Rusijos agresija Ukrainoje nusineša ne tik ukrainiečių gyvybes, sunaikina jų turtą, bet ir daro ypatingai didelį neigiamą poveikį aplinkai, kuris užprogramuoja ilgalaikę ir sunkią naštą čia gyvensiančioms ateities kartoms. Ar ne laikas šiuos nusikaltimus įvardinti ekocidu ir reikalauti Rusijos atsakomybės ir už tai?
Sprogimų sukelti gaisrai naftos terminale Ochtyrkoje, dyzelino cisternų sandėlyje Černichive, tepalų saugykloje Nikolajeve, Buchanskio putplasčio fabrike. Apšaudymai radioaktyviųjų atliekų kapinyno ir Zaporožės atominės elektrinės teritorijose. Dėl bombardavimo apgadinti nuotekų valymo įrenginiai ir tiesiai į Dnieprą tekančios nevalytos pramoninės bei buitinės nuotekos. Trūkinėjantis elektros tiekimas agresoriaus užimtoje Černobylio AE, grasantis reaktorių aušinimo sutrikimais.
Tai tik keletas Putino režimo karinių veiksmų Ukrainoje išdavų, kurios turės milžiniškas ekologines pasekmes. Pasekmes, kurios nepaisant karo eigos ir trukmės, kels tiesioginę ir ilgalaikę grėsmę dabarties ir ateities ukrainiečiams bei jų žmogaus teisėms į sveikatą, gerovę ir pragyvenimo galimybes.
Tokio pobūdžio nusikaltimai, kai tyčia keliama tiesioginė žala ekosistemoms, o dėl to ir konkrečioje aplinkoje gyvenančioms bendruomenėms ar ištisoms jų kartoms, įvardijamas ekocido sąvoka. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio daugelis aplinkos ir teisės mokslininkų pasisako už ekocido kriminalizavimą bei įtraukimą į Romos sutartimi patvirtintų tarptautinių nusikaltimų (genocido, nusikaltimų žmoniškumui, karo ir agresijos nusikaltimų) sąrašą.
Atsižvelgiant į Rusijos veiksmų prieš Ukrainą pasekmes aplinkai ir žmonėms, siūlau Lietuvai imtis lyderystės ir inicijuoti procedūras, kad diskusijos pagaliau įgytų kūną ir ekocidas būtų pripažintas tarptautiniu nusikaltimu, o Rusijos Federacija šalia visų kitų nusikaltimų būtų baudžiama ir už jį.
Ukraina – viena pavojingiausių vietų kariniams veiksmams vykdyti
Visi kariniai konfliktai sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes aplinkai – užteršiamas oras, vanduo, dirvožemis, išdega dalis miškų, o drauge ir sunaikinamos buveinės, išskiriamas didelis kiekis šiltnamio efektą sukeliančių emisijų, jei įtraukta ir laivybos technika – teršiamos pakrantės ir vandenynų ekosistema. Tačiau ekologiniu požiūriu karo veiksmai tokioje valstybėje kaip Ukraina yra ypatingai pavojingi.
Ukraina – stipriai industrializuota valstybė. Joje išvystyta sunkioji ir metalurgijos pramonė, kasama anglis, perdirbama nafta, gaminamos ir montuojamos transporto priemonės, kuriami įvairūs cheminiai produktai, trąšos. Karo metu tokia pramoninė infrastruktūra tampa ypatingai didelės rizikos objektais. Ypač kare be taisyklių, kokį agresorius vykdo Ukrainoje.
Degantys naftos produktai, metalai, guma, rūgštys į aplinką išskiria visą puokštę toksiškų medžiagų, kurių dalelės nuodija tiek žmonių organizmus, tiek gamtą. Sunkieji metalai, kietosios dalelės nusėda ant vandens telkinių, įsigeria į dirvą. Įkvėpus gaisro dūmų, griūvančių pastatų dūmų paveikiama kvėpavimo sistema, ilgalaikėje perspektyvoje kyla onkologinių susirgimų rizikos.
Ukraina taip pat branduolinę energetiką vystanti valstybė. Veikia keturios atominės elektrinės, kuriose sutelkta 15 branduolinių reaktorių, įrengtos radioaktyvių atliekų saugojimo aikštelės. Šie objektai reikalauja ypatingos priežiūros. Tyčiniai ar atsitiktinai pažeidimai gali sukelti katastrofiškus padarinius.
Čia veikia dešimt hidroelektrinių – jų užtvankų suardymai grėstų pasroviui esančių miestų užtvindymu.
Ekologinės bombos tiksi jau seniai, karas gali lemti jų sprogimą
Ekologinė Ukrainos būklė ir iki Rusijos įsiveržimo buvo prasta. 180-ties valstybių rikiuotėje pagal Jeilio universiteto vedamą aplinkos veiksmingumo indeksą (Environmental Performance index) ji užėmė 109 vietą. Ypatingai prasti buvo jos oro kokybės rodikliai. 2019 m. Ukraina buvo 4-ta Europoje pagal su tarša susijusių mirčių skaičių, o vidutinis smulkių kietųjų dalelių (PM 2,5) poveikis Ukrainos gyventojams ilgą laiką net dvigubai lenkė Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas normas (toleruojama PM 2,5 riba – 10 μg/m3 Ukrainoje siekė 21 μg/m3).
Ypač daug ekologinių minų nuo seno glūdi Donbaso regione. Jo teritorijoje – apie 1600 ypač pavojingų atliekų „ežerų“: dirbtinių vandens telkinių, į kuriuos kaip į saugyklas šimtametė fenolio gamykla, kokso fabrikai ir kitos įmonės ilgą laiką pumpavo chemines gamybines atliekas.
Šis angliakasyba garsėjantis regionas taip pat išraižytas beveik 1000-čiu požeminių šachtų tinklu. Nors daugelis šachtų nebenaudojamos, joms būtina nuolatinė priežiūra – konkrečiai, besikaupiančio vandens pumpavimas (šachtoms patvinus vyksta uolienų difuzija, todėl besikaupiantis vanduo tampa itin mineralizuotas, užsiteršia naftos ir medinių sutvirtinimų puvimo produktais).
Jau po Donecko ir Luhansko separatistų apsiskelbimo respublikomis šachtų priežiūra ir vandens pumpavimas buvo apleisti. Patikimų duomenų apie jų dabartinę būklę mokslininkai turi mažai, tačiau aišku viena – bet koks sprogmuo pataikęs į ar šalia tokių agresyvių cheminių atliekų „saugyklų“ ar nestabilių užteršto vandens prisipildžiusių šachtų lemtų jų teršalų pasklidimą, galintį pražūtingai paveikti tiek gruntinius, tiek paviršinius vandenis.
Ypatingo paminėjimo reikalauja „Junkom“ šachta. Ji garsi tuo, kad 1979 m. joje buvo įvykdytas eksperimentinis branduolinis sprogimas, kuriuo siekta iš šachtos pašalinti susikaupusias dujas. Visgi sprogimo metu susidarė kapsulė su iki stiklo išsilydžiusiomis sienelėmis. O joje susikaupė vanduo su radioaktyviu stronciu ir ceziu. Mokslininkai spėja, kad atsidūrusi mineralizuotame ir druskų prisotintame vandenyje, kapsulė gali pradėti irti, o tai reiškia, kad radioaktyviosios medžiagos iš jos gali patekti į vandenį, paskleisdamos radiacinį užterštumą.
Kaltininkė – žudanti priklausomybė nuo iškastinio kuro
Greenpeace prasidėjus karui pristatė naują viešai prieinamą internetinę programėlę, leidžiančią sekti tanklaivių judėjimą jūrose. Jos duomenimis, per kone dvi savaites nuo invazijos į Ukrainą pradžios nuo Rusijos pakrančių pajudėjo mažiausiai 148 super tanklaiviai, gabenantys naftą ir dujas. 69 iš jų buvo nukreipti į Europą. Nepaisant to, kad kai kurios šalys paskelbė draudimą atvykti Rusijos laivams, Rusijos kroviniai vis dar atkeliauja į senąjį žemyną per kitose šalyse registruotus laivus. Tai puikiai iliustruoja, kaip stipriai esame susirišę sau rankas.
Europos Sąjungos šalys daugiau kaip 40 proc. dujų ir apie 25 proc. naftos importuoja būtent iš Rusijos, už tai sumokėdamos po 60 mlrd. Eur per metus (vien Lietuva pernai išleido 3 mlrd. Eur). Ši ilgalaikė energetinė priklausomybė sukompromitavo ES pozicijas reaguojat į ilgalaikius režimo žmogaus teisių pažeidimus, keliamas grėsmes taikai ir demokratijai visame regione ir tokiu būdu apginklavo Putiną.
Keturi iš dešimties Rusijos federalinio biudžeto rublių iki pandemijos buvo gaunami iš naftos ir dujų, kurios 2019 m. sudarė 60 proc. Rusijos eksporto. Pajamų iš naftos padidėjimas šioje šalyje kone visą laiką koreliuoja su karinių išlaidų augimu. Tai reiškia, kad mūsų vergovė naftai, dujoms ir anglims tiesiogiai pakurstė šį karą, taip pat ir konfliktus Gruzijoje bei Sirijoje.
Ar be užuojautos žodžių būsime pajėgūs pripažinti savo klaidą bei imtis veiksmų? Kokių aukų dar reikia, kad pasiryžtume ją nutraukti?
Ruoškimės padėti po karo spręsti ne tik humanitarinę, bet ir ekologinę krizę
Ukraina karą laimės. Tuo net neabejoju. Tačiau akivaizdu, kad karas tik dar labiau pagilins ir taip prastą valstybės ekologinę būklę ir natūralu, kad jos gerinimas bent jau trumpuoju laikotarpiu nebus į atstatymą orientuotos valstybės prioritetu. Todėl tarptautinės bendruomenės pareiga jau dabar ruoštis ir telkti finansines priemones ir technines žinias karo poveikio aplinkai įvertinimui ir valymo darbams. Ne tik dėl kolektyvinės atsakomybės už karo priežastis. Bet ir dėl to, kad tarša sienų neturi.
Tačiau dar iki tol, vakarų pasaulis turi išgirsti sąžinės balsą. Visų išsivysčiusių valstybių moralinė pareiga ir būtinybė – priklausomybės nuo iškastinio kuro nutraukimas. Ne po metų ar kelių. Dabar. Nėra žodžių apmaudui išreikšti dėl to, kad prireikė dabartinės krizės, kad įsitikintume, kad ši vergovė yra ne tik klimato, bet ir geopolitinis košmaras, iš kurio laikas pagaliau pabusti. Galiausiai, tai ir galimybių langas mūsų pačių ekonomikos tvarumui ir atsparumui nuo klimato krizės užtikrinti.
Komentaro autorė – Ieva Budraitė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė.
