Leiskite užminti mįslę. Save jis vadina gamtosaugininku. Nuo vienos partijos jis buvo aplinkos ministru, nuo kitos – žemės ūkio ministru. Labai mėgsta teigti, kad viską išmano ir apseina be patarimų. Tačiau viskas, prie ko prisiliečia, virsta ne auksine reforma, o pražūtingu chaosu, kurį liudija prastėjantys aplinkos būklės rodikliai. Kas jis?
Chameleoninis „profesionalas“
Menu mįslę keturgyslę apie dabartinį žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką. Po 2020 m. rinkimų į šią poziciją jį paskyrė konservatoriai. Prieš tai, 2016 metais, „valstiečių“ partija jį buvo patvirtinusi aplinkos ministru. Ten Kęstutis Navickas sėkmingai įvykdė „politinį užsakymą“: paklojo pamatus valstybinių miškų valdymo reformai, dėl kurios miškus paliko daugiau nei tūkstantis profesionalių miškininkų, o pačiai miškininko profesijai ilgam laikui užtraukta dėmė, dėl kurios jaunimas miškininko specialybės beveik nebesirenka (stojančių į miškininkystės mokslus sumažėję kartais).
Dirbant šiam ministrui „valstiečių“ Vyriausybė patvirtino ir 6-iais procentais didesnę valstybinių miškų kirtimo normą (tiesa, K. Navicko ministerija tuo metu lyg ir „priešinosi“, nors visiems buvo aišku, kad tai yra du susiję tos pačios istorijos aktai…). Po visuomenės pasipiktinimo, K. Navickas gavo gerą dozę kritikos ir tuometinio premjero buvo atstatydintas kadencijos viduryje.
„Mauras savo darbą padarė…“ – taip politikoje dažnai sakoma, kai politikas gina abejotinas tiesas, neturi palaikymo visuomenėje ir yra remiamas tik draugelių, kuriems iš įvairių biudžeto kertelių dar ir pinigėlių projektėliams paorganizuoja… O kad nejaustų problemų, dažnai išeina atostogų ir nurodo parašus dėlioti pavaduojantiems kolegoms, kaip kad žemės ūkio ministras – pavyzdžiui, ant mėšlo išpylimą ant įšalusių laukų lemiančio termino pratęsimo. Nes juk, koks sutapimas – kolega apie mėšlą ne tik supranta, bet ir bėdos dėl kylančios vandenų taršos nemato…
Na, bet čia taip buvo. Dabar už aplinkosaugą atsakingas ministras kitas. Tik bėdos, deja, panašios: be valstybinių miškų kirtimo normos didinimo, atrodo, ir jis neapsieis. Žinoma, dar reikia palaukti, ar Vyriausybė palaimins šią idėją, tačiau skubėjimas didinti miškų kirtimus nepabaigus Nacionalinio susitarimo dėl miškų proceso, neišdiskutavus naujojo Miškų įstatymo projekto, neįtvirtinus naujos saugomų teritorijų koncepcijos, yra keistas ir skubotas. Nori ar nenori, kyla dar viena mįslė: kam skuboti siūlymai naudingi? O atsakymas – dar elementaresnis. Medienos apdirbimo verslas jau ir nebesislapsto: atvirai, praktiškai vieninteliai, gina kirtimo normos didinimo siūlymą…
Žemės ūkio žalinimo pažadai
Tačiau grįžkime prie pagrindinio istorijos herojaus. Nuo 2020 metų gruodžio žemės ūkio ministras garsiai žada žalinti žemės ūkį ir visą Lietuvą, daryti tvarką ir didinti skaidrumą trąšų ir cheminių medžiagų naudojime, diegti aplinkosaugines priemones ūkiuose, keisti išmokų politiką, kad tas žemės ūkio „žalinimas“ labiau apsimokėtų.
Žada jis ir pasiekti, kad ekologiškai dirbamos žemės ūkio paskirties žemės dalis 2030 metais padidės iki 15%. Štai būtent čia stabtelkime ir pažiūrėkime, o kaip gi sekasi? Treti aktyvios veiklos metai eina į pabaigą, rezultatai jau turėtų matytis. Ir matosi! Tik gal ne visai tokie, kuriuos ministras žadėjo ir kuriais norėtų girtis.
Ekologinių ūkių plotai pirmą kartą Lietuvos istorijoje pradėjo mažėti! 2023-iųjų metų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo rezultatai atskleidė, kad tas ekologiškai dirbamos žemės ūkio plotai sumažėjo net 18-ka procentų. Vertinant nuo viso dirbamos žemės ploto, ekologiniai plotai sumažėjo nuo 9,6% (kas, be abejo, labai toli nuo išsikelto 15% tikslo) iki mažiau nei 8%. Kodėl taip atsitiko? Kaip visada, priežastis – ne viena, o problema – kompleksinė.
Kokios klaidos lemia įspūdingai greitą ekologinių ūkių nykimą?
Trumpai būtų galima pasakyti taip: ekologinės produkcijos kainos neaugo taip greitai, kaip reikėjo (kai kuriais etapais netgi mažėdavo), o ministerijos išmokų politika nesuspėjo tinkamai reaguoti ir atstatyti ekologinio ūkininkavimo suinteresuotumo. Kitaip tariant, verstis ekologiniu ūkininkavimu dėl per mažų išmokų tapo nuostolinga.
Papildoma aplinkybė – derlingumo klausimai: ekologiškai ūkininkaujant gana greitai pasiekiama maksimalaus derlingumo riba, kai tuo tarpu chemizuotas žemės ūkis pildamas trąšas derlingumą augina nuolat. Negana to, ekologiniai ūkiai yra ženkliai labiau priklausomi nuo oro sąlygų, pvz.: sausra jų derlingumą paveikia daug labiau labiau nei chemizuotų ūkių. Natūralu, kad būtina vertinti visus šiuos elementus ir tinkamai reaguoti. Jei ne, gausis kaip dabar: ekologinių ūkių traukimosi (mažėjimo) tempas Lietuvoje – įspūdingai greitas.
Kelia abejonių ir pats išmokų už ekologinę žemdirbystę biudžetas. Jis gal būtų ir pakankamas ambicingiems planams pasiekti, tačiau per mažos išmokos už hektarą, jų ribojimas lems, kad neišnaudota dalis bus perskirstyta ir perduota chemizuotiems ūkiams. Juk ir dabar galioja sena tvarka, kad 30-čia procentų mažinamos išmokos stambiems ūkiams (virš 200 hektarų). Todėl tampa aišku, kodėl atsisakymas ekologiškai ūkininkauti yra labiau stebimas didesnių ūkių tarpe.
Negana to, įvedus naują paramos žemės ūkiams skirstymo tvarką, paaiškėjo, kad chemizuoti ūkiai gali naudotis didesniu skaičiumi vadinamųjų „ekoschemų“ (paramos programų), kas kartu su vis didinama biurokratija (įvairių pildytinų žurnalų ir ataskaitų apimčių didėjimu) verčia ekologiškus žemdirbius pagalvoti, o kodėl jie save turi taip „bausti“? Gal tiesiog protingiau būti „kaip visiems“: mesti savo tam tikrą idealizmą (ne paslaptis, kad dažnam ekologiškai ūkininkaujančiam tai yra ne tiesiog žemės ūkio veikla, bet tam tikra misija ir sveiko gyvenimo vizijos įgyvendinimas) ir uždirbti didesnius pinigus? Juk „žemės ūkis – taip pat verslas, jis turi apsimokėti“.
Receptas mįslėms įminti – piktžolių naikinimas skirstant biudžetą
Daugiau nei pikta, kad dabartinės žemės ūkio ministerijos sprendimai ekologinius ūkius ne vysto ir puoselėja (taip turėtų būti, atsižvelgiant ir ES politiką, ir šios Vyriausybės programą), o priešingai – siunčia jiems nemalonų, žlugdantį signalą.
Ar gali būti kitaip? Be abejo, gali! Jei žodžiai nuo darbų nesiskirs – tai ir bus kitaip. Deja, kol kas pinigų atsiranda tik, švelniai tariant, abejotinoms ir labai brangioms aplinkosauginėms priemonėms žemės ūkio srityje. Pavyzdžiui – meldinės nendrinukės buveinių saugojimui natūraliose ir pusiau natūraliose pievose (išmoka – 297 Eur/ha) arba to paties paukščio buveinių saugojimui šlapynėse (330 Eur/ha).
Jokiu būdu nesakau, kad to paukštelio saugoti nereikia. Reikia. Tačiau keliu du klausimus: o kodėl išmoka už ekologinį ūkininkavimą (tai yra – žemės apdirbimą, sėją, priežiūrą, derliaus ėmimą, kovą su piktžolėmis natūraliomis priemonėmis, derliaus sandėliavimo, pardavimo ir logistikos klausimus, technikos remontą ir atstatymą ir daug daug kitų dalykų) yra gerokai mažesnė – tik 238 EUR/ha, o stambesniems ekologiniams ūkiams plotui virš 200 ha – tik 166 EUR/ha? Ir kaip čia atsitiko, kad meldinės nendrinukės apsauga su visomis išmokomis permigravo į Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sferą (anksčiau buvo Aplinkos ministerijos reguliavimo dalis)?
Kas galėtų į tai atsakyti? Dar viena mįslė?
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas
