Rašyti apie naujo karinio poligono steigimą Dzūkijos miškuose man nėra paprasta ir lengva. Ne tik todėl, kad tai tiesiogiai paliečia žmonių gyvenimus, jų žemes ir miškus. Bet ir todėl, kad ši teritorija yra svarbi Lietuvos gamtai – čia yra įsikūrusios net 5 ypatingos svarbos saugomos buveinės, kuriose gyvena ypač jautrios gyvūnų rūšys, ištisos ekosistemų grandinės.
Kaip žmogui, daugelį metų aktyviai veikiančiam aplinkosaugos srityje, Kapčiamiesčio giria nėra tiesiog administracinis plotas žemėlapyje. Tai gyvos vietos, kuriose ilgą laiką formavosi trapi pusiausvyra tarp gamtos ir žmogaus veiklos.
Todėl iš karto pasakysiu aiškiai: Kapčiamiesčio karinis poligonas nėra lengvas sprendimas, kuris būtų gamtos laukiamas. Jis neišvengiamai darys neigiamą poveikį aplinkai. Tačiau kartu tai sprendimas, kurio dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis Lietuva, mano tvirtu įsitikinimu, nebegali vengti.
Trečios okupacijos Lietuva tiesiog neišgyventų.
Būtent todėl šį klausimą turime vertinti ne per jausmų ir emocijų, o per atsakomybės prizmę – atsižvelgiant ir į nacionalinio saugumo, ir į aplinkosaugos esmę. Šiandien svarbiausias klausimas yra ne „Ar mums reikia Kapčiamiesčio poligono?“, o kaip jis bus įgyvendintas ir kokią kainą būsime pasirengę pripažinti.
Kodėl pasirinktas būtent Kapčiamiesčio variantas
Planuojamo Kapčiamiesčio poligono teritorija siekia apie 14,6 tūkst. hektarų. Toks mastas reikalingas ne simbolinėms poligono teritorijoms kariniuose žemėlapiuose, o realiam 2 batalionų dydžio – 2–3 tūkst. karių – manevravimui ir treniravimuisi.
Lietuva jau turi kelis didelius poligonus, tačiau dalis jų faktiškai priskirti sąjungininkų pajėgoms, kiti savo dydžiu ir turima infrastruktūra nebeatitinka augančios Lietuvos kariuomenės poreikių. Pietų Lietuvoje iki šiol tokio dydžio poligono nebuvo, nors būtent ši kryptis – Suvalkų koridorius ir pasienis su Baltarusija – viena jautriausių valstybės saugumo prasme.
Svarbus ir teritorijos struktūros aspektas. Daugiau nei 60 procentų planuojamo poligono teritorijos jau priklauso valstybei, o joje yra apie 100 nuolat gyvenamų sodybų. Tai nėra mažareikšmis skaičius vietos bendruomenėms, bet jis paaiškina, kodėl ši vieta buvo pasirinkta tarp kitų svarstytų alternatyvų. Prie Marijampolės, Kazlų rūdos, Lazdijų ar Druskininkų, tokio dydžio teritorijų su tiek mažai vietos gyventojų – tiesiog nėra.
Tai nėra idealus sprendimas. Tačiau žiūrint per nacionalinio saugumo poreikių prizmę, jis yra logiškas ir labai reikalingas atgrasyti priešiškas valstybes.
Ką tai reiškia gamtai – be iliuzijų
Karinių poligonų poveikis aplinkai dažnai vaizduojamas kraštutinumais: arba kaip neišvengiama ekologinė katastrofa, arba kaip beveik neutralus procesas. Realybė yra sudėtingesnė ir daug įvairiapusiškesnė.
Poligone tikrai bus triukšmas – kai kuriose zonose jis gali viršyti 100 decibelų. Bus fizinis dirvožemio pažeidimas, vietomis padidės taršos, ypač sunkiaisiais metalais. Bus miško kirtimų, bet bus – tik tiek, kiek reikės infrastruktūrai ir karinės technikos manevravimui ir šaudyklų plotams. Viešai nurodoma, kad tai gali sudaryti tik apie 10 procentų visos poligono teritorijos.
Į poligono ribas patenka 5 saugomos teritorijos: draustiniai ir biosferos poligonas. Būtent jie turi tapti aiškiomis raudonomis linijomis, kuriose karinė veikla būtų maksimaliai ribojama ne formaliai, o realiai.
