Belmonto užtvankos likimas vis dar neaiškus. Nors tiek gamtai, tiek žmogui pavojų kelianti avarinės būklės užtvanka turi būti išardyta kuo skubiau, viešojoje erdvėje tebeverda aštrios diskusijos, ar verta tai daryti. Deja, ilgiems ginčams laiko nėra, antraip rudenį prasidėjus lašišų bei šlakių nerštui bus sulaukta gamtai ypač skaudžių pasekmių.
Jau rugpjūtį prasidės lašišų migracija, kuri tęsis iki vėlyvo pavasario, kai neršti baigusios žuvys išplauks iš upių aukštupių atgal į Baltijos jūrą. Jei šiuo laikotarpiu Belmonto užtvanka nebus pašalinta, lašišų kelionė neršti sustos ties Belmonto užtvanka, kadangi užkilti nefunkcionuojančiu žuvitakiu joms bus neįmanoma. Kokios to pasekmės?
Lašišos prisiriša prie upių, kuriose praleido pirmąsias gyvenimo fazes, todėl joms ypač svarbu sugrįžti neršti ne tik į gimtąsias upes, bet ir į konkrečius jų ruožus. Deja, bet daugumai lašišų gali nepavykti to padaryti dėl kelią pastojančių Belmonto užtvankos griuvėsių. Jei žuvims nebus sudaromos sąlygos sugrįžti į nerštavietes, joms teks neršti žemesnėje upės dalyje – prieš Belmonto užtvanką. Dėl susidariusios didelės žuvų koncentracijos šioje upės dalyje, ypač išaugs brakonieriavimo mastai. Lašišas bus galima tiesiog graibstyti rankomis.
Negi brandžiai šiuolaikinei visuomenei reikia įrodinėti į ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių sąrašą įtrauktos Vilnios upės aplinkosauginę vertę? Negi reikia priminti apie šioje upėje aptinkamas į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvenciją ir Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos direktyvą įtrauktas saugomas gyvūnijos ir augalijos rūšis?
Aplinkos ministras kartu su Žemės ūkio ministru aiškiai deklaravo – užtvanka kelia grėsmę ir privalo būti nugriauta. Tam jau numatytas ES fondų finansavimas, o tai ypač svarbu žinant, kad aplinkosauginiams poreikiams nuolat stokojama lėšų. Tačiau koją vis kiša verslo interesai.
Pasaulio praktika rodo, kad visos užtvankos daro neigiamą poveikį upių ekosistemai ir pažangios šalys siekia užtvankų skaičių mažinti, o ne jas atstatinėti. Europoje jau nugriauta daugiau nei 3450 užtvankų, tarp kurių buvo ir užtvankos turinčios istorinę vertę ar net įrengtus žuvitakius.
Deja, Lietuvoje pelnu suinteresuotos grupės diskusiją dėl Belmonto užtvankos likimo kursto pasitelkdami emocijomis, o ne objektyvia informacija paremtus argumentus. Manipuliuodami visuomenės sentimentais verslininkai skleidžia dezinformaciją, neva ministerijų valdininkai ir aplinkosaugininkai kėsinasi į istorinį Belmonto parko architektūros paveldą. Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį, kad dabartinė Belmonto užtvanka yra sovietų, o ne carinės Lietuvos palikimas – 1838 m pastatyta užtvanka buvo sugriauta II-ojo Pasaulinio karo metu. O tai ką matome šiandien atkurta sovietų okupacijos metais. Tačiau net ir neatsižvelgiant į šį faktą, svarbu suprasti – šalinti ketinama nuo ledonešių žiemą supleišėjusius, lėtai skylančius bei griūvančius betoninius blokus. Pėsčiųjų tiltas nutiestas virš užtvankos, jį sutvirtintus ir suremontavus bus išsaugotas. O ir pats Belmonto grožis atlaisvinus upę nuo betono griuvėsių niekur nedings – įmanomi nesunkiai įgyvendinami inžineriniai sprendimai, kurie leistų Belmonto malūno ratui ir toliau suktis, o vandens kaskadoms toliau džiuginti lankytojus. Tam net numatytas finansavimas. Deja, ne visi nori tai girdėti.
Pasisakančiuosius už užtvankos šalinimą oponentai vadina ekoteroristais. Tačiau kas didesnis nusikaltėlis? Ginantis gamtos interesą ar niokojantis natūralumą, kliudantis per tūkstantmečius susiformavusiems gamtos procesams vien dėl primityvaus pramogos poreikio? Apskritai, užtvankos, kaip ir kiti hidrotechnikos statiniai, įrengiami konkrečiam visuomenei naudingam tikslui pasiekti – apsaugoti žmogaus gyvenamąją ar gamtinę aplinką nuo žalingo vandens poveikio – apsėmimo (potvynio), palaikyti hidroelektinės darbą ar pan. Belmonto užtvanka anksčiau reikalingą ūkinę funkciją atliko – aprūpindavo energija Belmonto malūną, tačiau šiandien ji tėra naudojama kaip reprezentacinė dekoracija. O kalbant apie einamąją situaciją – kaip barbariško apsileidimo pavyzdys.
Siekiant, kad būtų užtikrinta gera Vilnelės upės hidrologinė būklė ir sudarytos visos būtinosios sąlygos žuvų populiacijai išsaugoti, Belmonto užtvanka turi būti išardyta, o atliekant tvarkymo darbus, sugriuvusios užtvankos dalys turi būti visiškai pašalintos ir atlaisvinta natūrali Vilnelės upės tėkmė bei upės priekrantės ir šlaitai ties sugriuvusia užtvanka turi būti sutvirtinti akmenimis. Ir visa tai turi būti atlikta nedelsiant. Antraip, norėdami daugiau egzotikos, turėsime jos per akis, kai upėje neliks jokios gyvybės.
Belmontas turėtų būti harmoninga oazė, skirta miesto žmogui pažinti gamtą, o ne demonstruoti kaip griaunami per tūkstančius metų susiformavusius gamtos procesai. Todėl raginu įrodyti, kad Vilnelė bei ja keliaujančios žuvys mums vertingesnės už betono griuvėsius, ir ginčus neatidėliotinai keisti į aktyvius veiksmus upės apsaugos labui.
Laurynas Okockis yra Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas, neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius
