Praėjo dveji metai, kai buvo iškilmingai ir garsiai pradėtas „Nacionalinio miškų susitarimo“ procesas, kurio esmė – siekis bendrakūros ir plačių, atvirų diskusijų būdu rasti Lietuvos miškų ateities vystymo kelią. Tose diskusijose dalyvavo miškų ir ekologijos krypties mokslininkai, miškų savininkai, su mediena susijusio verslo atstovai, sektoriaus darbuotojai, gyventojų ir aplinkosaugininkai – viso virš keturių šimtų specialistų, atstovavusių daugiau kaip keturioms dešimtims įvairiausių organizacijų. Tačiau pastaruoju metu apie procesą nieko negirdėti: tyli ir , ir Seimas, ir politinės partijos, kurios savo parašais turėjo įtvirtinti pasiektus susitarimus.
Negana to, net keletas datų, numatytų šio dokumento pasirašymui, nugrimzdo istorijos kloduose. Dokumentas nepasirašytas nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, nei kovo 21-ąją. Kas gi politikams taip trukdo priimti sprendimą? Galbūt tema visiškai nesvarbi ir neverta dėmesio?
Leiskite jums priminti, kad visas procesas sukasi apie Lietuvos miškus – be jokių abejonių, didžiausią valstybės turtą. Miškus, kurių didesnę dalį valdo valstybė per Valstybės įmonę „Valstybinę “ (apie 51 proc.), privatiems savininkams priklauso apie 42 proc., likę apie 7 proc. vis dar yra rezervuoti nuosavybės grąžinimui.
Šiomis plačiomis diskusijomis buvo siekiama rasti balansą tarp nešamos ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės naudos. Juk visiems suprantama, kad miškas yra ne tik medienos šaltinis, tiekiantis žaliavą su mediena susijusiam verslui. Ne mažiau svarbi teikiama rekreacinė nauda, kurią ypač pajautėme pandemijos metu – miškas buvo tapęs kone vienintele atgaivos, saugaus pasivaikščiojimo ir laiko praleidimo vieta.
Ir, be abejo, miškas yra biologinės įvairovės namai ir šaltinis, miške vietos randa begalė , grybų, paukščių, gyvūnų rūšių, miškas absorbuoja anglies dvideginį ir tiekia deguonį, taip padėdamas kovoti su žmonių sukelta klimato krize, taip pat reguliuoja vandens apytaką ir užtikrina jo filtraciją.
Diskusijos ir susitarimai vyko devyniose teminėse grupėse, iš kurių šešiose („Su susijusių mokslų ir mokymo sistemų vystymas“, „Privačios nuosavybės ir viešojo santykis“, „ sektoriaus atvirumas, išsamesnis visuomenės informavimas ir įtraukimas į sprendimų priėmimą“, „Stabilių ir atsparesnių formavimas, didesnis anglies kaupimas ir miškingumo didinimas“, „ socialinės kultūrinės vertės atskleidimas ir padidinimas“, „Patrauklios darbo vietos su susijusiuose sektoriuose, darbuotojų socialinės garantijos ir “) susitarimus pavyko suformuluoti ir pasiekti.
Svarbu pažymėti, kad procese taip pat pavyko suformuluoti viziją ir proceso pamatinį tikslą.
Nepavyko susitarti trijų temų grupėse („Įvairialypių naudų suderinamumas ir ilgalaikis balansas“, „Geresnė biologinės įvairovės “ ir „ teikiamos ekonominės naudos padidinimas“), kuriose tiesiogiai susidūrė du tarpusavyje konfliktuojantys klausimai: apsauga ir medienos išteklių naudojimas. Neužteko išminties, diplomatijos ir kompromisų paieškos erdvės, todėl buvo priimtas sprendimas šiuos klausimus toliau derinti, vadovaujant .
Tačiau bet kokiu atveju yra padarytas didžiulis darbas. Pirmą kartą kompleksiškai, peržengiant siaurus atskirų žinybų ar , buvo aptariami labai įvairūs, vienas kitam įtaką darantys, kartais – vienas kitam prieštaraujantys, ir aspektai. Ir kaip matome – didesniojoje dalyje klausimų kompromisai ir sprendimai rasti. Tarp jų – tokie svarbūs, kaip uždavinys didinti miškingumą iki 40 proc. iki 2050-ųjų metų, užtikrinant, kad miškingumas būtų didinamas ten, kur labiausiai reikia.
