Ekonomistams prabilus apie pasauliui gresiančią recesiją, sunerimo dar ką tik dėl Europos žaliojo kurso džiūgavę aplinkosaugininkai ir klimato aktyvistai. Kokia kryptimi pandemijos akivaizdoje nuspręsime pasukti ekonomiką? Klimato krizės iššūkius nustumti į paraštes ar pasinaudoti proga pereiti prie žaliosios ekonomikos?
Aplinkos ministerija (AM) paskelbė, kad pritaria siūlymui gaivinant Europos Sąjungos ekonomiką remtis Europos žaliuoju kursu, bet prie Europos klimato ir aplinkos ministrų bendro kreipimosi į Europos Komisiją nesijungia. Kitaip tariant, pritaria, bet nepritaria. Taip „valstiečių“ vadovaujama ministerija dar kartą patvirtino, kad žodis „žalieji“ šios politinės jėgos pavadinime tėra deklaratyvus teiginys arba nepavykęs reklaminis triukas.
Kaip AM teisina tokį sprendimą? Deklaruodama, kad visų pirma reikia atlikti poveikio skirtingoms šalims ir ekonomikos sektoriams vertinimą bei atsižvelgti į kiekvienos ES valstybės narės nacionalines aplinkybes. Tad kodėl Kęstučiui Mažeikai, valstybės pareigūnui, kuriam patikėta nešti aplinkosaugos vėliavą, Europos žaliasis kursas atrodo per ambicingas?
Galbūt šis dokumentas gąsdina „valstiečių“ atstovaujamas interesų grupes? Tarp kitų sektorių žemės ūkis pagal poveikį klimato kaitai užima antrą vietą. Turbūt nieko keisto, kad trąšų verslą ir itin stambius ūkius atstovaujantiems politikams siekis pereiti prie darnesnės ir ekologiškesnės žemės ūkio praktikos neatrodo itin patrauklus.
Žalioji kryptis būtent to ir reikalauja: skatinti saikingesnį trąšų vartojimą, nes priešinga praktika alina dirvožemį; mažinti pesticidų, herbicidų ir panašių medžiagų naudojimą, nes jos pavojingos ir gamtai, ir žmogui; palaikyti smulkių ūkių gyvybingumą, nes taip galime perkelti maisto produktų gamybą arčiau vartotojų ir atverti naujas galimybes „jauniems“ ūkininkams pradėti nuosavą verslą regionuose. O jei miškuose „valstiečiai“ matys tik medieną, tai apie nematerialiąją miško naudą ir naujas galimybes kurti ne su mediena susijusius sveikatinimo, turizmo, pažinimo verslus irgi galėsime pamiršti.
O gal jie tiesiog mažai ką nutuokia apie ekonomikos vystymą? Dėl tos pačios priežasties, matyt, ir Europos žaliojo kurso plane įžvelgia tik išlaidas, o ne galimybes kurti aukštesnę pridėtinę vertę. Savo supratimą apie verslo valdymą jau pademonstravo „valstiečių“ premjeras pareiškęs, kad su tuo verslu, kuris dabartinėmis pandemijos aplinkybėmis kalba apie galimą bankrotą, matyt, iš pat pradžių kažkas buvo negerai. Premjero darbas – vykdyti vyriausybės programą, siekti pritraukti investicijas, koordinuoti ir gerinti vyriausybės ir ministerijų veiklą, krizės atveju – sukurti veiksmų planą ir jį vykdyti. Vykdyti pažadus! Nes tai yra teisėti verslo lūkesčiai, tai prielaidos tolesniam jo veikimui (arba neveikimui ir užsidarymui). Su visa pagarba, ne premjerui spręsti – geras verslas ar ne.
Ar pasinaudosime istorine proga?
Suprantama, kad susiklosčiusios aplinkybės dėl koronaviruso pandemijos ir pasaulio ekonomikai prognozuojama recesija skatina iš naujo peržiūrėti tiek ES, tiek ir nacionalinius planus. Ir šioje stadijoje susiduriame su keliais galimais ekonomikos vystymo scenarijais. Nurašyti klimato kaitą, kaip ne prioritetinę sritį, ir vystyti ekonomiką gamtos sąskaita, arba išnaudoti istorinę galimybę sklandžiai pereiti prie žaliosios ekonomikos.
