Valstybė – tai didelis ir galingas biurokratinis aparatas, kurį kontroliuoti yra nepaprastai sunku. Dar prieš šimtą metų didysis vokiečių sociologas Maxas Weberis rašė, kad biurokratines sistemas suvaldyti gali tik charizmatiniai politiniai lyderiai. Tačiau ar turime tokių savo valstybėje?
Kas yra charizmatinis lyderis? Kalbant apie išvaizdą, jis nėra trisdešimties metrų milžinas, kaip nuo tavęs ištįsęs šešėlis, kurį galima stebėti einant ankstyvą rytą suspindus ryškiems saulės spinduliams. Jo išvaizda tokia pati, kaip ir visų žmonių. Tačiau charizmatinis lyderis turi charizmą, kuri išsiskiria iš kitų. Max Weber ją apibūdina taip: „charizma būna dviejų rūšių. Charizma tikrąja šio žodžio prasme yra apdovanotas objektas arba asmuo, kuris ją turi iš prigimties. Jos neįmanoma įgyti jokiais būdais. Antrosios rūšies charizma dirbtinai suteikiama objektui arba asmeniui kokiomis nors nekasdieniškomis priemonėmis. Antrasis atvejis susiejamas su pirmuoju tokia prielaida: charizmatinių sugebėjimų neįmanoma išugdyti neturint jų užuomazgų, tačiau tos užuomazgos lieka nematomos, jeigu jos neugdomos „pažadinti“ charizmą iš miego“.
Pagrindinė lyderystės motyvacija turėtų būti troškimas tarnauti. Todėl nenuostabu, kad charizmatinio lyderio savybės pirmiausiai randamos Biblijoje. Tik praėjusio amžiaus pabaigoje M.Weber (1947) charizmos koncepciją iš religinės fazės perkėlė į visuomeninę, t.y. charizmą susiejo su organizacine lyderyste. M.Weber nustatė tokias charizmatinio lyderio savybes: asmeninis įvaizdis, elgesys, sukeliantis pasitikėjimą, sugebėjimas įkvėpti, poreikis daryti įtaką kitiems, komunikabilumas ir netradicinis elgesys. Max Weber šį terminą naudoja „tam tikromis asmeninėms individo savybėms nustatyti, kuriomis remiantis lyderis yra atpažįstamas iš eilinių žmonių. Jis elgiasi kaip apdovanotas antgamtinėmis, antžmogiškomis arba mažiausiai ypatingomis išskirtinėmis galiomis ar savybėmis“.
Tikri vadai nedeklaruoja, o jie atneša pakeitimus kurdami būsimą ateitį. Jie nežada, o paprasčiausiai tai daro.
Filosofijos ir istorijos profesorius Antanas Adomėnas teigia, kad „tikri vadai turi charizmą, jie pasižymi ypatingomis savybėmis ir tie vadai eina prieš savo laiką”. Tai reiškia, kad jie neina pasroviui savo laike, o prieš srovę; tikri vadai nebijo mirties ir po jų mirties gyvena tai, ką jie atliko gyvi; jie turi būti patyrę didelius pralaimėjimus, nes jie yra jiems išbandymai. Negali būti tikras vadas nepatyręs pralaimėjimų. Tikras vadas veda kitus pagal savo moralinį pavyzdį. Jie nekalba tuščiai, o tyliai dirba darbus. Tikro vado žmogus nebijo. Tačiau, jei yra baimė, jis nėra tikras vadas. Jis supranta, kad praeitis, dabartis ir ateitis – viskas surišta. Tikras vadas gali sakyti, kad „aš esu vienas iš jūsų, jūs – tai esu aš, aš – esu jūs”. Toks žmogus yra charizmatinis vadas. Kodėl žmones traukia tokie charizmatiniai vadai? Tikri vadai nedeklaruoja, o jie atneša pakeitimus kurdami būsimą ateitį. Jie nežada, o paprasčiausiai tai daro. Taip pat tikras vadas nebijo sulaužyti taisyklių, kurios prieštarauja tiesai“.
Šiuolaikiniame pasaulyje nėra daug tikrų vadų. Vienas iš tokių yra Pietų Amerikoje gyvenantis Urugvajaus prezidentas Jose Mujica. Šis šalies vadovas gyvena paprastoje fermoje ir jo gyvenimo būdas kaip diena ir naktis skiriasi nuo kitų valstybių vadovų. Jis gautą algos dalį (apie 90 proc.) skiria labdarai. Prezidento manymu, pernelyg didelis turtas verčia žmones jaustis nelaimingais, nes jie yra priversti verstis per galvą, kad išlaikytų ir didintų savo materialinę gerovę ir nebeturi laiko patiems sau. J. Mucija teigimu, tokie žmonės nėra laisvi, o gyvenime svarbiausia – laisvė. Taigi, šis prezidentas yra ir visada bus prezidentas. Jis yra tikras vadas.
Lietuvoje greitai bus rinkimai ir žmonės diskutuoja kuriuos žmones rinkti į valdžią. Labai norėtųsi, kad Lietuvos Seime atsirastų tikrų charizmatiškų asmenybių, kurios tarnautų kiekvienam iš mūsų ir Lietuvos labui. Užtenka mums tų epizodinių lyderių, kurie prisidengę gerais darbais, politinę galią naudojo savo tikslams pasiekti.
Lietuvos žaliųjų partijoje yra daug dorų žmonių, galinčių aukotis ir tarnauti kitiems. Žmonės mylintys gamtą, neužmerks akių moraliniam blogiui, stengsis daryti viską, kad aplinka būtų švaresnė ir gražesnė, galvos, kaip ją išsaugoti ne tik šiai, bet ir būsimoms kartoms. Kadangi, būdamas žmogus kūrėju žemėje, turi elgti kaip sodininkas, kuriam patikėta prižiūrėti ir rūpintis sodu, t.y. mūsų Lietuva ir jos gamta, kuria labiausiai Lietuvos žmonės ir didžiuojasi. Jeigu išrinksite mane, aš tarnausiu jums.
Politinė reklama.
