– Jūsų visas ligšiolinis politinis kelias buvo susietas su liberalais. Kodėl dabar norite grįžti į Seimą jau su Lietuvos žaliųjų partija?
– Iš tiesų liberalai – vienintelė partija, kuriai aš priklausiau nuo 1997 metų iki 2012-ųjų pabaigos. Jau aštuoneri metai nesu jokios partijos narys. Neliko ir Liberalų ir centro sąjungos, į kurią kadaise įstojau ir nuosekliai joje dirbau. Keitėsi ne tik šios partijos pavadinimas – ji skaldėsi, kito jos idėjinės nuostatos, vertybės. Atsirado naujų partijų, kurios taip pat skelbėsi liberaliomis ir joms
vadovavo jau kiti asmenys.
Pastarieji aštuoneri metai buvo mano politinės veiklos pauzė. Dirbau Seimo kontrolieriumi, dabar vadovauju Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentui. Kaip minėjau, tos partijos, kurios nariu buvau, kai eidamas dirbti Seimo kontrolieriumi sustabdžiau joje narystę, jau nebeliko. Netrukus visai pasitraukiau iš Liberalų ir centro sąjungos, siekdamas, kad ant mano –
Seimo kontrolieriaus veiklos nekristų jokios politinės priklausomybės šešėlis ir nekiltų įtarimų, jog galiu būti politiškai šališkas ar nevienodai visiems teisingas.
– Bet kodėl jūsų buvusiai partijai išnykus, nusprendęs atnaujinti politinę veiklą pasirinkote būtent žaliuosius? Gal gyvenimas privertė pakeisti liberalias pažiūras į žaliųjų politinius įsitikinimus?
– Lietuvoje iš tiesų dabar labiau aktualios žaliųjų idėjos – tai matome ir visoje Europos Sąjungoje. Jie siūlo socialiai orientuotą politiką. Žalieji pabrėžia žmonių teisę į saugią, sveiką aplinką, į gyvybės ir sveikatos išsaugojimą. Didesnė atsakomybė už gamtą, aplinką, sveikos gyvensenos siekiai reiškia visomis prasmėmis kokybiškesnį žmonių gyvenimą.
Kaip reikalingas atsakingas požiūris į aplinką, geriausiai parodė visą Lietuvą sukrėtęs “Grigeo Klaipėda” įmonės taršos skandalas. Teršalai į Kuršių marias plaukė ne vienus metus, net ne keletą, o ne mažiau kaip dešimtmetį. Verslas pasirodė, kad anaiptol nėra pakilęs į aukštumas ir atėjo laikas politikams, valstybės institucijoms į tokius reiškinius reaguoti daug nepakančiau, įtvirtinti gerokai griežtesnę atsakomybę už aplinkos teršimą ir kontroliuoti, kaip ji taikoma.
Tą patį galima pasakyti ir apie miškų kirtimą. Negi nebuvo matomi plyni kirtimai, paliekant neliestus tik pakraščius? Tai visuomenės mulkinimas, puikiai žinant, kad tokiu miškų naikinimu piktinsis žmones.
Man jau porą metų dirbant čia, Šiauliuose, teko stebėti, kaip kertami išlakūs senieji medžiai miesto centro alėjoje. Žmonės bandė juos ginti, net kilo visuomeninis judėjimas.
Kalbėjausi apie tai su miesto vadovais – jie aiškino, kad reikia įsisavinti europines lėšas ir nepavėluoti įgyvendinti centro atnaujinimo projekto, o medžiai neva trukdo tiesti naujas komunikacijas. Bet nemačiau, kad jas kas nors keistų – atsirado tik nauji šulinių rentiniai. Ar dėl to reikėjo iškirsti sveikus, pavėsį vasaromis šiauliečiams teikusius medžius? Prireiks dešimtmečių, kol juos atstos
susodinti jauni liauni medeliai.
Tačiau gerai kad visuomenė dabar į tokius atvejus jau reaguoja visai kitaip nei ankstesniais laikais, kai galėdavo ir tyliai vykti aplinkos niokojimas.
Pakilo ir atliekų rūšiavimo, taros surinkimo kultūra. Jau niekur nematyti poilsio vietose išmėtytų plastikinių butelių. Visuomenės ekologinė sąmonė lenkia politikų ir valdininkų aplinkosauginį
sąmoningumą.
Matyt, atėjo laikas Lietuvai, kaip sako žaliosios ideologijos šalininkai, sužaliuoti.
– Esate teisininkas, dirbdamas Seimo kontrolieriumi, prižiūrėjote, kaip laikomasi įstatymų, rūpinotės žmonių teisėmis. Gal tapęs Žaliųjų partijos nariu, prisidėjote rengiant jos programą ir sustiprinote joje žmogaus teisių gynimo nuostatas?
– Kai aš prisijungiau prie žaliųjų, partijos programa jau buvo iš esmės parengta. Susipažinęs su šiuo politiniu dokumentu, bendrapartiečių dėmesį atkreipiau pirmiausia į teisinius dalykus. Man artima, kad Žaliųjų partija nėra radikali politinė jėga. Ideologija negali būti atribota nuo žmonių gerovės siekių, gyvenimo kokybės.
Liberalų ir centro sąjungoje, atsimenu, diskutuodavome apie liberalų ideologiją, kurios spektras gali būti labai platus.
Kraštutinis fundamentinis liberalizmas neigia valstybės vaidmenį visuomenės gyvenime, atmeta socialinę politiką ir aukština individo savarankiškumą – atsieit, žmogus turi pats savimi pasirūpinti, užsidirbti pakankamai pajamų ir išplaukti iš bet kokios sunkios padėties, o jei jam tai nepavyksta – jo problema.
Tokį cinišką požiūrį į visuomenę gerai nusakė rusų satyros klasikai: “skęstančiųjų gelbėjimas – skęstančiųjų reikalas”. Man ši ideologija visą laiką buvo absoliučiai svetima.
Liberalų ir centro sąjunga vis dėlto tokio liberalizmo nepropagavo, stengėsi matyti žmonių socialinius poreikius.
Socialinės politikos kryptis, žinoma, gerokai stipresnė žaliųjų ideologijoje. Įgyvendinant žaliąją politiką ir, kiek įmanoma, saugant gamtą, jie siekia derinti žmogaus, bendruomenės bei visuomenės
interesus.
Ekonomika turi būti orientuota į aplinką tausojančius procesus. Tai ne tik netrukdo žmonijos pažangai, taip pat ir ekonominei, bet, priešingai, naujosios technologijos kuria aukštesnę pridėtinę vertę, kartu ir geresnį gyvenimą.
Į žaliąją ekonomiką, aplinkosaugos stiprinimą krypsta visas demokratinis pasaulis. Neatsitiktinai tokia populiari ir žinoma visame pasaulyje aplinkosaugos aktyvistė švedė moksleivė Greta Thunberg. Tai rodo, kad žaliosios idėjos labai artimos ir jaunajai kartai.
Europos Sąjungos šalyse rinkėjai atsigręžė į žaliąsias idėjas ir jas propaguojančias politines jėgas. Jų įtaka vis stiprėja. Manau, ir Lietuvoje jau laikas žaliesiems įgyti daugiau politinės įtakos ir turėti stipresnį balsą sprendžiant, kuriuo keliu toliau eis mūsų šalis. Tai turi būti žalias ir platus kelias.
– Jūs esate patyręs politikas, buvote ir sveikatos apsaugos ministras, ir vidaus reikalų ministras. Vis dėlto gal grįžti į politiką jus skatina ne vien supratimas, kad turite gerokai daugiau politinės ir vadybinės patirties nei daugelis dabartinių Seimo narių, bet ir aukštų postų ilgesys?
– Manau, būtų sudėtinga mane įtarti postų vaikymusi. Ne kiekvienam politikui likimas suteikia progų užimti tiek daug įvairių postų kaip man. Buvau ir Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, komiteto vadovas, ir, kaip sakėte, du kartus buvau dviejų ministerijų ministras. Teko atsakyti už labai sudėtingas, problemines valdymo sritis.