Tai nėra smulkmenos, ir jos neturi būti nutylimos.
Tačiau svarbu ir tai, kad Kapčiamiesčio karinis poligonas nėra tas pats, kas intensyvi ūkinė veikla. Aktyvi karinė veikla vyks tik dalyje teritorijos. Likusi dalis taps buferinėmis zonomis, kuriose nebus nei intensyvios miškininkystės, nei žemės ūkio veiklos, nei nuolatinio žmonių srauto. Poligonų teritorijose nenaudojamos trąšos ir pesticidai, nevykdoma melioracija, nėra komercinių plynų miškų kirtimų. Tokiose zonose poveikis gamtai dažnai yra mažesnis nei aplinkinėse intensyviai žmonių naudojamose teritorijose.
Kur būtina sustoti ir nebediskutuoti
Vienas ryškiausių ir jautriausių pavyzdžių, kur kompromisų kaina ypač aštri, yra paukštis vardu – Vakarinis kurtinys (arba liaudiškai tiesiog kurtinys). Mokslininkų ir gamtininkų vertinimu, Kapčiamiesčio ir Rūdninkų poligonų plėtra gali paveikti iki 30 procentų nacionalinės kurtinių populiacijos, o Pietų Lietuvoje sutelkta apie 70 procentų visos šalies populiacijos. Per pastaruosius dešimtmečius dėl žmonių aktyvios veiklos ir plynų miško kirtimų ji jau sumažėjo apie 40 procentų.
Tai reiškia, kad vien pažadai „saugoti Kurtinių tuoktavietes“ nėra pakankami. Reikalingos iš anksto suplanuotos ir teisiškai įtvirtintos priemonės:
– naujų apsaugos režimų – Kurtinių rezervato nustatymas kitose Dzūkijos miškų teritorijose;
– tokio pačio dydžio miškų, koks skiriamas Kapčiamiesčio poligono teritorijos įrengimui (15 000 ha), apsauga nuo ūkinės miškininkystės valstybiniuose miškuose;
– ilgalaikės Kurtinių ir kitų saugomų gyvūnų ir augalų buveinių atkūrimo ir populiacijų stebėsenos programos.
Tai nėra siauras aplinkosaugininkų reikalavimas. Tai – Europos Sąjungos teisės aktų, NATO aplinkosauginių standartų ir tarptautinių įsipareigojimų dalis.
Antra sritis, kur esu skeptiškas dėl kompromisų – medžioklė. Mano ir, tikiu, kad daugelio tikrų žaliųjų nuomone, ji karinėse teritorijose yra nepriimtina ir neturėtų būti galima.
Laukiniai gyvūnai, ilgą laiką gyvenantys poligonų teritorijose, pripranta prie nuolatinio triukšmo – šūvių, sprogimų, karinės technikos garsų. Šie signalai jiems nustoja reikšti tiesioginį pavojų. Dėl to gyvūnai tampa mažiau baikštūs, mažiau vengia žmogaus, o tai medžioklės metu sudaro akivaizdžiai nesąžiningas sąlygas medžiotojams prieš gyvūnus.
Kitaip tariant, karinėse teritorijose gyvenantys žvėrys tampa lengviau sumedžiojami ne dėl „perteklinės gyvūnų populiacijos aspektų“, o dėl žmogaus sukurto trikdymo. Tai kelia ne tik etikos, bet ir gyvūnų gerovės klausimus, kurių negalima nurašyti kaip nesvarbių.
Žmonės – ne šalutinė šio sprendimo detalė
Apie 100 šeimų, gyvenančių planuojamo poligono teritorijoje, nėra statistinis priedas prie projekto. Tai žmonės, kuriems šis sprendimas reiškia gyvenimo lūžį. Prarastus namus ir gimtąsias tėviškes.
Todėl kompensacijos klausimas čia yra esminis. Turtas privalo būti išperkamas ne rinkos, bet didesne nei rinkos kaina, įvertinant ne vien materialinę, bet ir moralinę žalą, gyvenimo būdo praradimą, nutrauktą verslą – nesvarbu mažas jis ar didelis.
Tai neturi būti daroma „pigiausiu valstybei būdu“. Valstybė gali ir privalo užtikrinti, kad žmonės, atiduodantys savo namus bendro valstybės saugumo labui, jaustųsi traktuojami teisingai. Tai nėra geros valios klausimas – tai valstybės ir jos žmonių orumo klausimas.
