Pastarasis laikmetis visiems švietimo dalyviams – tiek mokiniams ir pedagogams, tiek tėvams – pažėrė nemažai iššūkių. Reikėjo skubiai persiorientuoti ir kuriam laikui pereiti prie nuotolinio mokymo.
Švietimo sistema nuolat reformuojama, bet tikslas tolsta, mokymosi rezultatai kasmet vis prastėja. Juk visų reformų tikslas yra padaryti mokyklą geresnę – tokią, kurioje mokantis rezultatai gerėtų, kurioje mokiniai jaustųsi saugūs. Deja, praktika rodo, kad taip nėra. Puikiausias to įrodymas – šių metų matematikos egzamino rezultatai. Be to, mokykla vis dar ta vieta, kur dėl bujojančių patyčių vaikas nėra saugus.
Rengiama dar viena reforma: siekiama privalomą pradinį ugdymą ankstinti – padaryti jį privalomą nuo 6 metų amžiaus. Tai būtų nepamatuotas žingsnis. Visų pirma, ne visi šešiamečiai yra pasirengę lankyti mokyklą, juk ne visi vaikai vienodai auga, bręsta. Jeigu 6 m. vaikas jau yra pasirengęs lankyti mokyklą, niekas tėvams nedraudžia leisti jo į pirmą klasę. Tačiau tai negali būti privaloma.
Pradinio ugdymo pedagogams, dirbant su šešiamečiu, kuris dar nepasirengęs mokyklai, būtų tikrai iššūkis, su juo reikėtų daug dirbti individualiai. Tuo tarpu ikimokyklinio, priešmokyklinio bei pradinio ugdymo pedagogai yra bene labiausiai nuskriausti atlyginimų atžvilgiu. Jų darbas, lyginant su mokytojų dalykininkų, yra vertinamas menkiau, jų darbo užmokestis yra mažesnis. Tai didžiulė klaida, nes būtent darželiuose ir pradinėse klasėse yra klojamas vaiko kelias į gyvenimą. Būtent darželio auklėtojų ir pradinių klasių mokytojų darbas yra atsakingiausias. Dirbant su mažais vaikais reikia kur kas atidžiau žiūrėti ne tik ugdymo reikalų, bet ir kad vaikas nesusižeistų, nepaspringtų, neperkaistų ir t.t. Taigi ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogams atlyginimai kaip tik turėtų būti didesni. Tačiau tokia neteisybė dėl mokytojų darbo užmokesčio adekvatumo niekaip neišsprendžiama dar nuo sovietinių laikų, kuomet pradinių klasių mokytojų netgi nelaikydavo pilnaverčiais specialistais – tam nereikėdavo netgi aukštojo išsilavinimo, užtekdavo baigti pedagoginę mokyklą.
Dar viena blogybė mokykloje – tai korupcija, kuri pasireiškia užslėptomis formomis. Ne visi mokinių tėvai supranta, kad pratybų sąsiuvinių fenomenas yra korupcijos apraiška. Kaip veikia visas šis korupcinis aparatas? Ogi paprastai: keliolika UAB šiuos pratybų sąsiuvinius leidžia, o dalis mokytojų priverčia mokinių tėvus juos pirkti, nors kitose šalyse minėtuosius sąsiuvinius nuperka valstybė. Sakysite, mūsų šalis yra pernelyg skurdi, jog galėtų tai sau leisti? Manau, kad užkirtus kelią politinei korupcijai ir korupcijai apskritai, valstybė sutaupytų milijardus eurų, tad pradėti reikėtų nuo kovos su korupcija. Kad ir mažais žingsneliais prie to gali prisidėti kiekvienas.
Taip pat visiems yra įkyrėjęs biurokratizmas mokyklose. Mokytojas turi pildyti pačias įvairiausias ataskaitas, užuot skyręs laiką tiesioginiam savo darbui – jaunosios kartos ugdymui. Pasakykite, ką tos visos ataskaitos duoda? Nieko. Jos nugula stalčiuose ir realios, apčiuopiamos naudos jokios nėra. Tik sugaištas laikas, kuris mokytojui yra labai brangus – prisiminkime kiek darbo laikas mokytojui pailgėjo laikinai perėjus prie nuotolinio mokymo!
Mokytojui apskritai turėtų būti suteikta daugiau galimybių kūrybiškai darbo procese pritaikyti savus metodus. Mokytojo nereikia įsprausti į kažkokius rėmus, nes ugdymas – tai kūrybinis laisvas darbas. Galų gale – juk visų ugdytojų tikslas yra išlavinti laisvas, iniciatyvias asmenybes, o siekiant šio tikslo mokytojas turi būti pavyzdys. Biurokratizmas ir laisvos, iniciatyvios asmenybės ugdymas yra nesusiejami dalykai. Taigi mokyklose, švietimo sistemoje biurokratizmo turi nelikti.
Visgi opiausia švietimo darbuotojų problema – atlyginimai, tiksliau jų dydis. Dėl darbo užmokesčio didinimo mokytojai ryžosi precedentų Lietuvoje neturinčiam streikui, tačiau niekas jų neišgirdo, tik dar kartą rado progą pasityčioti, kad „mokytojai per langą lipo“; tik dar kartą buvo pedagogams pasakyta, kad „biudžetas – ne guminė valtis ir jo išpūsti nepavyks“. Kitaip tariant, esą nėra iš kur paimti lėšų mokytojų atlyginimams didinti. Iš kur gi paimti lėšų didinti tiems atlyginimams? – paklausite jūs. Reikia stabdyti korupciją, imtis griežtų priemonių. Juk visokiems abejotiniems projektams atsiranda lėšų tiek iš Lietuvos biudžeto, tiek iš Europos Sąjungos finansavimo fondų. Tik tie nuolatiniai brangūs projektai neduoda jokios apčiuopiamos naudos, mokymosi rezultatai negerėja. Taigi atidžiau įvertinus ir paskirsčius lėšas, skirtas švietimui, lėšų mokytojų atlyginimams didinti tikrai atsirastų.
Kęstutis Gumbrys, pedagogas, kandidatas į Seimą.
Politinė reklama.
