes ir tuo pačiu – politinius interesus. Tikėtina, kad ši sėkminga moteris gyvenimo pradžioje turėjo ir visai kitokią starto poziciją.
Taigi tikslas, kad moterys taptų įmonių vadovėmis ar politikėmis yra tuščias, jei vėliau tos pačios įmonių vadovės neatsižvelgia į šeimos ir darbo derinimą, moterų sveikatą menstruacijų metu, negalią ir kitus moterims svarbius aspektus, o politikės atstovauja tik stambaus kapitalo lyderių interesams, pamiršdamos, pavyzdžiui, kaip yra svarbu, kad saugiai visomis prasmėmis – nuo darbo užmokesčio iki galimybės gauti tinkamą pagalbą suprantama kalba – jaustųsi ir mažas pajamas gaunanti atvykusi į Europą dirbti užsienietė.
Lyčių nelygybė nėra skaičiai. Ji apima mūsų veiklos visumą, tarpusavio santykius. O tai reiškia, kad net jei išrinksime po lygiai vyrų ir moterų, visuomenėje neįvykus esminiams, kokybiniams pokyčiams, situacija iš esmės nepakis. Galbūt todėl ši tema taip piktina tuos, kurie šiandien jaučiasi gerai ir gyvena patogiai tokiame pasaulyje, kokį turime.
Pavyzdžiui, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis yra teigęs, kad Stambulo konvencijos nuostatos jau yra įgyvendintos nacionalinėje teisėje. Vėliau šią mintį nekritiškai atkartojo kiti politikai, sumenkindami teisės aktą, kuriame iš esmės daug dėmesio skiriama smurto prevencijai, vaikų susidūrusių su smurtu šeimoje apsaugai. Per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų Lietuva neišsprendė smurto artimoje aplinkoje problemos. Kodėl nepamėginti to padaryti su tarptautinės bendruomenės palaikymu, patirtimi ir pagalba?
Ratifikuodami konvenciją, visiškai nemokamai įgytume teisę dirbti su nepriklausoma ekspertų grupe kovai su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje (GREVIO), įstotume į šalių, kurios sutaria, kad smurto lyties pagrindu problemą reikia spręsti, klubą.
Atstovaudami vienai ar kitai idėjai, dažnai lipame ant to paties grėblio. Pirmiausia, išmatuojame problemą, o po to – pateikiame ją kalbėdami tik apie tai, kaip reikia keisti skaičius – kažką šiek tiek padidinti, kažką sumažinti. Skaičiai, žinoma, yra lengvai suprantami, jie įtikina, tačiau sistemos klaidos yra sudėtingesnės. Jos reikalauja rimtų mūsų mąstymo, įpročių, požiūrio pokyčių. Tad ir diskusija apie moterų teises negali baigtis ties užimamų postų statistika, nors pakoreguoti ją ir tai daryti kuo skubiau – būtina.
Emilija Švobaitė yra teisininkė, Lietuvos žaliųjų partijos iškelta kandidatė Europos Parlamento rinkimuose