Jei man rūpėtų tik postas, ar būčiau pats atsistatydinęs iš vidaus reikalų ministro pareigų 2007 metais, kai neblaivus Skuodo kelių policijos pareigūnas Saulius Paulikas pražudė tris vaikus ir pabėgo iš nusikaltimo vietos?
Tada jaučiau, kad turiu prisiimti politinę atsakomybę už šį baisų atsitikimą, nors ir nebuvau tiesiogiai atsakingas dėl to, ką iškrėtė vieno rajono policininkas. Supratau, kad asmuo, atsakantis už visos sistemos veiklą, privalo prisiimti ir asmeninę atsakomybę, kai jos konkretus pareigūnas taip pasielgia, nes antraip jis neturės moralinės teisės reikalauti atsakomybės iš kitų sistemos darbuotojų.
Atsistatydindamas iš vidaus reikalų ministro posto, pareikalavau atsakomybės ir iš policijos vadovybės. Tada atsistatydino ir policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius.
Telieka apgailestauti, kad tiesioginiai nusikaltusio pareigūno vadovai mūsų pavyzdžiu nesekė ir nesitraukė iš pareigų.
Aš parodžiau visuomenei, kad sau taikau aukščiausius politinės atsakomybės standartus. Jie turėtų būti privalomi visiems politikams, valstybės bei savivaldybių institucijų vadovams.
2011 metais nutikus panašiai situacijai, kai neblaivus Trakų policijos komisariato patrulis automagistralėje sukėlė avariją ir pražudė tris medikus, tuometis policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas pasitraukė iš pareigų. Jo pavaduotojas, atsakingas už viešąją policiją, kuriai priklauso ir kelių policijos pareigūnai, tuo metu buvo Saulius Skvernelis.
– Tačiau gal Saulius Skvernelis parodė pavyzdį, kad jei neatsistatydini, gali toliau kilti karjeros laiptais, o štai jūs tik mėginate grįžti ten, kur jau ne kartą buvote – į Seimą.
– Manau, mano pavyzdys turi kitokią prasmę – jei ne šiandien, tai nors ateityje padės politikams geriau suprasti politinės atsakomybės svarbą. Juk ne pats postas yra vertybė, o tai, ką tu gali nuveikti jį užimdamas.
Beje, man susidaręs įspūdis, kad anksčiau ir žiniasklaida, ir visuomenė buvo daug kritiškesnė ministrams, jiems kelti aukštesni moralės, kompetencijos ir politinės atsakomybės reikalavimai nei dabar.
Ir šiandien nė kiek nesigailiu, kad taip pasielgiau. Tai buvo teisingas sprendimas. Atsistatydinimas, žinoma, nėra joks geras darbas, bet, manau, man vis viena pavyko palikti pėdsaką vidaus reikalų
sistemoje ir realiais, iki šiol Lietuvai svarbiais darbais.
Lietuviai jau seniai naudojasi Šengeno erdvės teikiamais privalumais, o buvo kilusi grėsmė, kad Lietuvos ir dar kelių šalių priėmimas į ją bus nukeltas nežinia kuriam laikui. Kad laiku patektume į Šengeno erdvę, teko nemažai man padirbėti. Tai ne pasigyrimas – nors ir atsistatydinau, už šį darbą prezidento Valdo Adamkaus buvau įvertintas aukštu valstybiniu apdovanojimu.
– Dabar jūs beveik porą metų dirbate Šiauliuose, bet gal siekiate tapti Seimo nariu, be kita ko, ir norėdamas grįžti į Vilnių, kur gyvena jūsų šeima? Ar jaučiate kokį asmeninį ryšį su Šiauliais, jo regionu?
– Valstybės tarnyboje dirbu jau 27 metus ir kai baigėsi mano Seimo kontrolieriaus kadencija, turėjau galimybė pretenduoti į kelias darbo vietas. Daug negalvodamas pasirinkau Šiaulius ir tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas.
Šiauliuose aš gimęs ir augęs. Baigiau tuometę Juliaus Janonio vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Šiaulių Aušros apygardoje, kurioje keliu savo kandidatūrą į Seimo narius, Žemaitės gatvėje yra mano gimtasis namelis. Į Vilnių išvykau mokytis.
