Seime verda diskusijos dėl PVM lengvatos centralizuotam šildymui atgaivinimo. „Opozicionieriai“ konservatoriai, siekdami šį klausimą grąžinti į politinę darbotvarkę, pasiūlė valdantiesiems valstiečiams savo paramą miškų reformos klausimais, o pastarieji sutiko mažinti PVM centralizuotam šildymui, taip išsižadėdami savo anksčiau skelbtų principinių nuostatų šiuo klausimu.
Kiti valdantieji socialdemokratai apšaukė šį sandėrį tipišku „prekybos įtaka“ atveju, kas iš tiesų labai panašu į teisybę. Tačiau svarbiausia, kad ir miškų reformos, ir PVM lengvatos šildymui aptarimuose mažiausiai minėti žmonės, kuriuos šis sandėris palies. Tiesiog, matyt, buvo išspręsti įsipareigojimai suinteresuotoms verslo grupėms ir tiek.
O juk svarbu, kad tiek vienas, tiek kitas klausimas, sprendžiant jį teisingai, išties gali mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Deja, valdančiosios daugumos manipuliavimas principais išryškina būdingą minties skurdumą sprendžiant pajamų nelygybės problemą.
Vienoje konferencijoje Seimo narys valstietis Tomas Tomilinas teigė, kad skurdo ir socialinės atskirties klausimą galima išspręsti principu „atimk ir padalink“. Jam antrino ir Ministro pirmininko patarėjas Boguslavas Gruževskis. Turtingiesiems nuolat reikšdami priekaištus (mat verslas per mažai dalijasi), šie politikai išeitį mato tik diegiant progresinių mokesčių sistemą Lietuvoje. Tačiau toks komunikavimo būdas nuolat kažką kaltinant, stengiantis apipilti purvais yra visiškai prastas, skaldantis tautą ir jokiu būdu nepabrėžiantis Lietuvos kaip klestinčios valstybės. Verslas ir dirbantys piliečiai moka įstatymų nustatytus mokesčius. Jei juos siūloma keisti, turi vykti normali, argumentuota diskusija. Deja, akivaizdu, kad ir šiuo atveju naudojami tie patys metodai kaip ir miškų reformos bei alkoholio kontrolės įstatymo pataisų atveju. Kažkoks rezultatas yra, ar jis geriausias – neaišku, o žmonės – susipriešinę ir pikti.
O gal verta susimąstyti apie tai, kad visų pirma, turėtume paskatinti verslo kūrimąsi, plėsti sau dirbančių žmonių ratą, stengtis, kad jie taip pat taptų pasiturintys ir tik tuomet svarstyti progresinių mokesčių idėją. Ar tokia „atimti ir padalinti“ politika neprisideda ir prie didėjančios emigracijos? Juk žinomos istorijos, kai žmonės keliauja į užsienį, ten kuria verslus ir dirba, nešdami naudą sau ir, deja, ne Lietuvai, o kitai valstybei.
Blogiausia tokiame požiūryje, kad net neformuluojamas klausimas: o kaip daugiau žmonių galėtų praturtėti? Kitaip tariant, valdantieji nevysto pilnavertės diskusijos, kaip visuomenėje pasėti verslumo daigą. Nes būtent tai yra ateitis ir būdas Lietuvai suklestėti. Tačiau vyksta atvirkštiniai procesai – Lietuvoje priimami sprendimai skatinantys „pašalpų“ visuomenės mentalitetą. Ar todėl, kad tuomet valdžios atstovas jaučiasi reikšmingas?
PVM lengvatos šildymui panaikinimas ir taip pat – šimtų tūkstančių dirbančių Lietuvos žmonių pavertimas pašalpos šildymui gavėjais, akivaizdžiai parodė, kad ši valdžia siekia, jog Lietuvos piliečiai jos „prašytų“, o ji maloniai „duotų“. Tačiau ar malonių iš valdžios prašytojas, padarytas tokiu per jėgą, gali tapti kūrybingu savo valstybės piliečiu, ugdyti nugalėtojo mentalitetą, kurti nuosavą verslą? Vargu bau, nes kūrėjas – tai laisvas žmogus, o ar prašytojas gali būti laisvas? Ir ar nevertėtų vietoj į kairę ir į dešinę dalinamų pašalpų vis tik teikti atlygį už visuomenei ir valstybei naudingą darbą, taip visuomenėje naikinant pašalpos sąvoką iš principo?
Verslumo ugdymas jau nuo ankstyvo amžiaus, ekonominio raštingumo didinimas – tai yra išeitis Lietuvai. Jau pirmos klasės moksleivis ar net darželinukas turėtų aiškiai suvokti pinigų funkciją ir prasmę, gebėti skaičiuoti ir naudotis pinigais. Švietimo sistema turėtų būti nukreipta į piliečių mokymą uždirbti ir būti už save atsakingais. Turėtume skatinti pasididžiavimą sąžiningai uždirbtu turtu ir siekti užkirsti kelią visuotiniam turto niekinimui. Žinoma, reikia pripažinti, kad prie tokio turto niekinimo prisideda ir patys pasiturintieji. Todėl polinkį girtis ir demonstruoti savo turtus turintiems žmonės laikas susimąstyti apie savo elgesio pasekmes ir imti atitinkamai elgtis – nesipuikuoti.