Politinis vertinimas: sprendimas teisingas, procesas – ne
Vertinant Kapčiamiesčio poligono istoriją, būtina atskirti patį sprendimą nuo to, kaip jis buvo priimtas ir komunikuotas.
Valstybės gynimo tarybos sprendimas steigti poligoną, atsižvelgiant į saugumo situaciją – yra pagrįstas. Tačiau sprendimo paskelbimas be išankstinio dialogo su vietos bendruomenėmis buvo milžiniška klaida. Žmonės apie jį privalėjo sužinoti ne iš žiniasklaidos, o iš valstybės institucijų pareigūnų.
Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė pernelyg ilgai kalbėjo technine, uždara kalba, ne visada parodydamos empatiją tiems, kurių gyvenimai keičiasi iš esmės. Prezidento institucija, kuri tokiose situacijose galėtų tapti telkiančiu autoritetu, taip pat per ilgai liko stebėtojo vaidmenyje.
Tokiose situacijose pasitikėjimas yra ne mažiau svarbus nei pats sprendimas. Ir šioje vietoje valstybė kol kas neparodė geriausio savo veido.
Žvilgsnis toliau nei artimiausi dešimtmečiai
Vertinant šį sprendimą, svarbu žiūrėti ne tik į artimiausius metus, bet ir į kelių dešimtmečių perspektyvą. Kariniai poligonai nėra amžini. Susiklosčius aplinkybėms kai rusija ir kiti priešiški režimai bus pažaboti, poligonų poreikis sumažės.
Europos praktika rodo, kad teritorijos, kurios dešimtmečius buvo naudojamos karinėms reikmėms, vėliau gali būti sėkmingai konvertuojamos į gamtos saugomas teritorijas. Tokie pavyzdžiai žinomi Rytų Vokietijoje, Airijoje ir kitose šalyse, kur buvę kariniai poligonai tapo rezervatais, nacionaliniais parkais ar kitomis gamtos saugomomis buveinėmis.
Tokiose teritorijose gamta dažnai atsikuria greičiau nei intensyviai naudotose ūkinėse žemėse – būtent todėl, kad jose ilgą laiką nevyko žemės ūkis, nebuvo naudojamos trąšos ar pesticidai, nevyko urbanizacija. Gamta pilnai atsikuria, jeigu mes jai padedame, o ne paliekame teritorijas likimo valiai.
Tai, žinoma, nėra argumentas ignoruoti dabartinį poveikį aplinkai. Tačiau tai priminimas, kad sprendimai turi būti vertinami ir ilgalaikės atsakomybės kontekste.
Kodėl, viską įvertinęs, vis tiek sakau „taip – Kapčiamiesčio poligonui“
Kaip aplinkosaugininkas ir Lietuvos žaliųjų partijos atstovas, aš neprarandu kritiškumo šiam projektui. Tačiau kartu suprantu, kad be saugios valstybės nebus nei saugomų miškų, nei ilgalaikės gamtos politikos.
Todėl Kapčiamiesčio poligonui sakau „Taip“. Ne aklai ir ne besąlygiškai, o su aiškiomis ribomis:
– reali, o ne simbolinė gamtos žalos kompensacija įkuriant saugomas teritorijas lygiavertes plotu Kapčiamiesčio poligonui;
– nuolatinė ir vieša aplinkos stebėsena Kapčiamiesčio poligone;
– pagarbus ir teisingas požiūris į vietos žmones – adekvačios ne tik materialinio nuostolio, bet ir moralinės žalos kompensacijos;
– aiškiai apibrėžtos raudonos linijos 5 saugomoms teritorijoms esančioms Kapčiamiesčio poligono teritorijoje.
Pritariu todėl, kad suprantame nacionalinio saugumo svarbą. Tačiau kartu aiškiai sakau: gamta negali būti tylus šio sprendimo pralaimėtojas.
Be saugios valstybės – nebus saugomos gamtos. Bet be saugomos gamtos – saugi valstybė praras dalį savo prasmės.
Šis sprendimas turi tapti testu Lietuvos brandai – ar sugebame ginti savo šalį taip, kad kartu gintume ir tai, kas daro ją verta ginti.
Laurynas Okockis yra neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius, Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas
