Šiandien, Pasaulinę Žemės dieną, leisiu sau sugretinti du visiškai skirtingus ir tuo pačiu šiek tiek panašius reiškinius – koronavirusą ir klimato kaitą. Kuo jie panašūs? Abu yra pasaulinio masto krizės ir abu kelia pavojų žmonių sveikatai. Kuo jie skiriasi? Per kelias savaites ar mėnesius virusas paskatino pokyčius, kurių klimato kaitos mokslininkai ir aktyvistai siekė ištisus dešimtmečius.
Žaibiškai paplitusi viruso pandemija visam pasauliui leido suprasti, kad esame pajėgūs veikti ir labai sparčiai keistis. Uždarytos namų, prekybos centrų, pramogų erdvių ir net gamyklų durys, nutraukti lėktuvų skrydžiai ir net užvertos valstybių sienos. Šie veiksniai leido stebėti sunkiai suvokiamus oro taršos pokyčius.
Dėl pramonės ir transporto apribojimų vasarį Kinijoje oro taršos rodikliai susitraukė maždaug 20-30 proc. Europos kosmoso agentūros duomenimis, Italijoje taip pat žymiai pagerėjo oro kokybė, ypač vertinant azoto dioksido emisijas. Aplinkos apsaugos agentūra skelbia, kad ir Lietuvos oro kokybės tyrimų stotys visoje šalyje rodo žemą arba labai žemą užterštumą.
Tokie drastiški pokyčiai galėtų išgelbėti daug gyvybių. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad kasmet dėl smulkiomis dalelėmis užteršto oro poveikio miršta apie 7 milijonai žmonių. Lietuvoje su oro tarša kasmet siejama maždaug 3 000 priešlaikinių mirčių.
Koronavirusas įrodė, kad norėdami galime įgyvendinti drastiškus pokyčius ir net tam tikros ekonominės aukos yra įmanomos. Čia iškyla du esminiai klausimai: (1) kodėl tuomet klimato kaitos šalininkams nepavyksta įtikinti likusios visuomenės dalies, kad klimato kaita taip pat veikia sveikatą ir nusineša daugybės žmonių gyvybes?; (2) ar klimato kaita reikalauja tokių pat radikalių priemonių, tokių didelių aukų?
Atsakymą į pirmąjį klausimą sufleruoja vienas faktorius – laikas. Virusas sklinda žaibiškai, todėl matome ir labai greitus pokyčius bei staigias pasekmes. Tuo tarpu klimato kaita – kur kas lėtesnis ir daug stabilesnis reiškinys, todėl mums kartais atrodo, kad klimato krizė ne šios dienos, o ateities problema. Deja, taip mąstančius turiu nuvilti. Mokslininkai sutaria – laikas, kai dar galime suvaldyti įsibėgėjusį klimato kaitos traukinį, labai sparčiai senka. Praktiškai jau labai stipriai vėluojame. Jei dabar neįgyvendinsime drąsių pokyčių, ateityje bus vėlu.
Atsakymas į antrąjį klausimą daug paprastesnis. Tam, kad kovotume su klimato kaita, neturime įgyvendinti drastiškų priemonių, kurios taip skaudžiai paveiktų ekonomiką. Neprivalome uždaryti mums produktus gaminančių fabrikų, neturime sustabdyti visų lėktuvų ar užsidaryti namuose. Egzistuoja kiti sprendimai, kurie leistų sumažinti anglies dvideginio emisijas ir tausoti gamtos išteklius. Kaip mokslo sprendimai ir technologijos mus gelbėja nuo įvairiausių virusų, taip ir naujos technologijos padės išspręsti klimaro kaitos problemą. Gerų pavyzdžių turime jau ir dabar – atsinaujinančios energetikos plėtra, žiedinės ekonomikos diegimo pavyzdžiai.
Trumpai tariant, koronavirusas mums parodė, kad siekdami įveikti pasaulines krizes, galime susitelkti ir įgyvendinti drąsias priemones. Kai įveiksime COVID-19 sukeltą krizę visuomenės sveikatai, pasaulis vėl sugrįš į savas vėžias. Tikėtina, kad apsukas sulėtinusios gamyklos veiks iki tol neregėtais tempais, nes bus siekiama kompensuoti prarastą laiką. Tuomet taršos rodikliai ir vėl šoktels į aukštumas, o mes turėsime sugrįžti prie kovos su klimato kaita. Tik šįkart realūs pasiekimai tam tikrose srityse bus parodę, ką reikia padaryti dėl mūsų pačių sveikatos ir kaip veikti čia ir dabar.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
