Ką rinksime spalio mėnesį? Gerą žmogų, pažįstamą, bičiulį, mecenatą, rėmėją, asfalto ir plytelių klojėją, uždaromos mokyklos renovuotoją…? Ne. Rinksime Seimo narį. Ir ne Ukmergės, ne Kupiškio, ne Panevėžio… o Lietuvos Respublikos Seimo narį. Tai reiškia – žmogų, kuris kartu su kitais Seimo nariais leis įstatymus, kurie turėtų sudaryti sąlygas mums visiems jaukiai, patogiai, švariai, oriai, laisvai gyventi mūsų visų Lietuvoje.
Ar tai reiškia, kad mes pastaruosius trisdešimt metų ėjome klystkeliais, kad dar neturime tokio gyvenimo, kokio norėtume? Tai sudėtingas klausimas. Nuo Seimo nario darbo produkto – įstatymo daug kas priklauso, bet ne viskas. Normaliais ir ramiais laikais – labiau, krizių ir perversmų metais – mažiau. Viena neabejotina – nepriklausomybės kryptis net nesvarstytinas dalykas. Neturiu jokio noro svarstyti ankstesnių ir dabartinių Seimo narių darbo, bet jo akivaizdi pasekmė – mūsų gyvenimo lygis.
Ko labiausiai trūksta ir ką galima būtų pakeisti dirbant kitaip? Skirčiau tris pagrindines problemas – žmogaus teisės, teisingumas ir savivalda. Bet visam tam prasmę teikia viena išlyga – mūsų gyvenamoji aplinka. Tai ir yra šiandieninių mūsų problemų Gordijaus mazgas, kuris pirmiausia sprendžiamas įstatymų leidyba – ne „socialistiniu lenktyniavimu“, kas daugiau priims įstatymų, o įstatymų kokybe, jų keitimo būtinybe ir tikru tarimusi su visuomene. Apie viską po truputį atskirai.
Žmogaus teisės – tai tikrai nėra vien rasinės, tautinės ar seksualinės mažumos, kaip bandoma kartais parodyti nevisai sąžiningų politikų ar net politikierių. Tai, žinoma, svarbu, bet negalima pamiršti ir kiekvieno iš mūsų teisių kaip piliečių, kaip darbuotojų, kaip pensininkų, kaip šeimos narių; tai kiekvieno iš mūsų teisė gyventi oriai, teisingai, nedurstant galo su galu, neprasiskolinus, tikint ir pasitikint rytojumi.
Teisingumas – tai susiję ir su teise apskritai, ir su žmogaus teisėmis. Teisė ir teisingumas nebūtinai žengia koja kojon, nors taip norėtųsi. Bet apskritai tai pojūtis, kad esame saugūs, kad teismai ir valdžios įstaigos mums vienodai teisingos, kad mums nemeluojama, kad darbdavys ir valdžia mus gerbia, kad esame naudingi ir įvertinti visuomenės ir bendruomenės nariai. Suprantama, kad dažniausiai teisingumas ir pagarba priklauso nuo konkretaus žmogaus kultūros, bet santykiuose su bet kokia valdžia labai svarbūs ir tos valdžios darbo bei bendravimo su mumis taisyklės, reglamentai, tvarkos. Beje, valdžios darbo deramas reguliavimas kartu yra ir viena iš korupcijos prevencijos esminių sąlygų.
Savivalda – ar apskritai mes ją turime? Kiek nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar bus renovuojama mokykla ar koks parkelis, ar sprendžiame, kurią gatvę asfaltuoti ar greideriuoti, ar galime susirinkti ir nurodyti savo seniūnui ar merui, kaip tvarkyti bendrus pinigus, kaip juos uždirbti, pagaliau ar jaučiamės tokie bendruomenės nariai, nuo kurių priklauso savivaldos gyvenimas? Ir kur mūsų įgaliotinis? Pagrindinis europinės savivaldos principas – nieko nespręsti aukštesniu ar aukščiausiu valdžios lygiu, ką galima nuspręsti vietiniu, t.y. savivaldos lygiu.
Ir, žinoma, visa tai nieko verta, jei mes nužudysime savo motiną gamtą, užteršime ar tiesiog sunaikinsime savo gyvenamąją aplinką. Tai ir klimato kaita, kuriai kiekvieno iš mūsų įtaka gal ir menkai matoma, bet tai kartu ir aplinkosauga, kuri yra kiekviename mūsų veiksme – nukirtome medį ar leidome jį nukirsti, išmetėme plastiko butelį ar nepakėlėme jo, nepasodinome medžio ar krūmo tuščioje vietoje, išvertėme šiukšles miškelyje arba nesustabdėme verčiančio, apsimetėme, kad nematome teršalų vamzdžio, pribėrėme draudžiamų trąšų – taip ir nepastebėsime, kaip gyvensime mėšle iki ausų. Tada nei žmogau teisės, nei teisingumas, nei savivalda mūsų gyvenimo nebedžiugins. Taigi, į rinkimus einu su žaliuoju judėjimu, kuris užgimė dar sąjūdžio gelmėse.
Politinė reklama.