Vertybinių principų verslo sektoriuje galime pasimokyti iš Skandinavijos šalių, kurioms bendradarbiavimas, bendrų projektų įgyvendinimas yra kur kas svarbiau už konkuravimą. Šiame kontekste ypač vertinga prisiminti gerbiamo vyskupo Kęstučio Kėvalo mintis apie gebėjimą spręsti problemas, nuskambėjusias jau minėtoje konferencijoje. Jo teigimu, aplinka formuoja asmenybę, todėl nuo ankstyvų dienų vaikams turėtų būti formuojama bendradarbiavimo, bendravimo, pagalbos vieni kitiems bei geranoriškumo dvasia.
Viena vertus, konkurencingumas reikalingas, kadangi yra susijęs su prekių bei paslaugų kainų mažėjimu. Be abejo, laisvosios rinkos principas itin svarbus, tačiau visur turėtų būti siekiama darnos ir balanso. Aklas konkuravimo skatinimas be bendradarbiavimo ugdymo iškreipia mūsų sąmonę ir visuomenėje besiklostančias normas, todėl privalome diegti skandinavišką požiūrį, kuriame bendradarbiavimas laikomas didesniu pranašumu nei gebėjimas konkuruoti.
Stinga diskusijos ir apie darbo priemonių kaip pradinio kapitalo prieinamumą. Jei norime sukurti vidurinę klasę, turime suvokti, kad ji be smulkiųjų verslininkų ir kitų dirbančių sau neįsivaizduojama. Būtent dėl to valstybėje turi būti programos, kurios numatytų galimybes teikti lengvatinius kreditus žmonėms, kurie perka gamybos ar paslaugų teikimo priemones. Ir tos priemonės gali būti įvairios, nesvarbu kas: kavos, cukraus vatos, kukurūzų spragėsių aparatai, automobilis taksi paslaugoms teikti, sunkvežimis kroviniams gabenti ir t.t. Visa esmė slypi paprastoje taisyklėje – žmonėms turėtų būti sudaromos galimybės pradėti kurti verslą. Valstybė privalo pasirūpinti, kad būtų suteikiamas pirminis mini kreditas, o galbūt net subsidija. Ir tokių kreditų bei paramos verslo pradžiai turi būti skaičiuojama dešimtimis tūkstančių per metus. Turėtume užtikrinti, kad nebūtų jokios biurokratijos tokių verslo pradžiai skirtų pinigų suteikimo procese, kita vertus, būtina griežta lėšų panaudojimo kontrolė, kad tai iš tiesų taptų investicija į žmogaus sėkmės istoriją, o ne vėjais paleistais pinigais.
Dar vienas svarbus aspektas – valstybė neišnaudoja aplinkosauginių arba dar kitaip vadinamų žaliųjų mokesčių nišos. Didindama žaliuosius mokesčius ir mainais mažindama fizinių asmenų apmokestinimą bei kitus susijusius mokesčius, kuriais apmokestinamas darbas, valstybė išloštų trigubai – būtų skatinamas aplinkosauginis sąmoningumas ir bent iš dalies sumažinama žala gamtai, didinamas valstybės biudžetas ir galiausiai – dėl kartu įvedamų mokesčių lengvatų nenukentėtų Lietuvos verslo konkurencingumas tarptautiniame lygyje. Tačiau bendra mokesčių našta turėtų būti išlaikoma tame pačiame lygyje, o jei įmanoma, galėtų ir mažėti.
Puikus žaliojo mokesčio pavyzdys – CO2 mokestis, kuriuo siekiama paskatinti perėjimą nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energetikos. Esminis šio mokesčio principas labai paprastas – jei naudojate daug iškastinio kuro ir tokiu būdu teršiate gamtą, turite už tai susimokėti. Dažnai pasigirsta „teršėjų“ dejonių, kad tokiu mokesčiu bus sumažinamas jų konkurencingumas tarptautinėje rinkoje, tačiau tam yra puikus sprendimas – įvesti mokesčių naštos perkėlimą, t.y. įvedant CO2 mokestį, lygiagrečiai sumažinti kitus mokesčius.
Šį mokestį ypač efektyviai išnaudojo Švedija, kurioje už CO2 emisijas mokama jau nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. CO2 mokesčiu Švedijoje verslas buvo motyvuojamas pereiti prie atsinaujinančios energetikos, todėl šiame sektoriuje šiandien Švedija pirmauja. Tokiu keliu turėtų eiti ir Lietuva – skatinama pažanga, inovacijos, atsinaujinanti energetika, bet ne iškastinis kuras.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
