Žalieji švenčia nors ir mažą, tačiau reikšmingą pergalę kovoje už Lietuvos miškų apsaugą. Seimas po pateikimo pritarė Lietuvos žaliųjų partijos Seimo nario Lino Balsio siūlymui drausti plynuosius kirtimus saugomose teritorijose. Deja, neabejoju, kad kliūčių tolesniam šio projekto tobulinimui ir galutiniam priėmimui nestigs.
Kai kuriems parlamentarams jau dabar pasirodė, kad toks sprendimas turi būti vertinamas ne tik Vyriausybės, bet ir Specialiųjų tyrimų tarnybos. Džiugu, kad į šį klausimą žiūrima taip rimtai. Tai iš tiesų jautri ir reikšminga tema, tačiau ar tokie siūlymai nėra tik bandymas kišti pagalius į ratus – visuomenės akyse siekį išsaugoti Lietuvos miškus apipinti korupciniais atspalviais ar „tarnavimo išorės priešams“ motyvais ir tokiu būdu stabdyti pataisų priėmimą? Primena valstybinių miškų valdymo reformos scenarijų, kai visų pirma, miškininkai ir visi miškų sistemos darbuotojai buvo apdrabstyti purvais ir paversti vagimis. To pakako, kad reforma imtų slysti lyg per sviestą. Panašu, kad situacija ima kartotis, o kad nepritrūktų laiko purvų drabstymams, balsavimas dėl galutinio pataisų įteisinimo, atidėtas iki gruodžio 4 d. Tad svarbiausias klausimas – kiek per daugiau nei du mėnesius suinteresuotieji saugomose teritorijose dar spės išgenėti miškų?
„Valstietiška“ miškų valdymo politika
Kai tikrieji žalieji atstovaujantys šią ideologiją politiniame lygmenyje siekia realiai spręsti kylančias aplinkosaugos problemas, „valstiečiai“ priiminėja aplinkosaugos vertybėms visiškai prieštaraujančius sprendimus. Pavyzdžiui, 6 proc. padidina valstybinių miškų kirtimo normą. O kai bandoma ištaisyti jų nekompetencijos, o gal net piktavališko interesų atstovavimo, klaidas, jie suskumba švaistytis įvairiausiais kaltinimais, nepateikdami jokios racionalios argumentacijos. Verčiau pasirūpintų nuosavybės teisių į žemę atkūrimu ir žemės reforma, dėl kurios daugiau nei 150 tūkst. ha miškų neturi nei valstybinio, nei privataus šeimininko. Taip pat galėtų aktyviau išnaudoti galimybes želdinti ir įveisti mišką žemės ūkiui netinkamose teritorijose.
Ne paslaptis ir tai, kad iš miško retinimo, jaunuolynų ugdymo nukirsta mediena nėra panaudojama, ji paliekama miške supūti, nes tai nėra ekonomiškai naudinga. Tad galbūt reikalingos paramos programos, kurios leistų tokią medieną panaudoti ir tokiu būdu prisidėti prie plynų kirtimų mažinimo? Be to, kritiškai svarbu spręsti masinio neapdirbtos medienos eksporto klausimą. Didžioji dalis apvaliosios medienos yra eksportuojama į kitas šalis. Lietuva nepatenkintų visos Europos poreikių, net jei kirtimų norma didėtų 66 proc., todėl būtina ieškoti kitų sprendimų. Akivaizdu, kad alternatyvų miškų kirtimo normos didinimui egzistuoja ir jos tikrai nėra pakankamai apsvarstytos ir įvertintos. Eilinį kartą nueita lengviausiu keliu.
Žmonių savo parašu patvirtinusių nepritarimą sprendimui didinti valstybinių miškų kirtimo normą skaičius artėja prie 20 tūkstančių, viešoji erdvė verda nuo diskusijų ir visuomenės pasipiktinimo, tačiau valdantieji ir toliau nesiima veiksmų. Visuomenininkai net kreipėsi į teismą skųsdami tokį Vyriausybės sprendimą. Deja, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė spręsti skundą, nes pagal kompetenciją tai turėtų atlikti Konstitucinis teismas.
Jei visuomenininkai nenusileis, diskusija su Vyriausybe persikels į Konstitucinį teismą. Kur kas paprastesnis ir visiems naudingesnis kelias būtų pačios Vyriausybės nutarimas tenkinti visuomenės prašymą atšaukti priimtą sprendimą. Todėl peticiją dėl sprendimo didinti valstybinių miškų kirtimo normą atšaukimo įteikėme Vyriausybei. Netrukus paaiškės, ar valstybės aukščiausiems pareigūnams visuomenės nuomonė bent kiek rūpi. Pajutus visuomenės spaudimą Seimui pakako blaivaus proto pritarti siūlymui svarstyti draudimą vykdyti plynuosius kirtimus saugomose teritorijose, tačiau pažiūrėsime, kokiu keliu pasuks Vyriausybė. Ar visgi visuomenės noras matyti brandžius ir gamtiškai turtingus Lietuvos miškus bus išgirstas?
Kortas atskleistų nepriklausomas ekspertinis vertinimas
Žmonės savo akimis mato išdarkytus ir plynais laukais nuklotus miškus, tačiau valdantieji ir toliau kartoja – medienos tūrio prieaugis didėja, medžiai pasiekė brandą, tad laikas galąsti pjūklus. Tačiau tokį situacijos vertinimą kritikuoja net kai kurie miškininkai. Natūralu, kad visuomenei kyla dar daugiau klausimų, pavyzdžiui, kaip prieaugis yra apskaičiuojamas? Ar tai daroma tinkamai? Tad jei esate tokie užtikrinti, kad žmonių akys klysta ir valstybiniai miškai net ir padidinus kirtimų normą bus naudojami racionaliai, inicijuokite nepriklausomą ir metodologiškai teisingą ekspertinį miškų būklės vertinimą, kuris visas kortas atverstų ant stalo. Tyrimas atsakytų į visiems taip nerimą keliantį klausimą – tai koks gi tas tikrasis miškų prieaugis ir kokio masto kirtimai gali būti pateisinami.
Šiuo metu Vyriausybės sprendimas vadovaujasi siauru požiūriu – aprėpiančiu tik ekonominę perspektyvą. Žinoma, medienos pramonei atrodo racionalu nukirsti brandų amžių pasiekusį medį, tačiau kaip sprendimas 6 proc. padidinti valstybinių miškų kirtimo normą paveiks aplinką? Miškai atlieka ne tik ūkinę funkciją, jie prisideda prie klimato kaitos stabdymo, lemia geresnę oro kokybę, yra neatsiejami nuo emocinės visuomenės gerovės bei kitų funkcijų, tad priimdami miškų ateičiai svarbius sprendimus turime mąstyti plačiau. Miškai nebus valdomi tvariai, jei ekonominis požiūris užgoš visas kitas miškų atliekamas funkcijas.
Galiausiai, laikas pradėti megzti dialogą su visuomene. Tinkamai informuoti apie planuojamus kirtimus, aiškiai nubrėžti ribas, kas yra saugoma, o kur prasideda miškų ūkio ribos. Šiuo metu visa atrodo susipynę – ūkininkavimas vykdomas kone visuose Lietuvos miškuose, net saugomos teritorijos, pasirodo, ne tokios jau ir saugomos, kai jose legaliai vykdomi plyni kirtimai. Būtina užtikrinti visuomenės įtraukimą į sprendimų priėmimą, ypač kai vykdomi kirtimai gali tiesiogiai paliesti bendruomenes ir lemti jų gyvenimo kokybę.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
