Šių metų gegužę Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kuriame numatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ne vėliau kaip iki 2011 m. liepos 1 d. privalo parengti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimo įstatymo projektą dėl aplinkos teršimo metanu. Įstatymas numato, kad aplinkos ministerija privalo parengti ir patvirtinti metano, išmetamo į atmosferą, kiekio įvertinimo metodiką. Įstatyme numatyta, kad surinkti mokesčiai už aplinkos taršą metanu bus nukreipti į Savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programas, iš kurių būtų remiama atsinaujinančių energijos išteklių plėtra savivaldybėse.
2011 metų rugsėjo 23-ią, nors ir vėluodama, Aplinkos ministerija, vykdydama Įstatyme numatytą nuostatą, parengė ir Vyriausybei pateikė Mokesčio už aplinkos teršimą Įstatymo pakeitimo projektą, kuriame pasiūlė nuo 2015 metų nustatyti 870 litų mokestį už toną į atmosferą pašalinto metano. Ministerijos aiškinamajame rašte siūloma taršos mokesčiu apmokestinti gyvulininkystės sektorių, sąvartynus, vandenvalos įmones, o įstatymo pakeitimo projekte numatoma, kad nuo mokesčio mokėjimo būtų atleisti tie teršėjai, kurie jau yra įdiegę technologijas metanui surinkti.
Tačiau lapkričio 2-ą dieną Vyriausybė atmetė Aplinkos ministerijos siūlymą ir tokiu būdu atsisakė įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įrašytą nuostatą.
Metano apmokestinimas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme buvo numatytas dėl kelių priežasčių.
Pirma priežastis, tai poreikis mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje nedalyvaujančiame sektoriuje. Šių metų rugsėjo mėnesį Europos Klimato kaitos komisarė Connie Hedegaard, kreipdamasi į Europos Parlamento narius, atkreipė jų dėmesį, kad ES šalys narės privalo imtis priemonių, mažinančių kitų (ne CO2 )šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Europos Taryba taip pat, pateikdama savo rekomendacijas šalims narėms, o konkrečiai Lietuvai, 2011 metais pateikė pasiūlymus ateityje mažinti darbo apmokestinimą, bet didinti taršos apmokestinimą. Tai yra – pasiūlė vykdyti žaliąją mokesčių reformą. Metano mokesčio įvedimas atskiruose ūkio sektoriuose būtų pirmasis tokių šiltnamio efektą sukeliančių dujų apmokestinimo etapas.
Antra priežastis, tai poreikis plėtoti atsinaujinančią energetiką. Nuo mokesčio būtų atleidžiamos tos vandentvarkos, gyvulininkystės įmonės ir sąvartynai, kurie panaudotų išsiskiriančias biodujas energijai gaminti. Be to –būtų sukurtas finansinis šaltinis savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programoms. Vyriausybė dažnai mėgsta papriekaištauti Lietuvos savivaldybėms, kad jos yra pasyvios, įgyvendinant Vyriausybės programoje numatytą atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą. Savivaldybės, gavusios realų finansinį instrumentą, galėtų pradėti realiai prisidėti prie atsinaujinančių energijos išteklių plėtros.
Ir trečia priežastis, tai poreikis spręsti sąvartynų, gyvulininkystės įmonių ir vandenvalos įmonių ekologines problemas. Greta tokių įmonių gyvenantys gyventojai jau senokai skundžiasi iš šių įmonių teritorijos sklindančiais kvapais. Kaip parodo praktika, surenkant ir sudeginant metaną, kartu ženkliai mažėja ir kitų bjaurų kvapą sukeliančių dujų išmetimai į aplinką.
Ministras pirmininkas, atsisakydamas vykdyti Įstatymą, pateikė argumentus, kad Lietuva būtų pirmoji valstybė, įsivesdama „karvių“ mokestį ir būtų neracionalu klimato kaitoje vienai valstybei imtis kokių nors priemonių, kai kitos šalys toje srityje nieko neįgyvendina.
Politinė partija „Lietuvos žaliųjų sąjūdis” atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Vyriausybė atsisako vykdyti Lietuvos gyventojų išrinkto Seimo priimtą įstatymą ir sukuria valstybės pagrindus griaunantį precedentą, kartu žlugdydama Seimo autoritetą.
Šioje vietoje galima būtų šį straipsnį ir užbaigti, bet vis dėl to mes, kaip Lietuvos žalieji, norėtume pateikti dar porą pastebėjimų šiuo klausimu.
Turime pastebėti, kad ministras pirmininkas painioja kitose valstybėse vykstančias diskusijas įvesti karvių mokestį (angl. fart tax) su įprastu šiltnamio efektą sukeliančių dujų apmokestinimu, dažnai vadinamu tiesiog“CO2 mokesčiu“ (angl carbon tax).
„Karvių“ mokestis, tai mokestis, kuriuo galėtų būti apmokestinti galvijai, natūraliai per metus išskiriantys metaną. Kiekviena karvė per metus išskiria tiek šiltnamio dujų, kiek vidutiniškai pusantro automobilio. Todėl jautiena yra laikoma vienu aplinkai klimato kaitos požiūriu „nedraugiškiausių“ maisto produktų. Tačiau karvių mokestis išties neįvedamas dėl to, kad, išskyrus jautienos vartojimo atsisakymą, nėra būdų, kaip išvengti taršos, kurią sukuria galvijai.
O kalbant apie šiltnamio efektą sukeliančių dujų apmokestinimą, Lietuva tikrai nebūtų pirmoji valstybė Europos Sąjungoje, kuri yra apmokestinusi šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tokie mokesčiai yra visose be išimties Skandinavijos šalyse ir kai kuriose kitose ES valstybėse. Konkrečiai gyvulininkystės ūkiai taršos šiltnamio efektą sukeliančiu mokesčiu yra apmokestinti ir Estijoje. Daugelis šalių taiko netiesioginį metano apmokestinimą, pavyzdžiui įvesdamos skirtingo dydžio mokesčius sąvartynams, kuriuose yra surenkamas metanas ir sąvartynuose, kuriuose metanas nėra surenkamas.
Gal premjeras geriau suprastų skirtumą, jei paaiškintume taip – sąvartynuose tikrai karvės negyvena.
Metano, kurį reikėtų apmokestinti, kiekiai, išsiskiriantys kiaulininkystės ūkiuose, sąvartynuose ar vandenvalos metu tikrai nėra taip sunkiai apskaičiuojami, kad metodikai šiuos kiekius apskaičiuoti reikėtų net trijų metų, kaip siūlo Aplinkos ministerija. Paprastai metano emisijos yra apskaičiuojamos, naudojant santykinius dydžius, tai yra – įvertinus tipinį metano išsiskyrimą, tenkantį 1 kiaulei, vienam sąvartyne laikomai tonai atliekų ar vienam kubiniam metrui išvalyto vandens. Kai kada taikomi skirtingi santykiniai dydžiai, taikant skirtingas technologijas . Būtent taip metano emisijos ir dabar yra paskaičiuojamos Lietuvoje, rengiant kasmetinį išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų inventorių
Todėl Vyriausybės atsisakymą vykdyti Įstatymo nuostatas galima vertinti ir kaip dabartinės Vyriausybės požiūrį į taršos problemas, atsinaujinančių energijos išteklių plėtros poreikį ir žaliąją mokesčių reformą. Premjeras galėtų daugiau pasidomėti pavyzdžiui šiuo metu Estijoje vykdoma žaliąja mokesčių sistemos reforma, kurios pasėkoje mažinami fizinių asmenų pajamų mokesčiai ir didinami ekologiniai mokesčiai.
O mes galime tik tikėtis, kad premjero pažadas remti biodujų jėgainių, kuriose išsiskiriantis metanas būtų panaudojamas „žaliajai“ energijai gaminti, įrengimą tikrai neliks tik pažadu.
–
Politinė partija „Lietuvos žaliųjų sąjūdis”
