Jau ne vienerius metus kalbame apie augančią atskirtį tarp sostinės ir likusios Lietuvos. Nors valdantieji pažadus dalino vieną po kito, proveržio taip ir nematyti. Nedarbas, žemas pragyvenimo lygis ir mažėjantis gyventojų skaičius bado akis. Situaciją dar labiau audrina koronaviruso pandemijos pasekmės ekonomikai. Kas išjudintų regionus iš sąstingio ir kaip jiems pasivyti didžiuosius miestus? Apie tai kalbamės su Žaliosios politikos instituto direktore Ieva Budraite.
– Kokią ateities viziją matote karantino išalintiems šalies regionams? Kaip sumažinti atskirtį ir kurti darbo vietas ne didmiesčiuose, o mažesniuose miestuose bei kaimiškose vietovėse?
– Šalyje nedarbo problema prasidėjus koronaviruso pandemijai tapo itin opi. Jau 2019 metų pabaigoje darbo neturėjo beveik 94 tūkstančiai gyventojų. Vaizdžiai tariant, maždaug tiek pat, kiek gyvena visame Panevėžyje. Statistikos departamento duomenimis, metų pradžioje nedarbo lygis siekė 6,3 proc., tačiau vos per 2 karantino mėnesius, situacija ženkliai pasikeitė ir nedarbas perkopė 11 proc.
Prognozuojama, kad atsistatymui po krizės reikės mažiausiai 2 metų. Tačiau nereikėtų nusiteikti perdėm pesimistiškai. Šis laikas skiriasi nuo 2008 metų ekonominio sunkmečio. Dabar valstybė pinigų turi. Jei neturi, gali daug ir pigiai pasiskolinti. Svarbiausias klausimas – kaip pinigai bus panaudoti. Ir tai, mano įsitikinimu, yra unikali proga vienu šūviu nušauti du zuikius. Jei gausias pinigines injekcijas valstybė nukreips į smulkaus ir vidutinio verslo skatinimą, „žaliųjų” investicijų pritraukimą ir vystymą, užkursime ir darbo vietų steigimą regionuose, ir didesnę gamtos bei visų mūsų sveikatos apsaugą.
Netankiai apgyvendintos regionų teritorijos dėkingos vėjo jėgainėms, saulės elektrinių parkams, biodujų gamykloms prie gyvulininkystės ūkių įrengti, atliekų perdirbimo įmonėms, ekologiškų statybinių medžiagų gamintojams ir t.t. Reikia tik sudaryti tinkamas sąlygas jiems įsikurti.
– Ar tikrai jūsų minimi verslai darbo vietas kurs regione? Kokių profesijų darbuotojų jiems prireiks?
– Kiekvienam verslui reikalingi darbuotojai. Net ir vėjo jėgaines ar saulės elektrines kažkas turi įrengti, prižiūrėti. Tam reikalingi ne tik inžinieriai, bet ir technikai, elektrikai, mechanikai, kranų operatoriai ir t.t. Kitaip tariant – ir aukštos, ir žemesnės kvalifikacijos žmonės. Ir šios darbo vietos – stabilios. Priešingai nei paslaugų sektorius, lengvai ir greitai perkeliantis savo centrus ten, kur darbo jėga pigesnė, „žaliojo” verslo įmonės įsikuria ir veikia toje pačioje vietoje ilgam. Sudarydami sąlygas žmonėms dirbti ir užsidirbti, jos kelia viso regiono konkurencingumą, gerina ekonominę situaciją.
Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, numatoma, kad darbo vietų skaičius vėjo energetikoje Europos lygiu per artimiausius trejus metus padvigubės. Iki 2030 m. šis sektorius turėtų suteikti maždaug 500 tūkst. darbo vietų visoje Europoje, o vėjo jėgainių valdytojai jau dabar skundžiasi darbuotojų trūkumu.
Be to, norėdami išsaugoti sveiką gyvenamąją aplinką turėsime mažinti vartojimą, todėl jau netrukus teks grįžti prie senų įpročių – daiktus taisyti, o ne juos išmesti ir pirkti naujus. Tai leis atgyti amatininkystės profesijoms, pameistrystei. Išaugs batų, odos gaminių, drabužių, baldų bei panašių daiktų remonto paslaugų poreikis. Tai valstybė planuoja skatinti ir mokestinėmis lengvatomis ar kitomis finansinėmis priemonėmis, kad ir gyventojams būtų finansiškai naudinga rinktis tokią paslaugą.
