Šią savaitę darbo metu mirė „Barbora“ kurjeris. Kolegų liudijimais iki tol sveikata nesiskundęs žmogus suklupo laiptinėje nešdamas užsakymą klientui penktame aukšte. Kol Valstybinė darbo inspekcija aiškinasi įvykio detales, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kokią riziką sveikatai kelia ilgos darbo valandos.
Šis „Barboros“ kurjeris, kaip ir daugelis kitų panašios profesijos darbuotojų, dirbo pagal suminę darbo laiko apskaitą. Toks darbo laiko skaičiavimo modelis leidžia nesilaikyti įprastos 8 valandų darbo dienos normos, o išdirbtą laiką skaičiuoti trijų mėnesių terminu. Kurjeriai dirba ne 8, bet 12 valandų per dieną ritmu, su keliomis pusvalandžio trukmės pertraukomis pailsėti tarp prekių išvežimo.
Pagal įstatymą toks darbo laiko organizavimas turėtų būti išskirtinai taikomas tik įmonėse, kuriose egzistuoja gamybinis būtinumas. Pavyzdžiui, fabrike metalo krosnies negali išjungti nakčiai, tad darbą reikia organizuoti pamainomis, nepertraukiamai.
Lietuvoje sumine apskaita naudojasi beveik kas ketvirta įmonė. Pagal VDI 2021 m. duomenis, 26,85 proc. įmonių taikė suminę apskaitą. Didžioji šių įmonių dalis – tikrai ne aukščiau aprašyti gamybinio būtinumo atvejai. Darbo kodeksas leidžia įvesti suminę apskaitą ne tik esant gamybiniam būtinumui, bet ir pasikonsultavus su įmonėje veikiančia darbo taryba ar profesine sąjunga. O konsultacija reiškia tai, kad atsiklausus darbuotojų atstovų nuomonės, vadovas sprendimą turi teisę priimti vienašališkai.
Ko gero, visi prekybos centrų, restoranų ir barų darbuotojai bei kitų menkai apmokamų profesijų atstovai dirba pagal vadinamą „slenkantį grafiką“. Suminė apskaita patraukli verslui, nes ji leidžia laisviau derinti darbuotojų grafikus ir sutaupyti tiek darbuotojų skaičiaus atžvilgiu, tiek nemokant už viršvalandžius ar darbą per įprastą poilsio dieną – šeštadieniais ir sekmadieniais.
Ne tik verslas, bet ir kai kurie darbuotojai patenkinti tokiu darbo laiko organizavimu. Vietoje to, kad sėdėtum darbe 5 dienas per savaitę, gali atidirbti 4 dienas po 12 valandų ir turėti 3 ar 4 laisvas. Taip pat ir studentams toks darbo laiko organizavimas gali būti patrauklus, nes jis sudaro galimybes lengviau prisiderinti darbą prie paskaitų grafiko – daugiau dirbti savaitgaliais ar išeiginėmis dienomis.
Tačiau darbo laiko ribojimai neatsirado šiaip sau. Viena iš pagrindinių priežasčių riboti darbo laiką per dieną ir per savaitę – tai poveikis žmogaus sveikatai. 2021 m. paskelbtame Tarptautinės darbo organizacijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos (sutrump. PSO) tyrime konstatuota, kad normas viršijančios darbo valandos stipriai didina fizinių ir psichinių ligų riziką, taip pat prisideda prie socialinių problemų. Tyrimas atskleidė, kad per savaitę dirbant 55 valandas ar daugiau 35 proc. padidėja insulto rizika, 17 proc. – tikimybė mirti nuo išeminės širdies ligos, lyginant su 35–40 valandų darbo savaite.
Anot šių institucijų, dėl ilgesnių darbo valandų vien 2016 m. pasaulyje mirė 398,000 žmonių nuo insulto, o 347,000 nuo širdies ligų. Iš šių nelaimių, 72 proc. mirčių atiteko vyrams ir ypač paveikė vyresnius nei 60 metų žmones, tačiau rizika didėja jau nuo 45 metų.
Nors atrodytų, kad pasaulis juda link darbo savaitės trumpinimo, bet žmonių, kurie dirba daugiau nei 40 val. per savaitę, norma auga. Anot PSO tyrimo, apie 9 proc., t.y., 479 milijonų žmonių dirba ilgiau nei 40 val per savaitę. Mirčių rizika taip pat tendencingai auga. Vertinant laikotarpį nuo 2000 iki 2016 metų, mirčių dėl širdies ligų ir ilgų darbo valandų išaugo 42 proc., o insulto – 19 proc.
Tendencija ilginti darbo laiko ribas neaplenkė ir Lietuvos. 2017 m. priimtas liberalizuotas Darbo kodeksas maksimalią darbo laiko normą per savaitę išplėtė 12 valandų – sudarius susitarimą dėl papildomo darbo, šiandien žmogui leidžiama dirbti iki 60 val., kai anksčiau viršutinė riba būdavo 48 val. Viršvalandinis darbas taip pat išplėstas 4 valandomis iki 52 val. per savaitę.
Tokios įmonės kaip „Barbora“ šias normas išplečia dar toliau. Šių metų balandį pasirašytoje „Barbora“ darbuotojams taikomoje kolektyvinėje sutartyje numatyta 250 viršvalandžių per metus riba, kai Darbo kodekse bendra metinė viršvalandžių norma negali viršyti 180 valandų. Būtinas poilsio laikas tarp pamainų, esant poreikiui, sutrumpintas nuo 11 iki 8 val., o nepertraukiamas savaitės poilsis – nuo 35 iki 24 valandų. Jeigu klausiate, kokia profesinė sąjunga pasirašo tokias sutartis, tai atsakymas paprastas – ta, kurią įsteigia ir kontroliuoja darbdavys.
Nors suminę apskaitą ginantys asmenys dažnai teigia, jog ši suteikia galimybes užsidirbti ir lengviau derinti darbą bei gyvenimą, likimo ironija ta, kad už viršvalandžius kurjeriai, kasininkės ir kiti pagal suminę darbo laiką dirbantys žmonės papildomo apmokėjimo retai kada sulaukia. Išdirbtos valandos kompensuojamos laisvesnėmis dienomis, ypač tada, kai vartotojų srautai apmažėja. O darbuotojui susirgus, šis praranda savo sukauptus viršvalandžius dėl praleistų dienų dėl nedarbingumo.
Taigi, garsusis moto „leiskime dirbti ir užsidirbti“ šiuo atveju nėra tikslus. Šie darbuotojai iš tiesų ne tik aukoja savo sveikatą, bet ir praranda nemenkus pinigus dėl neapmokėtų viršvalandžių. O kai kurie paaukoja gyvybę.
Šio kurjerio mirtis turėtų būti priminimas, kad turime sugrąžinti viršvalandžiams tikrąją reikšmę – tai ne aritmetinis skirtumas trijų mėnesių laikotarpyje, o fizinis ir psichinis krūvis, atsirandantis dirbant ilgesnę nei 8 valandų darbo dieną, už kurį būtina atsilyginti didesniu atlyginimu.
Jurgis Valiukevičius yra profesinės sąjungos narys, Lietuvos žaliųjų partijos Kauno skyriaus narys