Didinti finansavimą su susijusiam mokslui, susiejant su medieninių ir nemedieninių išteklių panaudojimo problema. Nuosekliai gerbti privačią nuosavybę , o jei reikia imtis priemonių geriau saugoti biologinę įvairovę – už teisingą ir sąžiningą kainą išpirkti privačius sklypus arba sutarti dėl priimtinų kompensacijų savininkams už ūkininkavimo ribojimus.
Taip pat didinti skaidrumą sistemoje, skaitmenizuojant ir atveriant visuomenei su susijusius duomenis, įtraukiant į sprendimų klausimais priėmimą. Didinti anglies sankaupas saugomuose senėjančiuose , o pramonę orientuoti į ilgalaikių medienos produktų gamybą. Užtikrinti ir atsparumą, veisiant ir formuojant įvairiaamžius ir įvairiarūšius medynus. Greta urbanizuotų vykdyti ekologinę / rekreacinę miškininkystę. Vystyti su agromiškininkyste susijusius mokslus. socialinėms funkcijoms ir rekreaciniams poreikiams paskirti esančius bendruomenių teritorijose ar šalia jų. Atgaivinti miškininko profesijos prestižą, taip pat pasiekti teisingą (didesnį nei vidutinis šalies darbo užmokestis) vidutinį atlyginimą sektoriuje ir daugelis kitų, ne mažiau svarbių susitarimų.
Taigi, kyla klausimas – kodėl politinės partijos delsia pasirašyti tai, kas sutarta, ir nesiima toliau spręsti to, dėl ko nesutarta? Nes tai, kas vyksta, jau nepanašu į tiesiog biurokratinę procedūrą ar įprastą delsimą, tai jau panašu į kenkimą.
Ir šioje vietoje ypač keistai atrodo Socialdemokratų partijos pozicija, kuri, kaip didžiausia opozicinė partija, turi neabejotiną įtaką visam procesui. Daugumai partijų (tiek valdančiosioms, tiek opozicinėms, tiek neturinčioms pozicijų Seime) pranešant apie priimtus jų valdymo organų sprendimus pasirašyti „Nacionalinį miškų susitarimą“, iš socialdemokratų pusės – tyla. O juk būtent juos dar prisimename, kaip ypatingai nuosekliai gynusius valstybinius miškus ir jų valdymo sistemą nuo reformos, kovojusius prieš miškininko vardo žeminimą ir masinius miškininkų atleidimus iš tarnybos.
Kas atsitiko? Staiga prapuolė kompetencija? Ar atsirado nuomonė, kad pasiekti susitarimai – negeri, gal socialdemokratai vieni gali pasiūlyti ką nors geriau? O gal vis tik kažkas pradėjo įkyriai „šnibždėti į ausį“ (atleiskite – patarinėti), kad šis susitarimas dėl miškų ateities – iš viso nereikalingas? Gal kažkam kilo noras iš principo torpeduoti didžiulį kolektyvinį darbą, manant – kad ir „taip bus gerai“…
Ne, gerbiamieji, nebus! Lietuvai iškeltos bylos dėl nepakankamos biologinės įvairovės apsaugos ir nepadarytų „namų darbų“ niekur nedingo, visuomenės nepasitenkinimas plynai kertamais priemiesčių miškais – taip pat. O verslas, manau, taip pat būtų labiau patenkintas aiškiai nubrėžtomis perspektyvomis, o ne poreikiu sulig kiekviena nauja valdžia vis iš naujo „pristatinėti klausimą“.
Buvau ir esu įsitikinęs, kad Lietuvos miškai jungia žmones. Taip pat ir politikus. Miškui nerūpi, kas jam linki gero – kairieji, dešinieji ar centro pažiūrų politikai. Nes miškui, gamtai plačiąja prasme, reikia jų visų. Todėl vienintelis teisingas sprendimas, visomis prasmėmis – nedelsti ir pasirašyti politinių partijų deklaraciją – „Nacionalinį miškų susitarimą“. Tuomet žmonės kaltų neieškos.
, prezidentas, dalyvavęs „Nacionalinio miškų susitarimo“ rengime
