You are currently viewing Martynas Petraitis: kaip namų sąlygomis užsiauginti nuosavą putiną?

Martynas Petraitis: kaip namų sąlygomis užsiauginti nuosavą putiną?

Pripažinkime, daugelis negalime suprasti, kaip galėjo atsitikti, kad rusų tauta, po 1991 metų Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasukusi liberalios demokratijos keliu, sugebėjo tapti fašistinius stabus garbinančia nacija. Ar drįstume patikėti, kad vieną dieną čia, Lietuvoje, galėtume turėti savo užaugintą putiną ir korumpuotus jo darbus šlovinančią visuomenę? 

Iš pradžių atrodė, kad žmonės niekada nepalaikys niekšų, siunčiančių dar vakar riedlentėmis važinėjusius vaikus savo kūnais patręšti ir taip derlingos Ukrainos žemės. Vėliau bandėme tikėti, kad palaikantys tokius niekšus valdžioje sudaro tik mažą, nors ir labai triukšmaujančią, Rusijos visuomenės dalį. Raminome save, neva visur tokių yra, o garsiausiai rėkia kvailiausi, bet jų juk mažuma.

Galų gale supratome, kad kažkas ne taip. Panašu, kad mažuma yra tie, kurie nori gyventi normalioje šalyje, kuriems šiuo metu gėda dėl to, kad yra Rusijos piliečiai. Tada atsirado paaiškinimų – revanšizmas po pralaimėto šaltojo karo yra labai panašus į nacių Vokietijos revanšiszmą po Pirmojo pasaulinio karo. Stebėtis nereikia – taip ir turėjo būti, juk rusai kitokia  tauta, kuri visada buvo valdoma carų, centrinio partijos komiteto ir jų formuojamos imperialistinės ideologijos. Mums, lietuviams, tai nebūdinga. Pas mus taip niekada nebus.

Stiprus, ūkiškas vadovas, galų gale padarė tvarką. Nuo 1991 m. nieko nevyko, tik griovimas, grobstymas ir korupcija. Jam atėjus į valdžią pajudėjo projektai, prasidėjo statybos, viskas išgražėjo. Tiltai, stadionai, kultūros objektai. Tikrai daug geriau nei prie vagių, valdžiusių prieš jį. Tik čia ne apie Rusiją ir rusus. Čia apie Kauną ir kauniečius.

Pripažinkime, kauniečiai turėjo stiprų nepilnavertiškumo jausmą. Šūkis „Ir Kaune galima gyventi“, priminimai apie tarpukarį ir laikinosios sostinės statusą, išorės priešų paieškos „Vilnius niekada neleis Kaunui vystytis, vytis, pavyti ir aplenkti“ ir pan.

Tada atėjo jis. Ir padarė tvarką. Čia ne apie merą. Čia apie Putiną. Kai G.W. Bušas susitiko su Putinu, sakė jo akyse įžvelgęs sielą. Ir iš tiesų, Rusija stojosi ant kojų po dešimtmečio betvarkės. Gražu buvo žiūrėt.

Visai kaip Kaune. Po dešimtmečius trukusios konservatoriškos stagnacijos Kaunas pradėjo tvarkytis. Ir nesvarbu kieno sąskaita. Ar dėl ekonominio pakilimo, ar  dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tiesa, naudojamų ne visai pagal paskirtį, ar, Rusijos atveju, gamtinių resursų pirkėjų doleriais. Kas blogai? Kaunas tvarkosi ir atsigauna.

Blogai Rusijoje pradėjo darytis tada, kai liko tik „Vieningoji Rusija“ (pavadinimas „Vieningas Kaunas” – čia tik sutapimas) ir, dėl vaizdo, komunistų partija. Blogai pradėjo darytis, kai solidus ir išlaikytas žmogus pradėjo kalbėti kalinių žargonu. Jis siuntė savo darbuotojus ir interesantus ten, kur dabar madinga siųsti rusų karo laivą. Prabangią mašiną „bachūriškai“ užregistravo Estijoje su pagerintais numeriais „BBD“. Čia ne apie Putiną, čia apie myl. merą.

 Sutinku, kad mes deleguojame į valdžią atstovus, kad jie priimtų sprendimus, o kiekvienu klausimu tartis bei sulaukti atskiro pritarimo jie neprivalo, skaitytis su opozicija taip pat neprivalo. Tačiau galėtų. Bet juk svarbiausia – Kaunas atsigauna.

Nieko nenustebino, kad pamažėle pradėjo lįsti ylos iš maišų apie visa apimančią korupciją. Caro ir jo aplinkos neapsakomus turtus, kyšininkavimą, nepotizmą. Čia apie Putiną. Jo rūmus. Nors ne tik. Naujiena apie 140 000 eurų, t.y. didžiausią kyšį Lietuvos istorijoje, paskendo Ukrainos karo informaciniame triukšme. 140 000 eurų, Karlai. Kyšio.

Tačiau istorijos apie Vičiūnų vandenvalos teritorijų perplanavimą ir privatizavimą, apie Lampėdžio pakrantės užėmimą, apie vieną vienintelį viską laimintį darbų rangovą buvo girdimos jau seniai. Kodėl niekam Kaune tai neįdomu? Nes Kaunas atsigauna. 

Tegu truputį vagia, tegu truputį grobsto, tegul užkariauja truputį Kauno rajono (turime ginti ten gyvenančius ir Kaune dirbančius gyventojus). Vis vien geriau nei prie konservatorių. Tada galime užsimerkti ir nematyti ąžuolyno, Laisvės alėjos tvarkymo broko, ar planų didelį ąžuolyno pašonėje esantį plotą paskirti 3000 vietų automobilių stovėjimo aikštelei, tam, kad išspręstume parkavimo problemas renginių naujajame stadione metu. Trys tūkstančiai vietų automobilių aikštelei ąžuolyne. Ir nelabai kam tai rūpi. Nes Kaunas atsigauna.

Sako myl. meras nebedalyvaus rinkimuose. Putinas irgi laikinai nebuvo prezidentu. Myl. meras turi sūnų, kurie puikiai pavaduos. Pripažinkime, mes norime sau nuosavo putino. Tokio pačių užsiauginto, artimo. Griežto, bet teisingo. Kur pastovės kaip „bachūras už bachūrus“, neleis visokiems Vilniaus „liberastams“ marširuoti po Laisvės alėją su vėliavom vaivorykštinėm. Pas mus Kaune tokių nėra ir nereikia. 

Karas Ukrainoje iš esmės pratęsė mero kadenciją, nes demokratiškoje šalyje po korupcinio skandalo ir verslo Rusijoje (kuris akivaizdžiai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui) nestabdymo, meras vienareikšmiškai būtų priverstas atsistatydinti. 

Rusijoje laisvos žiniasklaidos nebėra, tačiau ir Kaune buvo nemažai investuota į viešuosius ryšius. Normalios komunikacijos, tyrimo ar pasmerkimo apie korupcijos skandalą taip ir neišvydome. O tuoj visi ir užmirš. Meras ir jo aplinka bendrauja ir atsakinėja tik į savų žurnalistų patogius, teisingus klausimus. O kam daryti kitaip kai visiems tinka taip, kaip yra? O gal nebetinka? Gal vertėtų pagalvoti, ką mes, kauniečiai, galėtume padaryti kitaip, kad situacija keistųsi?

Komentaro autorius: Martynas Petraitis, Lietuvos žaliųjų partijos narys