Net besimokydamas Vilniaus universitete teisės specialybės, maždaug pusantrų metų dirbau Šiauliuose – Šiaulių krašto dienraščio juristu konsultantu. Baigęs studijas sulaukiau pasiūlymo dirbti šioje aukštojoje mokykloje dėstytoju. Tai ir lėmė, kad vėl išvykau į Vilnių. Tada įsitraukiau į politinę veiklą.
Tačiau visą laiką viena koja buvau Šiauliuose. Turiu kur čia gyventi – Šiaulių rajone yra mano paveldėtas tėvų namas, kurio pamatams aš vaikystėje įklojau pirmąjį akmenį. Statybos vyko ilgą laiką ir teko nemažai jose padirbėti.
Šį namą išsaugojau ir paveldėjęs po tėvų mirties, nes kirbėjo mintis, kad anksčiau ar vėliau vis viena sugrįšiu į Šiaulius. Vis savaitgaliais atvažiuodavau prižiūrėti namo, sodo. Vasaromis atsiveždavau ir vaikus, galima sakyti, jie čia augo.
Užtat dabar neprireikė nuomotis būsto, o man tai buvo svarbu apsisprendžiant, kur vykti dirbti, nes valstybės tarnautojai negauna tokių didelių algų, kad jiems nuomos išlaidos nerūpėtų. Pradėjus dirbti Šiauliuose tik pasikeitė laiko paskirstymas – jei anksčiau atvykdavau savaitgaliais, dabar atvirkščiai – pasibaigus darbo savaitei vykstu į Vilnių pas šeimą.
– Gal jūsų žmona Adelė taip pat iš Šiaulių?
– Ji joniškietė, bet tai – irgi Šiaulių kraštas. Susipažinome abu dirbdami Šiauliuose.
– Kur dabar jūsų vaikai? Ar ne užsieniuose, kaip nutiko dažnai lietuvių šeimai?
– Ne, abu mano vaikai – sūnus Mindaugas ir dukra Monika – užaugo, sūnus jau dirba, o dukra seka mano pėdomis studijuoja Vilniaus universitete teisę, abu Lietuvoje. Atrodo, greitai sukurs jau savo šeimas.
– Jei neklystu, kai pirmą kartą kandidatavote į Seimą, vaizdo reklaminį klipą taip pat įrašinėjote Šiauliuose?
– Taip, tai tiesa. Puikiai prisimenu tą savo pirmąjį klipą. Negaliu pamiršti jau vien todėl, kad jame tada, 1996 metais, nusifilmavo mane rėmęs būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Filmavomės prie monumento tremtiniams Ginkūnų kapinėse ir Šiaulių parke. Tai buvo mano politinio kelio pradžia ir esu labai dėkingas prezidentui Valdui Adamkui, kad jis mane parėmė.
Kai Valdas Adamkus iškėlė savo kandidatūrą 1997-ųjų gruodžio mėnesį ir 1998 sausį vykusiuose dviejų turų Prezidento rinkimuose, aš buvau jo rinkiminio štabo narys, o kai jis antrą kartą 2004 metais tapo šalies vadovu, per rinkimus buvau jo patikėtinis.
Beje, Valdas Adamkus, dar gerokai prieš pirmąjį kandidatavimą į prezidento postą, dažnai lankydavosi Šiauliuose, esu buvęs pas jį ir name, kur jis gyvendavo, todėl čia ir filmavome mano pirmąjį rinkiminį klipą.
– Atrodytų, esate taip suaugęs su Šiauliais, kad Vilnius jums buvo vien laikina gyvenimo stotelė…
– Neslėpsiu, sugrįžęs į Šiaulius, maniau, kad atvykau dirbti tik laikinai. Tačiau jau įsitraukiau į darbą, pripratau čia gyventi ir nesijaučiu svetimas.
Užimtumas – socialiai labai jautri, man artima sritis. Šiaulių regione sudėtinga darbo rinkos situacija, nelengva spręsti užimtumo problemas.
Mano vadovaujamame departamente dirba apie 200 specialistų, yra 13 skyrių, mūsų aptarnaujama teritorija aprėpia 11 savivaldybių – visą Šiaulių apskritį ir dalį Telšių bei Kauno apskričių. Tai penktadalis Lietuvos, daugiau kaip 400 tūkstančių gyventojų.
Koronaviruso pandemijos ekstremali situacija išlieka, Užimtumo tarnybai tenka labai atsakinga užduotis – mokėti išmokas nuo karantino nukentėjusiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, kompensacijas už prastovas darbdaviams. Jau mokama ir nauja išmoka – darbo ieškantiems asmenims.
Žinoma, kartu dar intensyviau dirbame trimis mūsų tradicinėmis kryptimis – tarpininkaujame žmonėms įsidarbinant, padedame savarankiškai susikurti darbo vietą ir talkiname persikvalifikuojant, įgyjant profesiją.
– Tai šių dienų rūpesčiai, o ką žadėsite rinkėjams per rinkimų kampaniją?
– Stebuklų niekada niekam nežadėjau ir nežadėsiu. Man visiškai svetimos kai kurių politikų pamėgtos rinkėjų vilionės nerealiais pažadais.
Be abejo, propaguosiu žaliųjų idėjas, aiškinsiu, kodėl jos svarbios Lietuvai ir jos žmonėms. Žalioji ideologija turėtų slypėti visose gyvenimo srityse. Tai mūsų partijos programos siūlymų stuburas. Tuo žaliųjų judėjimas ir skiriasi nuo kitų politinių jėgų.
Dažnai žmonės nė nesuvokia, kad iš tikrųjų jie patys yra žalieji. Kažkas ant savo namo stogo įsirengia saulės energijos jėgainę. Juk tai praktinis žaliųjų siekių įgyvendinimas. Kažkas ūkininkauja nenaudodamas pesticidų, trąšų. Toks ekologinis ūkis taip pat žaliųjų idėjų perkėlimas į realų gyvenimą. Rūšiuodami atliekas žmonės irgi prisideda prie žaliųjų siekio, kad mūsų planeta būtų kuo mažiau teršiama.
– Kuo jūs asmeniškai galite padėti Lietuvos žaliųjų judėjimui?
– Mano patirtis Seime ir Vyriausybėje susieta pirmiausia su visuomenės sveikata.
Pavyzdžiui, man dirbant sveikatos apsaugos ministru, buvo nustatytos higienos normos ikimokyklinio ugdymo įstaigose, moksleivių mitybai – šalinami jiems žalingi produktai: visokie čipsai, šokoladukai. Iškelti iš mokyklų šį nesveiką maistą pardavinėjantys automatai. Aplink gyvulininkystės fermas buvo išplėstos sanitarinės zonos.
Buvo įsteigtos aplinkos kokybės laboratorijos, įskaitant ir kvapų kontrolės laboratoriją, įgyta jai reikalinga brangi aparatūra. Anksčiau Lietuvoje tokio kontrolės mechanizmo Lietuvoje net nebuvo.
Čia aš pasakoju, ką man pavyko nuveikti aplinkosaugos srityje vadovaujant Sveikatos apsaugos ministerijai. Tačiau aš žinau, kad tai tik dalis priemonių, kurias būtinai reikia įdiegti. Tai ir siūlysiu,
jei tapsiu Seimo nariu, atstovaujančiu žaliesiems.
Kai dirbau Seimo kontrolieriumi, gaudavau labai daug skundų dėl savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar aplaidumo tvarkant atliekas, neteisingai ar nepagrįstai nustatant rinkliavas. Tyriau šiuos skundus ir žinau, ką reikėtų daryti, kad šių bėdų būtų išvengta ir aplinkosaugos sistema veiktų sklandžiau.
Galėčiau išvardyti daugybę konkrečių siūlymų, bet apibendrinsiu trumpai: žinau, kokius teisės aktus reikia tobulinti, kad nebūtų daroma žala nei aplinkosaugai, nei žmonių interesams. Jei būsiu išrinktas į Seimą, netrinsiu tuščiai parlamentaro kėdės, o teiksiu visų mūsų gyvenimą švaresniu ir kokybiškesniu galinčius padaryti įstatymų projektus.
Tekstą rengė Virgis Vizgirda
Politinė reklama