– Gyventojų Lietuvoje ir toliau mažėja. Tik Vilniaus apskrityje jų skaičius auga sparčiau, nežymus augimas per pastaruosius metus dar buvo fiksuojamas Klaipėdos apskrityje, bet visos kitos – traukiasi. Ar batsiuviai turės kam tuos batus taisyti?
Esu tikra, kad kurdami darbo vietas ir stiprindami regionų ekonomiką sugebėsime į juos pritraukti daugiau gyventojų, ypač jaunų žmonių, kurie čia įsitvirtintų ir kurtų šeimas. Jau dabar vis daugiau jaunų žmonių svarsto iš miestų keltis gyventi į mažesnius miestelius ar kaimiškas teritorijas, nes nori sugrįžti arčiau gamtos, kur gyvenimo tempas ramesnis ir galima vaikus auginti saugesnėje aplinkoje.
Visai neseniai girdėjau istoriją apie jaunų vilniečių porą, kurie metė darbus informacinių technologijų srityje ir persikėlė gyventi į kaimą Panevėžio rajone. Vaikinas užsiima kalvyste, savo gamintus papuošalus ir kitus produktus pardavinėja internetu, o jo žmona užsiima fotografija. Mano partijos kolega prof. Vytautas Nekrošius dėsto teisę Vilniaus universitete, tačiau gyvena toliau nuo sostinės šurmulio – Molėtų rajone.
Tai tik kelios istorijos, bet jų yra kur kas daugiau. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jų tik daugės. Valstybės užduotis – sudaryti jiems sąlygas čia atvykti. Skatinti pačius pradėti savo nuosavą verslą regione ir kurti darbo vietas kitiems.
– Politikai dažnai žada pagerinti padėtį regionuose. Tačiau ką reikėtų daryti konkrečiai?
Pradėti galima nuo žemės ūkio. Dabartinė situacija šiame sektoriuje verčia imtis už galvos – viskas sutelkta stambiųjų ūkininkų rankose. Teisinga politika turėtų skatinti kuo daugiau smulkių, šeimos ūkių, o ne remti stambiuosius, naudojančius itin daug pesticidų, cheminių trąšų, kurios vėliau patenka į gruntinius arba paviršinius vandenis ir užteršia mūsų upes, ežerus ir net Baltijos jūrą. Vertinant pasaulines tendencijas, klimato kaitos iššūkį, Europos Sąjungos aiškiai brėžiamą žaliąją kryptį, ateitis priklauso būtent smulkiems ir ekologiškai tvarkomiems ūkiams.
– Jūs dažnai kalbate apie klimato kaitą. Tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų sutinka, kad klimato kaita kelia grėsmę žmonėms, bet daug kam dar kyla klausimų, ar tai tikrai turėtų būti prioritetas, kai yra kitų neišspręstų problemų?
– Mes, vandens ištekliais turtingas kraštas, vis dažniau randame tuščius vandens šulinius. Ar tai daro tiesioginę įtaką mūsų gyvenimo gerovei? Manau, kad taip, ir tai klimato kaitos padarinys. Žinoma, kartais žmonės juokauja, kad tokia šilta žiema be sniego tik į gerą. Juk už šildymą reikės mokėti mažiau. Bet ar taip juokaudami pagalvojame, kad daugiau turėsime mokėti už oro vėsinimą vasarą, kai be kondicionierių nebegalėsime išsiversti, nes karščio bangos taps itin dažnu reiškiniu net ir mūsų kraštuose?
Sniegas ir jo lėtas tirpsmas yra labai svarbus procesas, nes taip yra sudrėkinami gilesni žemės sluoksniai. Kai sniegą žiemą pakeičia liūtys, iš dirvožemio yra išplaunamos maisto medžiagos ir žemės ūkyje naudojami chemikalai, kurie kaip jau minėjau anksčiau, vėliau patenka į vandens telkinius ir užteršia vandenį bei ten gyvenančius organizmus.
Ar įvertiname, kokį poveikį toks orų atšilimas daro gamtai? Manau, kad šiemet dėl tokios šiltos žiemos fiksuosime rekordinį erkių aktyvumą ir, deja, jų platinamų ligų protrūkį. Pakitusios klimato sąlygos lems naujų ligų ir kenkėjų atsiradimą, sumažins atsparumą ligoms. Visa tai – tiesioginė grėsmė mūsų gerovei, o juk žmogaus sveikata ir teisė gyventi švarioje aplinkoje turėtų būti vienas iš valdžios prioritetų.
Politinė reklama.