Pirmas scenarijus kažkuo primena JAV istoriją, kai vadovaujant Barakui Obamai Amerika ne vienerius metus palaikė kovą su klimato krize, o valstybės vairą perėmus naujajam prezidentui Donaldui Trumpui, buvo žengtas didelis žingsnis atgal. Iš pradžių D. Trumpas pasitraukia iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo ir sušvelnina taisykles dėl aplinkos apsaugos priemonių, o dabar dėl taršos kaltina Kiniją. Tokią JAV prezidento retoriką pavadinčiau veidmainiška. Kaip ir lietuviškų „nežaliųjų valstiečių“ poziciją Europos žaliojo kurso atžvilgiu.
Kovoti su klimato krize turi visas pasaulis be išimčių. Turime suvokti tai, kad viena valstybė ar regionas šios kovos su didžiausiu pasaulio iššūkiu nelaimės. Kaip ir tai, kad klimato krizė palies ne vieną šalį, o mus visus be išimčių. Tad nacionalinės aplinkybės klimato krizės akivaizdoje skambės, kaip labai prastas pasiteisinimas. Kaip teigė Europos Parlamento aplinkos komiteto pirmininkas Pascal Canfin, turime suvienyti jėgas žaliajam atsigavimui.
Pirmąjį scenarijų pavadinčiau trumparegišku, nes vieną dieną klimato krizės iššūkiai į mus atsigręš su kaupu. Neseniai pakeitėme klimato kaitos pavadinimą į labiau situaciją atspindintį klimato krizės terminą, aplinkosaugos klausimų išstūmimas iš prioritetų sąrašo gali paskatinti dar vieną žingsnį – klimato krizės virsmą į klimato katastrofą. Todėl siūlyčiau eiti antruoju keliu ir pasinaudoti išskirtine proga dėl pandemijos kilusią krizę paversti galimybe ir ekonomikos gaivinimo planą suderinti su Europos žaliojo kurso strategija.
Ar išrasime skiepą nuo klimato krizės?
Kiekvienoje krizėje slypi galimybė ir dažniausiai laimi tie, kurie sugeba tą galimybę įžvelgti. Žaliųjų akimis, dabar pats geriausias laikas pereiti prie žaliosios ekonomikos. Peržiūrėti mokestinę politiką ir nukreipti ekonomikos skatinimo priemones į socialiai atsakingo ir aplinkai draugiško verslo vystymą. Taip vienu metu galėsime užtikrinti ekonomikos gaivinimą ir mūsų pačių gyvenamosios aplinkos bei sveikatos apsaugą.
Nesakau, kad turime visiškai nusigręžti nuo verslo sektorių, kurie prisideda prie veiksnių, lemiančių klimato krizę. Turime ištiesti pagalbos ranką verslui, be kurio šiai dienai patys neišsiverstume, bet tuo pat metu galime įpareigoti įmones tapti tvaresnėmis. Kadangi Nacionalinėje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaitos ataskaitoje teigiama, kad transporto sektorius šalyje išmeta daugiausiai CO2 emisijų, pateiksiu elementarų pavyzdį transporto ir logistikos sektoriui.
Paramą gavusios susisiekimo ar logistikos paslaugas teikiančios įmonės galėtų įsipareigoti, kad per sutartą laiko tarpą jos imsis veiksmų, kad sumažintų į aplinką išmetamas anglies dvideginio emisijas. Kokiomis priemonėmis? Renkantis mažiau taršų transportą, optimizuojant maršrutus, konsoliduojant prekes, galiausiai, diegiant aplinkai draugiško vairavimo standartus. Neabejoju, kad panašių susitarimų būtų galima pasiekti ir daugelyje kitų sričių.
Tad nebegalime kovos su klimato krize laikyti prabanga, priešingai – turime išnaudoti Europos žaliąjį kursą kaip galimybę padėti ekonomikai atsistoti ant kojų tik jau kitame – atsakingam verslui palankiame ir aplinkai draugiškame pasaulyje.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
